Fruttis

 

 „Kartą per dieną, ar kartą per mėnesį – nusikeikia kiekvienas“…

                                                            Durnos bobos paistalai

 

Epigrafui neatsitiktinai pasirinkau vienos kalbininkės senmergės mintį – ji vis dar dėvi vašeliu nertus lininius drabužėlius ir savo mintyse gyvena idealizuotoje smetoniškoje Lietuvoje, slapčia vildamasi, kad taip ir yra – kartą per mėnesį nusikeikia kiekvienas…

Tūlas mano skaitytojas, o ypač – skaitytoja, – piktinasi, kad savo literatūrinius bandymus „papuošiu“ keiksmažodžiais. Bandžiau apsiginti aiškindamas, kad tokia buvo realybė – Tarybų Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, rusiškas „matas“ buvo vartojamas pačiame aukščiausiame lygyje. Atėjus į valdžią bolševikams, daugiau negu pusę amžiaus tarybiniai lyderiai demonstruodavo savo „artumą liaudžiai“, kalbėdami netaisyklingai ir prasčiokiškai, keikdamiesi lyg vežikai. Kultūringa ir švari kalba būdavo laikoma buržuazine atgyvena ir į taip kalbančius žmones žvelgdavo su panieka ir nepasitikėjimu.

Net pats Chruščiovas pederastais išvadino moderniojo meno kūrėjus, apsilankęs kasmetinėje meno parodoje Maskvos Manieže 1962 metais. Jaunam dailininkui jis šaukė: „Tai šuns šūdas!… Asilas su savo uodega galėtų geriau nuteplioti…Ar tu esi pederastas, ar normalus vyras?“[1]

O juk nebuvo nei vienos šeimos Lietuvoje kurios vienaip, ar kitaip nebūtų palietusi stalininė represijų mašina: kone kiekvienos šeimos nariai, tolimesni ar artimesni giminaičiai buvo nuteisti, ištremti į Rusijos lagerius. Iš esmės, visa TSRS tapo dideliu lageriu, milžiniška šalis gyveno pagal kalėjimo taisykles: „po poniatijam“[2].

Ir šiandien galiu tvirtai pareikšti, kad bent jau Kaune poniatijos gyvos ir jų laikomasi mūsų dienomis.

O rusiški keiksmažodžiai dar ilgai bus neatskiriama mūsų kalbos dalimi ir naudojami gerokai dažniau, negu kartą per mėnesį…

Žodelis „ble“ tapo netgi ne keiksmažodžiu – tai tiesiog stipresnis jaustukas, nenukreiptas į konkretų asmenį ir tariamas, neturint tikslo įžeisti – tai lyg pasakytos minties užtvirtinimas, sustiprinimas, akcentas.

Rusų filologai netgi mano, kad „ble“ jau praradęs savo pirminę reikšmę ir yra vartojamas kaip „antrinis keiksmažodis“ – „dlia sviazki slov“[3]. Angliškai kalbančiose šalyse tokiu žodeliu tapo „fuck“: jis įteisintas vos ne oficialiame lygyje, laisvai tariamas iš televizijos ekranų, vartojamas dainų tekstuose ir tikrai neturi savyje informacijos, kad kažkas kažką tuoj išdulkins. Netgi santūrioji Helen Mirren, 2007 metais apdovanota Oskaru už nuostabų Anglijos Karalienės vaidmenį ir žiūrovų širdyse visiems laikams išlikusi Elizabeta Antrąja, filme „Tikroji padėtis“[4] leidžia sau šitaip padėkoti Russell Crowe, vaidinančiam žurnalistą: „fuck you very much“.

Mūsų gi birutos ir mildos, sėdinčios Kalbos Komisijoje ir vis dar puošiančios galvą pinavijomis, nenori pripažinti, kad pasaulis sparčiai modernėja, o kartu su juo kinta ir žmonės, ir kalba. Aš iki dabar negaliu atsitokėti, kaip žodelis „pyst“ išlindo į dienos šviesą ir netgi tapo vartotinas laikraščių puslapiuose, ar televizijų šou metu. Bet neapsigaukime: tai tikrai nėra pirma kregždutė, skelbianti pavasarį – greičiau tai yra išimtis, patvirtinanti niūrią taisyklę: labiau už norminę lietuvių kalbą yra sustabarėjusios tik FIFA[5] futbolo taisyklės.

Ašaros byra iš akių, kai tos sudžiūvusios inkvizitorės, padabinusios mūsų kalbą „vaizdajuosčių leistuvu“ , „skreitinuku“ (nešiojamas kompiuteris), rimtu veidu postringauja, kad patys pikčiausi lietuviški keiksmažodžiai yra prakeiksmai: „Kad tave devyni velniai pagriebtų!“, „Kad tave pirmas pavasario perkūnas užmuštų!“ ir pan.

Keikiesi juk ne todėl, kad tavo linkėjimai išsipildytų, o tam, kad išlietum susikaupusį pyktį, sustiprintum pasakytų žodžių prasmę, perduotum oponentui savo neigiamą požiūrį į jį patį, ar į jo veiklą. O tie siūlomi palinkėjimai yra tokie pat neišraiškingi ir apvytę, kaip ir jų skruostai – lyg pernykščiai obuoliai sniege.

Kaip atrodytų, jeigu aš su kuo nors susipykčiau ir pradėčiau plūstis:“ kad tu eitum ir eitum ir eitum keliu ir pasiklystum ir niekaip išeiti negalėtum ir valgyt labai norėtum, o nieko neturėtum ir dar kad tau beeinant akmenukas į batą įkristų ir tu jo niekaip neišsikrapštytum“ ?…Vietoj to, kad trumpai-drūtai pasakyčiau: „bybi tu, žalio medžio“ ? Kuris pasakymas būtų įtaigesnis ir greičiau pasiektų oponento širdį?

Tačiau pripažinkim, kad be „bybio“, daugiau mūsų kalboje nors kiek išraiškingesnių ir nuotaikingesnių keiksmų kaip ir nėra! Internete radau tokią mintį: „Lietuvių kalba turi milžinišką raiškos potencialą, ir savų lietuviškų žodžių stoka tik parodo mūsų (ar kalbininkų) nenorą ar tingėjimą ją puoselėti“.

Lietuvninkas esmi, myliu savo kalbą, istoriją, kraštą, tačiau turiu pripažinti, kad rusų keiksmažodžiai yra žymiai galingesni, stipresni ir geriau atlieka savo funkciją.

Be prakeiksmų, lietuvių kalboje dar vartojami pejoratyvai[6] – neigiamos reikšmės žodžiai ar frazeologiniai junginiai, dažniausiai taikomi žmogui, kaip antai: nevėkšla, liurbis, stuobrys, dvasios ubagas.

Eufemizmai – švelnesni, neutralesni šiurkštaus, ar nešvankaus žodžio pakaitalai: velnias=nelabasis, rupūžė=rupūs miltai, rūtelė žalioji. Vietoj to, kad keiksmai būtų stiprinami ir jų skambesiui suteikiama daugiau jėgos – jie dar yra švelninami ir lengvinami!

Dar vartojami plūstamojo pobūdžio keiksmai – juos tariant, netrokštama keršto, tik išsakoma neapykanta, pasipiktinimas: „rupūže rauplėta“, „žalčio išnara“, „gyvatės vaike“.

Ir pagaliau – nepikti linkėjimai: „kad tave zuikis subadytų“, „kad tave dryži paraliai“.

„Liūdna, mergaitės“, pasakytų Ostapas Benderis. Ir jis būtų teisus. Kaip keiktis lietuviškai, kai tie keiksmai yra naivūs, infantiliški ir impotentiški? Gal mūsų kalbininkai todėl ir kovoja su rusiškais keiksmažodžiais, kad patriotiškai nusiteikę lietuviai susigėstų, pradėtų keiktis lietuviškai – nuo to dar labiau susigėstų ir nesikeiktų išvis? Bet ar mes turime būti davatkų kraštu, ar mūsų kalba privalo būti nulaižyta ir pabrėžtinai korektiška?

Rusijos Mokslų Akademijos narys-korespondentas, Filologijos Mokslų daktaras, profesorius A.M.Šachnarovičius „Rusiškų keiksmažodžių“ antologijos įžanginiame straipsnyje sako: „Kalboje nieko negalima leisti, ar drausti, kalba gyvena ir vystosi pagal savo įstatymus“.

Bet ar ne dėl pernelyg akylos priežiūros lietuviški keiksmažodžiai taip nunyko (o gal ir neišsivystė)? Ar ne dėl tų ugningų kovotojų su pilkomis sermėgomis ir užsirietusiais skvernų kampučiais,  mūsų šnekamojoje kalboje taip prigijo ir suvešėjo rusiški keiksmai? Ar nedavė ta kova atvirkštinio rezultato: neleido atsirasti normaliai lietuviškai plūstamajai leksikai ir ilgam įtvirtino mūsų kultūroje rusiškus analogus?

Kiekviename be išimties Lietuvos parke rasime žalioje vejoje išmintus „nelegalius“ takelius, nurėžiančius kampus, trumpesniu ir patogesniu būdu leidžiančius iš taško A patekti į tašką B. Ir jokie draudimai negali išgyvendinti šio reiškinio. Sumanus parko planuotojas pirmiau užsėja veją ir porą mėnesių leidžia žmonėms vaikščioti – kol nusistovės natūralūs tranzito koridoriai, susiformuos takeliai – ir tik tada juos išgrindžia. Taip yra Europos šalyse. Tačiau ar galite įsivaizduoti mūsiškius parkų planuotojus, taip išmintingai besielgiančius?

Tokie patys sustabarėję, netalentingi, atitrūkę nuo realybės, akli ir kurti yra mūsų kalbos priežiūros specialistai. Matyt, susuko jiems galvą Jono Jablonskio šlovė  ( pastarasis praturtino gimtąją kalbą daugybe naujadarų, kurie surado savo vietą ir kaipmat prigijo: degtukas, deguonis, vandenilis, pirmadienis, antradienis, mokinys, ateitis, praeitis ir kt.)  -  bruka jie mums dabar šlykščius naujadarus, kurie yra sudėtingi, neskambūs ir sunkūs, sukurti pagal kažkokius principus, neturinčius nieko bendro su gyvąja dabartine kalba. O kai naujadarai tiesiog primetami –  piktnaudžiaujant savo įgaliojimais norminti ir prižiūrėti kalbą – žmonės pradeda neigiamai vertinti ne tik naujuosius žodžius, tačiau ir pačias kalbos priežiūros institucijas.

Neleido, neleido jie mums vartoti, kurti ir kaupti tuos nešvankius gyvosios kalbos perliukus, o šventa vieta juk tuščia ilgai nebūna – štai ir įsitvirtino rusų keiksmai mūsų žodinėje kultūroje.

Gal todėl ir esame tokie agresyvūs, kad nesugebame atskirsti stipresniu žodžiu?

Įsivaizduokime teorinį ginčą su maskoliumi, kuris suprastų lietuviškai. Ruskelis net nesusimastydamas išvadintų jus „razjoba, pidar i govno“. Ir čia būtų tik lengvas apšilimas, jis dar net nepradėtų keiktis kaip reikiant. O jūs jam prėskai atsikirstumėt: „eik tu, varna su kepalaičiais“… Kacapo akyse  – neviltis ir kančia: malonumas baigėsi, dar net neprasidėjęs – lyg norėtum pasiplūsti su Pažaislio Kamaldulių vienuolyno abate.

Beje, neatsitiktinai pavartojau žodžius „maskolius“ ir „kacapas“ – tai yra negatyvų atspalvį turintys ruso tautybės asmens apibūdinimai – neturėdamas stiprių tautinių žodžių, bent jau tokiais įžeidimais bandau atskristi tam teoriniam rusui-oponentui. Įdomi pati šių terminų reikšmė ir kilmė.

Iš pradžių terminas „maskolius“ apibūdino geografinę individo kilmės vietą: „maskvietis, maskvėnas, Maskvos Kunigaikštystės gyventojas“. Lenkų istorikai rašė: „ Rusija – ne Rusia, o Maskva ir jos liaudis yra maskoliai, o ne rusai“.

1794 metų Tadeušo Kosciuškos[7] sukilimo Lietuvoje vadas, generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis[8] parašė eilėraštį baltarusių kalba, kuriame yra tokios eilutės: „Poidzem žyva da Kasciuški, rubac budzem maskaliuški!“[9]

O vienas iš 1863 metų sukilimo vadų Konstantinas Kalinauskas[10], Vilniaus generalgubernatoriaus M.Muravjovo nuteistas pakarti, savo priešmirtiniame laiške rašė: „Jau stovėdamas po kartuvėmis sakau tau, mano liaudie: tik tada laimingai gyventi pradėsi, kai maskolius tavęs nevaldys“[11].

Tačiau ilgainiui apibrėžimas „maskolius“ tapo ruso pseudonimu, ypač Ukrainoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, o vėliau – ir Lietuvoje. Palaipsniui „maskolius“  susitapatino su rusų kareivio įvaizdžiu: „ su maskoliumi (kareiviu) draugauk, tačiau rankoje kuolą turėk“[12]. Atsirado ir daugiau neigiamų prasmių: „maskolit“ – sukčiauti, apgaudinėti prekiaujant.

Dar ir dabar pačioje Rusijoje tolimesnių regionų gyventojai maskviečius paniekinamai vadina maskoliais ir kaltina juos šalies plėšimu.

„Kacapo“ terminas atsirado dar tais laikais, kai Rusija ir Ukraina buvo viena valstybė. Didieji rusai mažuosius rusus vadino „chocholais“, o pastarieji didžiuosius – „kacapais“. „Chocholas“ – tai plaukų sruoga pakaušio srityje, kurią nešiodavo Zaporožės kazokai, šitaip pabrėždami žymią kilmę. Caro Ivano Rūsčiojo laikais Rusioje ir bajorai, ir mužikai nešiojo barzdeles – kaip ožiai. Įpratusiems skusti barzdas ukrainiečiams tai atrodė juokingai. Ukrainietiškai ožys – „cap“. Kacap – kak cap (kaip ožys).

Tačiau yra ir kitas šio žodžio kilmės aiškinimas – labiau griežtas ir grėsmingas. Kai Ivanas Rūstusis buvo apgulęs Kazanę, jis totoriams pažadėjo, kad jei šie sudės ginklus ir pasiduos – visiems dovanos gyvybes. Tačiau kai totoriai pasidavė, rusai išskerdė visus, nepasigailėjo nei moterų, nei vaikų. „Kasap“ (qasap) – iš tiurkų kalbos – mėsininkas, skerdikas.

Manau, kad gyvoje, šnekamojoje kalboje stipresnis žodis – kaip vėsaus vėjelio dvelksmas karštą vasaros dieną. Be abejo, viskam yra savas laikas ir vieta – nederėtų skaldyti anekdotų apie putkas pamaldžiame pokalbyje su Kauno Arkikatedros Bazilikos klebonu, tačiau taipogi nereikėtų neoficialaus pašnekesio metu su savo luomo ir padėties žmonėmis vengti vaizdingesnių posakių („Baidosi, kaip sena merga bybio“ – turime ir tokią liaudies patarlę). Beje, būtent patarlės ir priežodžiai šiek tiek gelbsti ir palengvina tą bendrai paėmus apverktiną lietuviško keiksmažodžio dalią gimtojoje kalboje.

Atsižvelgdamas į kritikų (daugiau kritikių) pastabas, šiame kūrinėlyje paeksperimentuosiu ir į savo personažų lūpas įdėsiu tik lietuviškus plūstamuosius žodžius ir posakius. Kaip jau minėjau, daugiausiai vaizdingų pasakymų radau tautosakoje, todėl nenustebkite, jei tik aštuonias klases baigę veikėjai staiga pragys patarlėmis. Taip pat prašau suvokti ir atminti, kad niekas to meto Kaune taip nešnekėjo, o ir dabar nešneka: nors naujoji karta rusų kalbos praktiškai nemoka, tačiau visus jų keiksmažodžius išmoko neverčiami ir nesikuklindami vartoja kiekviena tinkama ir netinkama proga.

Kažkada žadėjau išsamiau pristatyti Mindziuko Gaidžio tėvą. Niekšingas tipelis – dar dabar kraujas užverda, kai jį prisimenu. Dzūkelis, kilęs nuo Merkinės. Nedidukas, kresnas, truputėlį panašus į čekų dainininką Karelą Gotą: neproporcingai didelė galva, ilgi, banguoti plaukai, saldi iškrypėlio šypsena ir šaltas žvilgsnis. Jo akys niekada nesijuokdavo. Tiesą pasakius, beveik niekada nesijuokdavo ir Mindaugas Vyresnysis, tačiau kažkokios slaptos aistros ir emocijos draskė jį iš vidaus ir jis dažnai būdavo išsišiepęs – atrodydavo, kad šypsosi. Prieš tardamas frazę, rankomis įsiremdavo į šonus, iškišdavo liežuvį ir perbraukdavo juo per plonas lūpas – patikėkit, vaizdas labai nemalonus. Visada nusiskutęs, kruopščiai susišukavęs, į darbą eidavo vilkėdamas kostiumu. Bet kokiu kostiumu! Po šiai dienai savo garderobe vengiu ir įtariai žiūriu į šviesius kostiumus – taip man įstrigo atmintin siautulingi Vyresniojo Gaidžio spalvų deriniai. Kostiumų jis turėjo begalę. Ir jie buvo vienas už kitą gražesni: žalsvosios musmirės spalvos, vaikiškos trydos spalvos, švelniai dangiškos, kakavinės, su rožiniu atspalviu. Marškinių spalvos irgi neatsiliko nuo tos gėjiškos gamos, o kaklaraiščiai stebino fantazija ir išmone: beždžionė, kopianti į palmę, Senis Šaltis su raudonu dovanų maišu ryškiai geltoname fone – tai tik keletas kuklesnių egzempliorių jo rūbų spintos lobyne.

Ta nelemta tėvo meilė spalvoms ir prilipdė jo sūnui „Gaidžio“ pravardę. Tais laikais vyrai rengdavosi pilkai ir neišradingai – ką jau kalbėti apie vaikus. Visas Senamiestis buvo paverstas didele statybų aikštele: visur dirbo kompresoriai, laisvi plotai tuoj būdavo užverčiami žemių ir žvyro kalnais, į dangų stiebėsi kranai, aplinkui statybinėmis tvoromis buvo aptverti ištisi kvartalai. Vietoj sukrypusių medinių sandėliukų ir apšiurusių, nedidelių namukų, buvo statomi triaukščiai, modernios architektūros pastatai, renovuojami seni laužai. Ir, aišku, visur tvyrojo dulkės. Purvas, kalkės, dyzelinio kuro balos tapo neatskiriama mūsų kasdieninio gyvenimo dalimi. Ir mums, vaikams, viskas rūpėjo: reikėjo įlįsti į visus vamzdžius ir rūsius, užtvenkti visas balas ir iš antro aukšto lango nušokti į cemento dėžę (tada sausas cementas statybose buvo laikomas milžiniškose medinėse dėžėse, o ne sufasuotas maišeliuose). Savaime suprantama, rūbai žaibiškai susitepdavo ir juos reikėdavo nuolat skalbti – dėl šios priežasties jie buvo tamsių tonų ir neišraiškingi.

Ir štai tokiu nepalankiu istoriniu momentu Mindziukui tėvelis nuperka naujus treningus. Pats faktas malonus, be abejo, nes nauji treningai – puiki proga pasipuikuoti prieš apdriskusius ir sulopytus draugus. Tačiau iškrypėlis tėvelis nuperka sūnui ryškiai raudonus treningus! Negana to – aptemptus, lyg baleto šokėjo triko!

Mindaugėlis verkė tris dienas ir nėjo į lauką, kol tėvas jo per jėgą neišstūmė pro duris. Mūsų draugo abejonės dėl aprangos kodo tinkamumo buvo pagrįstos: pažvelgę į jį, mes žviegėm ir klykėm, raičiojomės ant žemės ir kretėjom iš juoko. Kęstas sutrikęs pasikasė pakaušį ir  kukliai paklausė:

-                    Dievulėliau aukštielninkas, už ką tave taip nubaudė, šmiki tu? Gal Radijo Gamykloj bus karnavalas ir tu ten bybį vaidinsi?

Mindziukas stovėjo kamputyje, bejėgiškai nuleidęs galvą ir abiem delnais prisidengęs netikėtai išryškėjusius kiaušus.

-                    Klausyk, tu, Maris Liepa[13], gal pašoktum mums ką nors tokio vyriško, plastiško, artistiško – aprangą reikalingą jau turi, gal tik judesius reikėtų pašlifuoti, mes tave patreniruotume?! – toliau linksminosi Kęstas.

-                    Baik loti, bachūriukas jau ir taip vos neverkia, – įsikišo Jurka Montuotojas, – bet ir debilas jo tiatia: aprėdė sūnų – lyg kokį gaidį!

Taip Mindaugui Jaunesniajam ir prigijo „Gaidžio“ pravardė. Beje, tuo metu ji neturėjo to neigiamo homoseksualinio atspalvio, kokį turi šiandien – tiesiog dėl trumpučių, riebokomis šlaunimis kojyčių, aptemptų raudonais treningais, vaikinas vizualiai šiek tiek priminė tą paukštį. Likimo ironija: pavardė prilipo ir jo tėvui, Mindaugui Vyresniajam.

Man išvis keista: kaip gali žmogus, nebūdamas bent jau Aleksandru Makedoniečiu, ar Albertu Einšteinu, duoti sūnui savo vardą! Ir paskui šaukti, atidarius virtuvės langą: „Mindaugai Jaunesnysis, pietauti!“ Gal jis bijo susipainioti ir save patį pakviesti pietų, kad prilipdo „Jaunesnįjį“? Ar laiko save tiek svarbiu ir nusipelnusiu pasauliui surinkimo cecho meistru, kad pabrėžtinai atsiriboja nuo savo mažiau reikšmingos atžalos?

Pagal analogiją padarėme išvadą, kad, matyt, kamuojamas didybės manijos, madingasis tėvelis bent jau namiškius verčia į save kreiptis „Mindaugu Vyresniuoju“. Kaip vėliau paaiškėjo, ne taip labai ir klydome: gerokai prisisiurbęs, jis susidvejindavo su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Mindaugu ir eidavo kautis su kryžiuočių dvasiomis. O mums jis tapo „Gaidžiu Vyresniuoju“, sūnų gi familiariai vadindavome tiesiog „Gaidžiu“ – be regalijų ir titulų.

Kaip jau minėjau, dirbo Mindaugas Kauno Radijo Gamykloj meistru ir labai tuo didžiavosi. Matyt, ten ir išmoko stipresniems už save laižyti subines, o silpnesnius niekinti ir skriausti. Nors su kiemo vyrais negerdavo, tačiau iš darbo pavakariais grįždavo prisiliuobęs, jau tik autopiloto pagalba ir atrodydavo, kad nelabai suvokia, kur pateko. Prieidavo prie altanos ir tylėdamas sustodavo prie įėjimo. Pavėsinėje jau vykdavo šurmulys, vyrai žaisdavo kortomis, ar domino ir apsimesdavo, kad Mindaugo nemato.

Jo niekas nemėgo. Gaidys Vyresnysis pasikeldavo švarko skvernus ir susigrūsdavo rankas į kelnių kišenes, plačiai išsižergdavo ir keletą minučių pavojingai svyruodavo, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą. Po to staigiai apsisukdavo ant kulno ir pusiau bėgte pasileisdavo namų link. Visi susidomėję sužiurdavo, kur jis taip lekia – laiptinės prieigose nieko nesimatydavo. Mindaugą prarydavo juodas durų stačiakampis ir spektaklis netikėtai užsibaigdavo.

Bet tik kelioms minutėms: vėl trinktelėdavo durys ir į kiemą išsiverždavo lietuviškasis Karelas Gotas. Kaklaraištis mataruodavo permestas per petį, pusilgės garbanos netvarkingai draikydavosi ir nuo to jo galva atrodydavo dar didesnė. Jis vėl nelauktai sustodavo pusiaukelėje iki altanos, panarindavo galvą ir tylėdavo. Taip pastovėjęs keletą minučių, žaibiškai apsisukdavo ir per bromą šaudavo Vilniaus gatvėn. Grįždavo taip pat netikėtai, tačiau jau pro namo kampą iš Daukšos gatvės pusės.

Tokios gūžynės kartais užsitęsdavo iki vėlyvų išnaktų ir mes net pasidarydavome sau pramogą, bandydami atspėti, iš kurios pusės dabar jis pasirodys.

O gyventojai nejuokais išsigąsdavo, tamsiame koridoriuje netikėtai kaktomušomis susidūrę su kiauliškai prisilupusiu kaimynu. Jis neatsakydavo į pasisveikinimą, tik tyliai urgzdavo.

Mindaugo laiptinėje, antrame aukšte, gyveno Algis Chroniškas. Jau pati pravardė taikliai apibūdino, kad Algis buvo prasigėręs, socialiai degradavęs žmogelis. Oficialiai Chronišku pašauktas jis visai neįsižeisdavo – geriausiais įrodymas, kad savo statusą žinojo ir su juo susitaikė. Žili, tankūs plaukai pasistoję piestu, antakiai susivėlę, styrantys, veidas neskustas, visada paburkęs, akys paraudusios. Burnoje teturėjo tik kelis priekinius dantis.

Gyveno jis su tėvu, karingu senioku, kuris pradžioje dar išeidavo pažaisti ramsą – kol galutinai nesuvaikėjo. Vertėsi jie gana vargingai, pagrindinis pajamų šaltinis – tėvo pensija. Tačiau Algis buvo gero būdo, niekada nekonfliktuodavo, be to, garsėjo kaip puikus žvejys ir žinojo Nemune vietas, kur geriausiai kimba. Vyrai jo nuo stalo nevarydavo, visada įpildavo vieną-kitą stikliuką, palikdavo kelis gurkšnius alaus butelyje, pavaišindavo cigarete. Jam taip pat leisdavo po ilgos vakaronės susirinkti alaus ir degtinės butelius – taip jis užsidirbdavo kelias kapeikas pragyvenimui. Kai kompanija pritrūkdavo alkoholio, paprastai būtent jam įduodavo kelis rublius ir siųsdavo pas „bobulką“, atnešti svaigalų.

Vakarop Chroniškas jau būdavo prisiragavęs alaus ir degtinės, todėl taikiai snausdavo pavėsinės kamputyje. Tačiau pažadintas visada žinodavo, ko iš jo norima: jis pašokdavo, įsispirdavo į suplyšusias šlepetes (jas avėdavo iki vėlyvo rudens), išsitempdavo, kariškai atiduodavo pagarbą ir atkišdavo delną pinigams. Paraudusios akutės ašarodavo ir pagyvėdavo: jis žinojo, kad už darbą ir jam teks stikliukas.

Vieną vakarą Mindziukas Vyresnysis jau buvo kokius penkis kartus apibėgęs aplink namą ir dabar niūriai stovėjo prie laiptinės, vieną ranką užkišęs už švarko atlapo – tokia poza Napoleonas Bonapartas dažnai vaizduojamas dailės kūriniuose. Kaip tik tuo momentu, kai jis išsitraukė „Kastyčio“ pakelį užsirūkyti, tarpduryje pasirodė apsiblausęs Algis. Pamatęs prabangias cigaretes, jis suskubo prie Mindaugo:

-                     Labas vakaras, kaimynėli, gal galiu paprašyti cigaretės? – kiek galima malonesniu balsu ištarė Chroniškas, palankiai šiepdamas bedantę burną ir jau tiesdamas suglaustus nykštį su smilium prie Senamiesčio Napoleono rūkalų.

Mindaugas žaibiškai įsigrūdo pakelį vidinėn švarko kišenėn ir beprotišku žvilgsniu įsitėmijo  į kaimyną. Algis dar nesusigaudė, kas čia vyksta, todėl pakartojo prašymą:

-                     Mindaugėli, duok užrūkyti!

Gaidys kažką kimiai sumaurojo ir pasileido bėgti per kiemą. Nulėkęs kokius dvidešimt metrų, staiga sustojo ir apsisukęs metėsi atgal. Chroniškas persigando ir bandė sprukti namo, tačiau pametė vieną šlepetę ir liko stovėti, nugara prisispaudęs prie sienos. Kostiumuotas monstras grėsmingai prisiartino, prikišo savo išbalusį veidą prie Algio marmūzės, kelis kartus apsilaižė ir falcetu suklykė:

-                     Algi, tu esi chroniškas!

-                     Gerai, Mindaugėli, esu… –  suvebleno tas persigandęs.

-                     Tu, tu, tu….gyvuli tu, nešventinto tvarto, tu smirdi! – toliau plyšojo Gaidys, – Aš tave siunčiu…

-                     Kur, Mindaugai? – persigandęs gūžėsi Chroniškas, – buteliuko atnešti?

-                     Aš tave siunčiu na…mo! Dink man iš akių! Cigaretės užsimanė, nuopisa! Paglostyk ožio pautus – pieno gausi!

Pavėsinėje sėdėję vyrai padėjo kortas į šalį ir žvelgė į sutemų gaubiamą kiemą – iš kur sklinda toks triukšmas? Kęstas riktelėjo:

-                     Ei, kas ten vyksta?!

Mindaugas žaibo greitumu atsitraukė nuo savo aukos ir nėrė į koridorių – už kelių sekundžių trinktelėjo 23-čio buto durys. Algis susirado šlepetes ir nukėblino prie vyrų. Drebančiu balsu papasakojęs, kas nutiko, jis pridūrė:

-                     Bet labiausiai išsigandau, kai jis prisikišęs prie manęs, pradėjo laižytis – galvojau, kad tuoj mane pradės bučiuoti!

-                     Ar tik tu, Alguti, neapsišikai iš baimės? – įtartinai uosdamas orą, paklausė Jurka Montuotojas, – imk, greičiau užsirūkyk, nes kvapas nuo tavęs – kaip nuo apsibezdėjusio kumelio…

Visi nusikvatojo ir įtampa atslūgo…

O aš turėjau asmeniškų sąskaitų su tuo šlykščiu niekšeliu. Prieš keletą metų, dar būdami  vaikais, žaidėm slėpynių. Bėgau slėptis į Romkos laiptinę ir koridoriuje tamsoje į kažką skaudžiai atsitrenkiau. Norėjau sprukti atgal, tačiau geležiniai gniaužtai nutvėrė mane už sprando ir stipriai suspaudė.

-                     Aaatsiprašau, – išsigandęs suveblenau, – aš netyčia…

-                     Netyčia, tu, gyvatės vaike! – tvoskė į veidą šlykštus alkoholio kvapas, – ramybės per jus nėra, sutraiškysiu kaip tarakoną! – neapykantos kupinu balsu sušvokštė Mindaugas Vyresnysis (nes tai buvo jis).

Nespėjus net atsitokėti, jis abiem rankom sugriebė mane už pažastų ir mestelėjo į viršų. Pakaušiu trenkiausi į kalkėmis baltintas neaukštas laiptinės lubas ir apsvaigęs tėškiausi ant betono. Tas svoločius, netaręs nei žodžio, apsisuko ir nuėjo namo. Buvau išsigandęs ir smarkiai susitrenkiau. Išgirdę neįprastą triukšmą, atbėgo draugai ir nustebę žvelgė į mane, pusiau gulintį ant grindų.

-                     Kas nutiko, paslydai? – paklausė Cvekas.

Ir tada aš pradėjau verkti. Baisiausiai skaudėjo galvą, negalėjau pasukti kaklo, tačiau verkiau ne iš skausmo, o iš pažeminimo ir akivaizdžios neteisybės: suaugęs vyras susidorojo su manim – lyg su sau lygiu. Ašaros riedėjo skruostais lyg pupos ir aš negalėjau ištarti nei žodžio. Draugai sutrikę ir nieko nesuprasdami žvelgė vienas į kitą…

Nepamiršiu šios istorijos visą gyvenimą. Mindziukui to nutikimo nepasakojau – jis juk nekaltas dėl tėvo-idioto, – apie tai žinojo tik Cvekas su Romka. Būdamas 15-os, per vasarą paaugau 11 centimetrų, tapau kresnu, tvirtu vyruku, su kuriuo net meškinui Kęstui nelengva būdavo eiti ristynių.

Ir kiekvieną kartą, pamačius iš darbo grįžtantį Mindaugą, širdį užliedavo pyktis ir neapykanta. Jei kieme tuo metu nebūdavo Mindaugėlio, aš jam specialiai painiodavausi po kojomis ir lįsdavau į akis, tikėdamasis, kad tas nuosmauka prikibs prie manęs, ar pasakys kokį įžeidžiantį žodį. Tą pat akimirką būčiau pylęs jam snukin – nepaisant pasekmių. Tačiau dzūkelis turėjo Dievo dovaną nujausti pavojų ir nei menkiausiu judesiu neparodydavo nepasitenkinimo. Maža to: jis netgi nedrįsdavo pažvelgti man akis, nors aš įžūliai į jį stebeilydavausi.

Vieną kartą Gaidys Vyresnysis pamiršo atsargumą, peržengė ribas ir atsidūrė per plauką nuo pylos, tačiau su mumis buvo Mindziukas ir tai jį išgelbėjo.

Tylų vasaros vakarą atsivilkome iš statybų lentų nuolaužų ir vidury kiemo užsikūrėme laužą. Atsinešėme iš rūsio senų Cveko tėvo bulvių ir ruošėmės jas išsikepti. Danguje pleveno žvaigždutės, kažkur cypsėjo paukštelis, Vilniaus gatve retkarčiais pravažiuodavo automobilis: taika, ramybė, sutemos ir šiltas vasaros oras palaimingai gaubė miestą. Sėdėjome aplink laužą, tyliai šnekučiavomės. Ir staiga iš tamsos atsklido klaikus baubimas:

-                     Kryžiuočiai! Merkinėje jau užgeso laužai! Tai, aš, Kunigaikštis Mindaugas jums sakau!

Nustebę susižvalgėme: ar čia į mus kas kreipiasi? Mindziukas susigūžė iš gėdos ir sušnabždėjo:

-                     Nekreipkit dėmesio, čia mano tėvas su angelais šnekasi…

Kurį laiką tamsoje girdėjosi neaiškus bruzdėjimas ir keisti garsai – lyg veršis laižytų tvorą.

Įsižiūrėję tamsoje pamatėme Gaidį Vyresnįjį, visu kūnu prisišliejusį prie namo sienos. Jis buvo toks girtas, kad net negalėjo savarankiškai pastovėti.

Mindziukas aiktelėjo ir puolė tėvui į pagalbą. Tas neaiškiai burbėjo:

-                     Išdavike, pardavei Lietuvą kryžininkams! Tu – Jogaila!

-                     Einam namo! – sutrikęs murmėjo Mindaugėlis, – aš tau padėsiu…

Jis atitraukė tėvą nuo sienos ir išsigandęs mums sušuko:

-                     Greičiau, į pagalbą! Jis sužeistas!

Neryžtingai susižvalgėm su Romka: nekentėm to diedo, tačiau Gaidžiukas buvo savas, mūsų komandos dalis… O vaikai juk neatsako už savo tėvus. Nenoromis priėjome. Per visą namo sieną driekėsi kraujo dryžis: įsukęs iš Daukšos gatvės, Mindaugas Vyresnysis neteko jėgų ir skruostu bei visu kūnu prisišliejo prie sienos. Taip prisispaudęs jis dar bandė eiti ir veidu trynėsi į šiurkščią sieną – tą keistą garsą mes ir girdėjome. Jo mėgstamiausio, supuvusios mėsos spalvos, kostiumo švarko petys buvo kiaurai pratrintas, kraujas iš nubrozdinto skruosto užliejo pusę veido, subjaurojo visą aprangą.

Pamatęs mane jis truputėlį atkuto:

-                     Žudikas artinasi! Kunigaikštis Treniota[14]! Šaltos žudiko rankos artinasi prie gerklės!

Tuo metu nesupratau nei vieno jo pasakyto žodžio, tačiau vėliau be galo stebėjausi šio niekingo tipo istorijos žiniomis: tas subinkišys

niekaip netilpo į rėmus, apibūdinančius intelektualą. Galiausiai nusprendžiau, kad jis liguistai domėjosi žymiais žmonėmis, turinčiais Mindaugo vardą. O kadangi jo akiratis platumu nepasižymėjo, tai tas neromytas kuilys sukoncentravo visas savo menko protelio jėgas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Mindaugo biografijos studijoms.

Nekreipdami dėmesio į jo paistalus, sugriebėme už parankių ir nuvilkome namo.

Pakilęs nuo laužo, rankoje laikiau didelę, ką tik iškepusią, apanglėjusia plutele, bulvę. Neturėdamas kur jos dėti, įkišau Gaidžiui Vyresniajam į atsiknojusią kelnių kišenę. Mindaugas Jaunesnysis skubiai atrakino buto duris ir mes beveik įnešėme vidun jo nugesusį tėvą.

Kažkaip nesinorėjo taip paprastai imti ir išeiti, todėl aš, kitiems nematant, įrėmiau savo kelį į kunigaikščio kišenėje pupsinčią bulvę ir ją suplojau. Matyt, ji dar nebuvo atvėsusi, nes Mindaugas netikėtai atgijo, klykdamas griuvo ant grindų ir kaip pašėlęs pradėjo raitytis. Išgirdusi triukšmą, iš miegamojo atlėkė jo žmona, stora, niurzgli boba…

Šeimyninės dramos atomazgos nelaukėme ir neatsisveikinę skubiai išėjome.

Į kiemą ateidavo dar vienas įdomus personažas – Šimas (taip vadinamas dėl savo pavardės – Šimonis). Jis priklausė Lionkos motorizuotam būriui ir kartu su juo bei Antuanu Dziobinyku sudarė Nenugalimąją Armadą[15]: kai jie trise apžergdavo savo Jawa motociklus (Dziobinykas sakydavo: „makakes“) ir išlėkdavo į gatves, manau, kad merginų širdys virpėdavo ir jos būdavo pasiruošusios besąlyginei kapituliacijai. Tačiau tik iki tol, kol motorizuoti monstrai nenusiimdavo šalmų. Čchavela buvo išvaizdus, juodbruvas, atletiškas vaikinas, tačiau kiti du vanagėliai atrodė nekaip: Dzioba – 165cm ūgio ir su peruku, o Šimas – apvalaus veido, raudonskruostis, lyg iš pieno plaukęs guvus jaunuolis, toks rusiško, žioploko veido bogatyrius, kuriam ant akių vis krisdavo neklusni juodų plaukų garbana.

Manau, kad ne vienas esate matę tokį vaizdelį, kai į atvirą lauko kavinę vasarą atvažiuoja šiuolaikiniai baikeriai: savo Harley-Davidson pasistato vos ne už staliuko, nepaiso draudžiančių kelio ženklų. Įeina išsižergę, išdidžiai dairydamiesi. Kurgi ne: odiniai drabužiai, kniedės, lenciūgai su kaukolėmis ir vorais, juodos skarelės. Ant nugaros – klubo emblema: kokie nors „Palikti Tamsoje“, arba „Pragaro Valdovai“.

Bet šalmų dar nenusiima. Paprastai prie gretimo staliuko pamato sėdintį pažįstamą ir iš visos gerklės bliauna: „Staska, kad man bybis ant delno išdygtų, ką tu čia darai?!“ Prasideda sudėtinga pasisveikinimo ceremonija – rankos paduodamos ne paprastai, o sukabinamos, lyg ruoštųsi rankos lenkimo rungčiai, susidaužiama pečiais, paskui – krumpliais, apsikabinama ir paplekšnojama per nugarą. Tačiau pažįstamas – ne iš komandos, jis nėra „born to be wild“, todėl ilgai su juo broliautis nedera. Ir baikeriai, vilkdami kojas, eina prie laisvo staliuko. Triuškinantis efektas jau padarytas: visos merginos paslapčiomis stebi tuos asfalto dievus, gėrisi jų vyriškumu, įmantria apranga ir papuošalais.

Ir tada ateina tas nelemtas momentas, kai tenka nusiimti šalmus… Pasirodo naivus reklamos vadybininko veidelis, riesta nosytė ir Lenino šukuosena. Nuimant ankštą šalmą, plaukų vainikėlis aplink plikę pasišiaušia ir nuo to vaizdas pasidaro dar graudesnis. Nuo merginų staliukų pasigirsta sutartinis atodūsis: akivaizdu, kad šitą pragaro viešpatį žmona muša, jei jis grįžta namo nors pusvalandžiu vėliau, negu liepta. Kiti du išgirsta nusivylimo atodūsį ir šalmų nenusiima, tik pakelia tonuotus apsauginius stiklus. Paskubomis per šiaudelį išsiurbia užsakytos kakavos stiklą ir jau nuleidę galvas droviai cimpina atgal prie savo nikeliu ir chromu spindinčių dviračių monstrų…

Šimonis – turtingų tėvų vaikas, mėgdavo madingai apsirėdyti: vienas pirmųjų įsigijo marškinius su kortų simboliais: čirvais, pikais, kryžiais ir būgnais. Vėliau nusipirko dar madingesnius: baltame marškinių fone buvo atspausti užsienietiško laikraščio puslapiai. Toks jis buvo – nerūpestingas veltėdis, visiškai nesirūpinantis rytojumi. Bet tas jo nerūpestingumas savotiškai žavėjo: Šimas visada būdavo giedros nuotaikos, mielai pastatydavo buteliuką ant stalo (nors pats išgerdavo tik taurelę), mėgdavo pasakoti nebūtas istorijas.

Labiausiai Lionka laukdavo jo pasakojimų apie tarnybą Tarybinėje Armijoje: Šimas visiems deklaravo, kad tarnavo povandeniniame atominiame laive ir per tris metus tik vieną kartą laivas tebuvo iškilęs į paviršių.

-          Nu, nu, papasakok, kaip jus ten iškilote į paviršių, – merkdamas mums akį, prašydavo Šimonio Lionka.

Šimas perbraukdavo delnu neklusnias garbanas, užsirūkydavo ir paslaptingu balsu pradėdavo:

-                     Plaukėme, vadinasi, maždaug 20-ies kilometrų gylyje, kai aš pastebėjau, kad vairas sunkiai sukasi…

-                     Koks vairas, medinis? – tramdydamas juoką, klausdavo Čchavela.

-                     Žinai ką, birbink genį! – atsikirsdavo jūreivis-povandenininkas, – jei neįdomu, galiu išvis nepasakoti!

-                     Ne, ne, pasakok! Man tik įdomu, kaip tu, kambuze[16] skusdamas bulves, galėjai pastebėti, kad vairas sunkiai sukiojasi…Gal jis baisiai girgždėdavo ir trukdydavo tau miegoti?

-                     Eik tu, asile, kokiam kompase, aš buvau šturmanas! – išdidžiai pareikšdavo Šimas ir pasakodavo toliau, – kadangi kapitonas miegojo, aš vienasmeniškai nusprendžiau iškilti į paviršių ir pažiūrėti, kas tam vairui nutiko…

Kildamas į paviršių, atominis povandeninis laivas kartais susidurdavo su milžiniškais kalmarais, kartais – su banginių būriu, kurie neleisdavo jam iškilti – priklausomai nuo pasakotojo nuotaikos. Aš pats asmeniškai šį pasakojimą girdėjau tris kartus ir kiekvieną kartą jame atsirasdavo naujų detalių, įdomių smulkmenų ir žiaurių nesąmonių. Kartais Šimas gyvūnus išbaidydavo, įjungęs priekines ilgąsias šviesas, kartais – sireną, o kartais net šaudydavo torpedomis.

Kęstas klausdavo, ar garsinis signalas buvo įtaisytas ant vairo rato, ar šturmanas turėjo prie savęs 17-19 veržlių raktą vairo remontui ir t.t. Kuo durnesnis būdavo pasakojimas, tuo durnesnius klausimus gaudavo Šimas. Galų gale vargšelis visiškai suveldavo pasakojimą, nusispjaudavo, apžergdavo savo motociklą ir išvažiuodavo.

Šį kartą istorija užsibaigė ties povandeninio laivo pasirodymu vandenyno paviršiuje: jis išniro prie Čekoslovakijos krantų! Iš visų pusių nuaidėjo toks griausmingas juokas, kad Šimonis išdidžiai papūtė savo putlius skruostus, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atkakliai tylėjo, nors mes tiesiog maldavom tęsti istoriją.

Iš to savo nerūpestingumo ir smagumo bei energijos pertekliaus, Šimonis prisigalvodavo visokiausios veiklos, kuri mums labai tiko ir patiko, nes buvo vaikėziška ir pramuštgalviška.

Kaip jau minėjau, namo kiemas buvo atviras į Daukšos gatvės pusę: laukymėje tarp namų žaisdavome futbolą (vėliau į tą tarpą pastatė dar vieną namą, mūsų kiemas smarkiai sumažėjo ir tapo visiškai uždaras). Daukšos gatvę apšviesdavo ant laidų kabantys žibintai, tačiau mes juos  periodiškai išdaužydavome su laidynėmis: per daug šviesos tyliais vakarais mums nereikėjo. Paprastai palikdavome degti vieną žibintą, kad matytume, kas vyksta gatvėje, o patys liktume nematomi kiemo gilumoje. Visiškai sutemus, iš viršaus ant gatvės grindinio krisdavo koncentruotas šviesos ratas – lyg cirko arenos apšvietimas.

Futbolą žaisdavome guminiais kamuoliais, kuriuos dažnai pradurdavome. Paskui prekyboje pasirodė pripučiami guminiai sviediniai, kainuojantys 40 kapeikų. Jie būdavo storesnės gumos, turėjo ventilį pripūtimui ir svarbiausia – šonai išmarginti juodais rombais – kaip tikrų futbolo kamuolių. Tačiau ir šitie buvo neamžini: tą vakarą kaip tik vieną pradūrėm ir žaidimą teko nutraukti. Nuliūdę susėdom pavėsinėj, nežinodami, ką čia veikti toliau. Altanoje buvo keli vyrai, kurie irgi nuobodžiavo.

Palaipsniui temo. Staiga, „tud otkuda ne vozmis“[17]  pasirodė Šimas: pilnas energijos, nenustygstantis vietoje – visiška priešingybė mūsų tinguliui:

-                     Ką čia turit – futbolo kamuolį? Aš Lietuvos jaunimo rinktinėje laikiau vartus, kas nori įmušti man įvartį? Geriausiam Tarybų Sąjungos jaunių vartininkui?

Lionka net išsižiojo iš nuostabos:

-                     Pala, pala, kada jau tu čia futbolą už rinktinę žaidei? Aštuonias klases kartu baigėm, paskui tu 4-oj profkėj svarščiko specialybės mokeisi, o paskui tris metus podvodkėj tupėjai?

Šimonis nesutriko:

-           Apsišik nugarą!  Aš 13-os Namų Valdybos futbolo komandoj pas Aurorą[18] žaidžiau, mes buvom kiečiausi savo amžiaus grupėj visam Pabaltijy! Ką ten Pabaltijy – visoj Sąjungoj! Kas bandys?!

Jis pasiraitojo savo prabangių marškinių rankoves ir atsistojo prie skalbiniams džiauti skirtos konstrukcijos – į žemę įkasto iš storų vamzdžių suvirinto stačiakampio, kuris savo forma priminė futbolo vartus.

Pirmas mušė Kęstas, bet nepataikė į kamuolį. Šimas kaip Muhammad Ali pamankštino sprando raumenis, pakraipė galvą į šonus, padarė keletą profesionalaus boksininko judesių:

-                     Kęstuti, ko čia stovi, kaip bybis per vestuves – leisk ir kitiems pabandyti, tavo kvalifikaciją jau įvertinom!

Atsistojo Čchavela:

-                     Paskutinį kartą futbolą žaidžiau prieš 10 metų, bet tave, kūtvėla pasipūtęs, pramušiu vienu smūgiu!

Jis pasistatė suminkštėjusį kamuolį ir atsitraukė atgal kokius 5 metrus įsibėgėjimui.

-           Nepavargsi, kol iki kamuolio pribėgsi? – dar spėjo ironiškai paklausti iškalbingasis vartininkas, kai Lionka spyrė. Spyrė iš visų jėgų. Kadangi taikė kiek per aukštai, o kamuolys buvo subliūškęs, koja puslankiu išlėkė aukštyn. Kamuolys pariedėjo pusmetrį ir sustojo, Čchavela tėškėsi aukštielninkas ant nugaros, o geriausiam jaunimo rinktinės vartininkui tiesiai į veidą nulėkė „Raudonojo Spalio“ gamybos numinta basutė – tokias galėjai nusipirkti už 8 rublius. Stengdamasis išvengti smūgio, Šimas staigiai loštelėjo atgal ir pakaušiu trenkėsi į storą skersinį vamzdį. Tada kaip pakirstas griuvo veidu žemyn, sukeldamas dulkių kamuolį. „Basanožkė“ įsirėžė į baltus elektriko Petkos žmonos skalbinius. Šimas atsistojo keturpėsčias, apkvaitęs papurtė galvą ir užgiedojo:

- O įvarčio tai nėra! Paskutinę sekundę Levas Jašinas[19] atremia triuškinantį smūgį ir išgelbėja Tarybų Sąjungos rinktinę nuo pralaimėjimo! Priešininkų puolėjas bejėgiškai voliojasi ant žemės ir iš sielvarto graužia veją! Žinos, ant ko batoną trupinti!

Neprarasdamas pakilios nuotaikos, bebaimis vartininkas tuoj suorganizavo degtinės buteliuką, iš kažkur atsirado lašinių bryzelis ir raugintas agurkas.

Sparčiai temo, Daukšos gatvėje užsidegė šviesos. Vienintelė likusi lempa jaukiai apšvietė grindinio ratą ir Šimui kaipmat gimė idėja:

-                     Duokit šen kamuolį!

Paėmęs peiliuką, jis šiek tiek įpjovė gumą, liepė mums pririnkti nedidelių akmenų ir jais prikimšo sviedinį. Pakilnojęs jį, pagarbiai tarė:

-                     Bus kokie 5 kilogramai, su šituo galės žaisti tik profesionalai!

Jis greitai nubėgo ligi gatvės ir padėjo kamuolį į apšviesto rato vidurį. Grįžo, švytėdamas iš džiaugsmo ir iš nekantrumo trindamas rankas: spąstai paspęsti, tereikia sulaukti, kas įklius! Lyg tyčia tą vėlų vakarą nebuvo nei vieno praeivio ir po gero pusvalandžio mes visai užmiršom Šimonio išdaigą.

Jau antras buteliukas ėjo į pabaigą, kai Daukšos gatvėje pasigirdo vyriški balsai. Vyrai kalbėjo garsiai, juokavo – jautėsi, kad yra įkaušę. Šimo akutės džiugiai nušvito, jis staigiai pašoko ir išjungė pavėsinėje šviesą. Buvome lyg teatro žiūrovai, sėdintys tamsioje salėje ir žiūrintys į sceną. Ir štai joje pasirodė keturi veikėjai: du uniformuoti milicininkai ir du šviesius, vasarinius kostiumus vilkintys stambūs vyrai.

-                     Kad tau razinką susuktų! – patyliukais nusikeikė Kęstas, – čia gi Juročka!

Jurijus tuo metu buvo visagalis Požėlos rajono kriminalistas, labiausiai pasikėlęs, bjauraus būdo mentas – Kęstas buvo turėjęs su juo reikalų ir jam liko patys blogiausi prisiminimai. Platus, atšertas kriminalisto veidas buvo įraudęs – matėsi, kad jau neblogai prisivaišinęs. Pamatęs vidury gatvės taikiai gulintį kamuolį, pareigūnas džiugiai subliuvo:

-                     Juozukas, stok! Vycka su Staska bus štangos, o tu – vartininkas!

Sustabdęs tarnybos draugus už kokių 7 metrų ir padaręs iš jų improvizuotus vartus, kostiumuotas mentas apėjo kamuolį ir atsitraukė keletą žingsnių įsibėgėjimui.

Mes nesusitarę tyliai nusliuogėm ant pavėsinės grindų ir priklaupę ištempėm kaklus: visiems knietėjo nepražiopsoti to nepamirštamo sporto momento, kai bus mušamas baudinys!

Požėlos rajono Kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius įsibėgėjo ir kiek turi sveikatos spyrė į kamuolį. Ką aš galiu pasakyti: tai buvo nepakartojamas reginys! Pasigirdo sausas pokštelėjimas – lyg pistoleto šūvis. Sviedinys beveik nepajudėjo iš vietos, Juročka negarsiai kriuktelėjo ir nuvirto ant šono. Po trumpos pauzės jis pradėjo žviegti: pratisai, laibu balsu – lyg skerdžiama kiaulė.

-                     Snukis platus – šeši kacapai neapšiktų, o klykia, lyg mergaitė, – nusistebėjo Kęstas.

Mes jau ir taip springome juokais, užspaudę burnas delnais, kad neišsprūstų prunkštimas, tačiau gatvėje pakilo toks triukšmas ir erzelis, kad galėjome kvatoti pilnais plaučiais – niekas nebūtų išgirdęs.

Išsigandę pavaldiniai tūpčiojo apie savo viršininką, o tas raičiojosi ant grindinio, abiem rankom suspaudęs iškeltą pėdą ir be perstojo aimanavo:

-                     Mano koja, kojytė, mano kojelė nulūžo!…

Milicijos poskyris buvo čia pat – už sankryžos su Vilniaus gatve. Vienas milicininkas per raciją iškvietė voronoką, pareigūnai atsargiai įkėlė savo sužeistą šefą ir nurūko į ligoninę. Mes vėl susėdome už stalo.

Kęsto veidas net švytėjo iš džiaugsmo: prieš gerą pusmetį jis Vilniaus gatvėje susistumdė su Juročka (kažkuris kažkurio nepagarbiai paprašė užrūkyti) ir netyčia nuplėšė jam švarko rankovę. Incidento užglaistymas Kęstučiui kainavo 2000 rublių ir tai labai skaudžiai atsiliepė šeimos biudžetui.

-                     Apsigavo lyg merga, bybio paragavusi, – plačiai šypsodamasis ištarė Kęstas, – koks, vis dėlto, maloniai gražus ir nuotaikingas šiandien vakaras!

Jis nuoširdžiai spaudė Šimui ranką ir iškilmingai prisižadėjo tapti jo globėju.

-                     Pasakei – kaip tvoron nusiperdei, – patenkintas išsišiepė Šimonis, – gal dar įsivaikinsi mane?…

Na, o operatyvininkas Jurijus dar gerą mėnesį vaikščiojo su sugipsuota koja ir kiekvieną kartą jį susitikus, mūsų veidus nušviesdavo šiltos šypsenos…

© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010

 

 

---

[1] William Taubman  „Chruščiovas. Žmogus ir jo laikas“ – Mūsų knyga, 2007, – 705 psl.

[2] Neverčiamas posakis, iš rus. – tai nerašytos kalinių taisyklės, pagal kurias jie gyvena laisvės atėmimo vietose, kurių prisilaiko ir laisvėje.

[3] Kad žodžiai tarpusavyje rištųsi (Rus.)

[4] State of Play – (2009) Universal Pictures, režisierius Kevin Macdonald

[5] Tarptautinė Futbolo Asociacijų Federacija (FIFA; pranc. Fédération Internationale de Football Association) – tarptautinė futbolo (paprastai vadinamo tiesiog futbolu arba europietišku futbolu atskiriant nuo amerikietiškojo) asociacijoms vadovaujanti organizacija.

[6] pejoratỹvas [lot. pejorativus < pejor — blogesnis], menkinamasis žodis, menkinamoji žodžio forma. 

[7] Andrzej Tadeusz Bonawentura Kosciuszko (1746 – 1817) Abiejų Tautų (Rzeczpospolitos) Respublikos didikas, nacionalinis didvyris, generolas, 1794 metų sukilimo prieš Rusiją ir Prūsiją vadovas.

[8] Jakub Jasinski (1761 – 1794) Lietuvos inžinierius, poetas, politinis veikėjas, 1794 metų sukilimo Lietuvoje vadas, siekė plėsti Lietuvos valstybinį savarankiškumą.

[9] „Greitai eisim pas Kosciušką ir kaposim maskoliukus!“ (Baltarus.)

[10] Konstantinas Kalinauskas (1838 – 1864) mažažemis bajoras, vienas pirmųjų prabilęs apie Baltarusijos ir Lietuvos tautų apsisprendimo teisę.

[11] „Bo ja tebe znad šybenicy kažu, narodze, što tady tolki zašyveš ščastliva, kali nad taboj maskalia užo nia budze“ (Baltarus.)

[12] S maskoliom (soldatom) družis, a za kol deržis (Rus.)

[13] Maris Rudolfas Liepa (latv. Maris Rūdolfs Liepa, 1936  – 1989 ) – latvių kilmės baleto artistas, baletmeisteris, pedagogas.

[14] Treniota (~1210 – 1264) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1263 – 1264 m.). Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Treniota buvo paskelbtas 1263 m. rudenį, tada, greičiausiai jo paties vadovaujami, sąmokslininkai nužudė Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Mindaugą ir du jo sūnus.

[15] Armada [isp. iki XVIII a. pr. – ginkluotosios pajėgos, vėliau – karinis jūrų laivynas, pirmučiausia Ispanijos Karaliaus Pilypo II 1588 metais prieš Angliją nusiųstas laivynas (Nenugalimoji armada)]: 1. didelis laivų junginys: 2. didelis lėktuvų, tankų junginys (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2001, p. 66).

[16] Kámbuzas [ol. kombuis] – laivo virtuvė.

[17] Kur buvęs nebuvęs (Rus.)

[18] Legendinio futbolo trenerio Aleksandro Oniščiuko pavardė (pirmasis Valdo Ivanausko treneris, dabar – Kauno futbolo mokyklos direktorius).

[19] Levas Ivanovičius Jašinas (rus. Лев Ива́нович Я́шин; 1929 – 1990) – rusų futbolininkas, Tarybų Sąjungos rinktinės ir Maskvos „Dinamo“ vartininkas, išgarsėjęs atletiškumu ir išskirtiniais vartų saugojimo sugebėjimais, laikomas šiuolaikinio vartininkų žaidimo įkvėpėju.

 

1972 gegužės 18 diena buvo graži, pavasariška. Užsiiminėjome netinkamais vyrams darbais: kartu su mergaitėmis šokinėjome „klasę“, kurią kreida buvom nusipiešę ant asfalto. Vienu metu Cvekas stabtelėjo ir įsiklausė:

-    E, čia kažkas ne taip – Vilniaus gatve nevažiuoja mašinos!

Iš tiesų: nesigirdėjo to nuolatinio gausmo ir variklių riaumojimo, padangų čežėjimo, kuris paprastai nurimdavo tik vėlai vakare. Nustebę pro bromą išėjome į gatvę – ji buvo tuščia! Anksčiau pamatėme ir tik vėliau išgirdome minią, kuri užtvenkusi visą važiuojamosios gatvės dalies ir šaligatvių plotį, nuo Katedros artėjo link mūsų. Ėjo gana ramiai, be transparantų ir šūkių. Apstulbę žvelgėme vienas į kitą: buvome įpratę prie Gegužės 1-osios eitynių, netgi laukdavome jų, apsiginklavę nudegintais degtukais: pirštais nutrupindavome suanglėjusią dalį ir likdavo smailus pagaliukas, kuriuo įžūliai sprogdindavome demonstrantų balionus, kol koks nors įsiutęs dėdulė nepradėdavo mūsų gainiotis po visą Senamiestį, transparantu vis taikydamasis užtvoti per galvą. Tačiau dabar nebuvo jokios tarybinės šventės, niekas nenešė Lenino portretų ir nemojavo raudonomis vėliavomis. Ir pati minia buvo kitokia: jauni žmonės, džinsuoti, daug ilgaplaukių.

Iš milicijos I-ojo poskyrio į gatvę išbėgę kokie penki bananais ginkluoti mentai  sutrikę žvelgė į tą jaunimo jūrą, tačiau užtverti kelio neišdrįso  ir pasitraukė į šoną. Reikia pripažinti, kad ta tyli minia atrodė grėsmingai ir virš jos tiesiog tvyrojo įtampa ir kažkoks priešiškumas. Tereikėjo mažiausios kibirkštėlės, kad įsiliepsnotų gatvių kautynės – tai gerai suprato pasitraukę milicininkai.

Priekinėse eilėse jaunuoliai buvo susikabinę per alkūnes sulenktomis rankomis, viena mergina rankoje laikė degančią žvakę, apjuostą juodu kaspinu ir kažkokį nedidelį portretą. Iš kiemo atlėkė Vingos motina ir baisiausiai susijaudinusi pačiupo jį už pakarpos:

-     Marš greit namo, nėra čia ko vėpsoti!

      Paskui atsisuko į mus ir piktai užriko:

-     Ir jums nėra čia ką veikti – eikit greičiau namo, tuoj milicija visus sugaudys!

Mandagumo dėlei atsitraukėme atgal į kiemą ir pro bromą žvelgėme į nenutrūkstamą žmonių srautą: atrodė, kad visas Kaunas eina pro mus.

Vėliau sužinojome: KGB neleido miniai dalyvauti gegužės 14-ą dieną Miesto sode susideginusio Romo Kalantos laidotuvėse, dviem valandom anksčiau, negu buvo paskelbta, išnešusi karstą ir skubiai nuvežusi į Romainių kapines. Apie 16 valandą prie susideginusio jaunuolio namų Panerių gatvėje susirinkę žmonės sužinojo, kad laidotuvės jau įvyko. Dar daugiau žibalo į ugnį įliejo tas faktas, kad Kalantos tėvas iki oficialios laidotuvių pradžios dar nebuvo grįžęs ir žaibo greitumu pasklido gandai, kad jis yra uždarytas Milicijos Valdybos rūsyje. Tada pasipiktinę žmonės ir patraukė į Laisvės alėją.

Mūsų kieme iki tol ramiai rūkę broliai Lionka ir Jurka staiga pakėlė balsus ir pradėjo ginčytis: Lionka dar buvo jaunas bernas ir jį traukė nuotykiai, jis norėjo prisijungti prie minios, o vyresnysis  jį stabdė ir atkalbinėjo. Jis laikė brolį abiem rankomis ir kažką pusbalsiu karštai jam aiškino – net ant įraudusio kaklo išsipūtė gyslos. Čchavela smarkiai pasipurtė, išsilaisvino iš Jurkos glėbio ir patraukė į gatvę. Jurka papurtė galvą ir rusiškai sušuko:

-     Nu i idi, durak, ja tebia iz tiurmy vytiagyvat ne budu![1]

 

Lionka atsisuko ir tylėdamas parodė jam „faką“. Tais laikais tai būdavo rodoma šitaip: kairės rankos delnu suduodavo per dešiniosios bicepsą, nuo ko dešinioji ranka sulinkdavo per alkūnę, sudarydama „L“ raidę. Pakilusi į viršų ranka su suspaustu kumščiu simbolizuodavo sustandėjusį penį. Montuotojas piktai numojo ranka, nusisuko ir į drebančias lūpas įsispraudė cigaretę.

O žmonės vis plūdo ir plūdo, atrodė, kad tam nebus galo. Pagaliau minia pradėjo retėti, mes vėl išėjome į gatvę.

           -  Einam pažiūrėti? – paklausė Romka, net strykčiodamas iš nekantrumo.

Mudviejų su Cveku nereikėjo ilgai įkalbinėti:

-     Varom!

Pasišokinėdami pasileidome paskui eitynes, gatve iš paskos lėtai pradėjo važiuoti mašinos. Labiausiai mus stebino tokia gausa ilgaplaukių ir džinsuotų jaunuolių: džinsai mums tuomet buvo kažkoks fantastinis, nepasiekiamas dalykas, o plaukus šiek tiek paaugindavome tik per vasarą. Didžiausias mūsų rūpestis būdavo vasaros pabaigoj juos išlaikyti nenukirptus, kai motinos prieš mokyklą bandydavo mus sutvarkyti, nuprausti ir suteikti civilizuotą išvaizdą. Be abejo, į šių kosmetinių priemonių paketą įėjo ir apsilankymas kirpykloje.

Tuo tarpu nerašyta taisyklė skelbė, kad rugsėjo 1-ąją dieną į mokyklą apsikirpę ateina tik lochai. Ir visiškai nesvarbu, ar tavo plaukai geri, ar silpni, ar šukuosenai suteikta kokia nors forma – tai neturėjo jokios reikšmės. Pagrindinis faktorius buvo plaukų ilgis – kiek jie gulė ant apykaklės. Storui Vingai mokslo metų pradžia visada būdavo gėdos ir pažeminimo diena: jo motina buvo griežta ir nenuolaidi, todėl jis mokykloje pasirodydavo su pliku pakaušiu ir idiotiška grifkute. Toks pasirodymas rugsėjo 1-ąją dieną netgi turėjo savo pavadinimą: „atėjo basas“. Tiesa, atvirai į akis iš jo niekas nedrįsdavo šaipytis, tačiau pašaipūs žvilgsniai ir kreivos šypsenos būdavo skaudesnės už žodžius. Mes gi su Cveku išsiderėdavome, kad pirmą mokslo metų dieną mums leistų pasipuikuoti savo garbanomis prieš draugus ir ateidavome į mokyklą su išdidžiai pakeltomis galvomis, ant kurių lyg koks apleistas gėlynas pūpsodavo šviežiai išplautų ir į visas puses styrančių plaukų kupetos.

Tiesa, ši laimė trukdavo tik vieną dieną: visa mokykla būdavo sustatoma aikštėje ir griežtoji inspektorė Rožukienė eidavo palei rikiuotę ir į kiekvieną asmeniškai besdavo pirštu ir abejoti neleidžiančiu Grybauskaitės balsu griežtai tardavo:

-     Į kirpyklą, į kirpyklą, į kirpyklą…

Su ja juokauti nebandė niekas. Vyresnėse klasėse mokėsi toks Nagrė, Nagrodskis, kuris buvo laikomas mokyklos baubu, „blogu berniuku“ (jo vyresnysis brolis Jonas (pravarde Negras) po Nepriklausomybės atkūrimo tapo Kauno „senamiestinių“ gaujos lyderiu). Jis ignoravo Rožukienės nurodymą nusikirpti skystučius ilgus plaukus, nutįsusius ant apykaklės ir kaip mat susilaukė atsako: kitą rytą jį pamačiusi, inspektorė pasikvietė darbų mokytoją, dar vieną vyrą – mokymo dalies vedėją ir jie jėga nusitempė besispyriojantį blogiuką į kabinetą. Po kelių minučių Nagrė ašarodamas išsliūkino pro duris: jam ant galvos kirpimo mašinėle buvo išdrožtas „kryžius“, todėl teko nusiskusti galvą plikai. Tai buvo labai akivaizdi auklėjamoji priemonė kitiems ereliams. Todė po Rožukienės apžiūros rytojaus dieną klasėje jau nelikdavo kaliausių. Tačiau tada jau niekas tavęs nelaikė lochu…

O šiandien visa gatvė mirgėjo nuo plaukuotų galvų. Ir tie plaukai buvo tikrai ilgi: kai kurių vaikinų siekė net pečius! Pakniopstomis pasileidome į priekį, bandydami pasivyti pirmutines eiles, kurios jau kirto Birštono gatvę ties „Santakos“ kino teatru. Eismas judrioje gatvėje sustojo, žmonės nustebę žvelgė pro autobusų ir troleibusų langus. Eisenos galvą prisivijome prie Istorinės Prezidentūros sodelio. Tuo metu ten veikė Mokytojų Namai, netgi buvo įrengtas nedidelis kino teatras. Smalsiai žvalgėmės į eitynių dalyvius: dauguma dėvėjo džinsus, arba į apačią platėjančias kelnes, su taip vadinamu kliošu. Trumpi, siauri, su įimtu liemeniu paltukai, margi megztiniai, drobiniai, išsiuvinėti maišeliai, permesti per petį. Keletas nosis buvo pasibalnoję John Lennon stiliaus apvaliais akinukais nuo saulės – visa tai buvo nauja ir įdomu.

Dabartinės Vilniaus gatvės dalis nuo Prezidentūros iki Laisvės alėjos tada vadinosi F.Dzeržinskio vardu. „Geležinis Feliksas“ nuo 1897m. liepos net 11 mėnesių kalėjo Kauno kalėjime už darbininkų streikų organizavimą ir nelegalaus laikraščio „Robotnik Kowienski“ leidimą – šie įvykiai ir nulėmė, kad liepsningajam revoliucionieriui tarybiniais laikais Kaune buvo rodoma išskirtinė pagarba.

Bet štai kartu su minia iš F.Dzeržinskio gatvės pasukome į Laisvės alėją ir  sankryžoje su E.Ožeškienės gatve pamatėme VAI „žiguliuką“, šalia kurio taip pat stovėjo milicijos motociklas su lopšiu ir kokie 5 pareigūnai. Niekas į juos nekreipė dėmesio, o tie savo ruožtu neryžtingai trypčiojo vietoje, lyg nežinodami, ką daryti.

Trumpai stabtelėję prie Miesto Sodo, procesijos dalyviai buvo nusiteikę žygiuoti iki Milicijos Valdybos, esančios pačioje Laisvės alėjos pradžioje. Mes jau ir taip buvome gana toli nuklydę nuo sau pažįstamos teritorijos, todėl nusprendėme toliau neiti. Atsisėdę ant Centrinio Pašto laiptų, smalsiai dairėmės į šalis.

Prie „Dviejų Gaidelių“ žaislų parduotuvės ant V.Majakovskio (dabar I.Kanto) gatvės ir Laisvės alėjos kampo sustojo keli dengti sunkvežimiai, iš jų pradėjo šokinėti jauni vaikinukai, aprengti milicijos kursantų uniformomis. Jie patraukė link Miesto Sodo ir išsirikiavo tankia eile, užtverdami įėjimą į parką. Tuo metu aplink būriavosi nepaprastai daug žmonių, kurie nepritariamai suošė, kai kur pasigirdo pasipiktinimo šūksniai. Visur stoviniavo milicininkų būreliai, prie jų vis prieidavo griežtos išvaizdos civiliai ir duodavo kažkokius nurodymus.

Jau ruošėmės eiti namo, kai žmonės sujudėjo, sušurmuliavo, pradėjo kauptis centrinėje alėjos dalyje, po liepomis: nuo Soboro pusės grįžo demonstrantai, šį kartą jau skanduodami šūkius, mojuodami rankomis ir rėkaudami. Pasirodo, prie Soboro (1965 metais paversto Vitražo ir Skulptūros galerija) juos sustabdė gausus milicijos kordonas. Vengdami atviros kovos, piketuotojai nusprendė grįžti į Kalantos susideginimo vietą, pakeliui išdaužydami „Tulpės“ kavinės langus. Grįžę jie lengvai nustūmė milicijos kursantus ir susibūrė aplink apdegusią liepą. Kiek akys užmato bangavo žmonių jūra, ore tiesiog kybojo kautynių nuotaika – buvo be galo įdomu ir truputėlį baisu.

Bandėme prieiti arčiau, tačiau tokioje spūstyje tai buvo neįmanoma. Romka pasiūlė apeiti iš kitos pusės ir mes ristele pasileidome Majakovskio gatve, tikėdamiesi į Miesto Sodą patekti iš Kęstučio gatvės pusės. Tačiau aikštelėje prie Muzikinio Teatro taip pat stovėjo dengti sunkvežimiai, iš kurių lipo vidaus kariuomenės kareiviai – jų raudonuose antpečiuose švietė „BB“ raidės – „Vnutrennije voiska“[2]. Ten taip pat stovėjo keli autobusai, kuriuose sėdėjo milicininkai.

Ir staiga iš Miesto Sodo atsklido riaušių triukšmas: klyksmai, šūksmai, per garsiakalbį lojamos komandos, kurių prasmės per bendrą ūžesį neįstengėme suprasti. Ištiesę savo laibus vaikiškus kaklelius matėme, kaip į autobusus pradėjo grūsti pirmuosius suimtuosius: kiekvieną jaunuolį (netgi merginas) su užlaužtomis už nugaros rankomis vilkdavo po du pareigūnus. Parko viduje prasidėjo panika, lakstymas, pavieniai susirėmimai su uniformuotais tramdytojais. Vaizdas buvo ligi šiol nematytas ir kraupus, išsigandome nejuokais. Tuo labiau, kad gegužės 14 dieną Cvekui sukako tik 11 metų, Romka dar neturėjo dvylikos, o aš – net dešimties. Sunerimę apsisukome ir Majakovskio gatve pasileidome link Nemuno. Tada Pergalės krantine (dabar Karaliaus Mindaugo prospektas) nurisnojome iki Daukšos gatvės ir taip pasiekėme namus. Buvome sutrikę ir nekalbūs.

O dar po kelių valandų į kiemą sugrįžo ir Lionka: su pamušta akim, sudraskytais marškiniais ir viena koja basas. Jis buvo pačiame Miesto Sode, kai milicija ir kariuomenė netikėtai puolė ir pradėjo visus grūsti į mašinas. Čchavela bandė sprukti pro Muzikinį teatrą į Kęstučio gatvę, tačiau ten jau stovėjo kordonas. Tada jį ir grupelę jaunuolių užpuolė bananais mojuojantys milicininkai ir prasidėjo tikros kautynės. Lionka pasididžiuodamas demonstravo nubrozdintus krumplius ir gyrėsi:

-     Kaip pisau mentui į dūdą – net per suoliuką perskrido!

Tada jis pats gavo gumine lazda per galva ir, užspeistas į kampą, sugebėjo įlipti į medį – milicininkas griebė jam už kojos ir nutraukė basutę. Medyje sėdėjo gerą pusvalandį, kol pamatė, kad kordone atsirado spraga: pareigūnai nusitempė kelis sulaikytus riaušininkus. Tada jis iššoko iš medžio ir per Lėlių Teatro bromą išspruko Laisvės alėjon. Bromoje Lionką dar bandė nutverti, tačiau tik suplėšė marškinius…

Beje, Lionka, kilęs iš Odesos žydų šeimos, tikrai nebuvo didelis Lietuvos patriotas – tiesiog pavojus ir kautynių dvasia jį traukė kaip magnetas. Didžiausią pavydą mums sukėlė jo tvirtinimas, kad savo akimis matė 5 tikrus hipius! Ir iš patikimų šaltinių girdėjo, kad eisenoje dalyvavo ir du bitlai, atvažiavę iš Maskvos. Mes nelabai įsivaizdavome, kas per velnias yra tie hipiai – kažkokie vakarietiškos jaunimo kultūros nešėjai ir propaguotojai, laisvo ir nevaržomo gyvenimo būdo šaukliai…gal… O jau bitlai turėjo būti dar kietesni: dar labiau pagerintų hipių rūšis, aukštesnė gyvybės forma…

Tada pirmą kartą pamatėme ir suvokėme, kad tarybinė valdžia ir tarybinė milicija – valdžios įsakymų vykdymo užtikrinimo ir prievartos palaikymo įrankis –  nėra visagaliai viešpačiai, kad jie taip pat klysta ir yra pažeidžiami. Manau, kad tada lietuviai pirmą kartą aiškiai suvokė, jog sistema taip pat yra pažeidžiama, kad su ja galima (ir reikia) kovoti, pajuto, kad vienybėje yra jėga.

 Asmeniškai aš nemanau, kad Romas Kalanta nusižudė dėl politinių motyvų – 19 metų vaikinas, mokęsis vakarinėje mokykloje (nes neišlaikęs kelių egzaminų, nesugebėjo baigti vidurinės), dirbęs „Aido“ fabrike darbininku, nematė prasmės gyventi toje santvarkoje? Ar santvarka dėl to buvo kalta? Vikipedijoje jis vadinamas „disidentu, pagarsėjusiu savo susideginimu, protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje“. Disidentas yra asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ir struktūrai, nepripažįstantis ir nesilaikantis vyraujančios ideologijos. Kas iki susideginimo girdėjo ką nors apie Kalantą? Tiesiog vaikinui kažkas nepasisekė asmeniniame gyvenime, tačiau įrašas jo kalendoriaus lapelyje „dėl mano mirties kalta tik santvarka“ suteikė jo poelgiui visai kitą prasmę. Na, o kadangi viskas vyko Kaune, kur visada buvo labai stiprios antitarybinės ir antirusiškos nuotaikos – Kalantos laidotuvės išsiliejo į riaušes ir įgavo tokią reikšmę. Reikšmę, kurios svarbą Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės idėjai atgimti ir stiprėti sunku pervertinti. Mūsų seneliai ir tėvai buvo gimę laisvoje Lietuvoje, jie dar suvokė valstybingumo svarbą tautai, kalbai, kultūrai ir istorijai. Jie tiesiogiai susidūrė su tarybinių represijų aparatu, iš jų  buvo atimta nuosavybė, jie buvo teisiami, tremiami ir šaudomi, iš jų atėmė valstybę, nepriklausomybę, teisę patiems lemti savo likimą. Mes, naujoji karta, jau gimėme nelaisvi. Tačiau Kaune į gatves išėjo būtent jaunimas. Ir nesvarbu, kaip viskas prasidėjo, svarbu – kaip baigėsi: šūkiais „Laisvę Lietuvai!“

Antanas Sniečkus visokiais būdais Maskvoje įrodinėjo, kad tai buvo tik gatvės chuliganų ir girtuoklių išpuolis, jo nurodymu iš 402 suimtųjų teisiami buvo tik 8 asmenys, stengiantis sumenkinti paties įvykio mastą ir svarbą, tačiau pats jis buvo labai susikrimtęs ir pasimetęs. Kaip vėliau pasakojo tuometinis Kauno KGB viršininkas, pulkininkas Gediminas Bagdonas, jiedu su Sniečkum tuščioje „Kanklių“ kino teatro salėje peržiūrėjo riaušių malšinimo Miesto Sode filmą, nufilmuotą iš Muzikinio Teatro balkono. Ilgai tylėjęs, Lietuvos Komunistų Partijos vadovas uždavė tik vieną klausimą: „ Pasakyk, ko jiems trūko, kad jie išėjo į gatves?“

1972 – 1973 metais Lietuvoje užfiksuota dar 13 savižudybių susideginant, tačiau jos neturėjo tokio atgarsio. Tuo labiau, kad tik kelios iš jų buvo siejamos su politiniais motyvais. O Kauno įvykiai tapo tuo metu didžiausia antitarybine demonstracija visoje Tarybų Sąjungoje nuo pat jos susikūrimo.

Mes, vaikai, gavome lietuvybės ir pilietiškumo pamoką, šie įvykiai pasėjo mumyse patriotiškumo daigus. O džinsai, ilgi plaukai tapo pasipriešinimo ir nepaklusnumo simboliu, todėl jau nuo vaikystės apie juos svajojome.

Po kelerių metų pirmasis tarp mūsų džinsus įsigijo Cvekas – mes su Romka dalyvavome toje operacijoje.

Laukaitytės ir Vilniaus gatvių sankryžoje stovinčiame name, virš konditerijos parduotuvės (dabar „Replay Blue Jeans Country Store“) gyveno toks vaikinas, pravarde Leščius. Tada jį visi vadino spekuliantu – Leščius iš tiesų buvo geras komersantas, prekiaudavo džinsais, vinilinėmis plokštelėmis, kitokiomis vakarietiškomis gėrybėmis, o už 3 rublius plokštelės muziką įrašydavo į magnetofono juostelę. Visada vaikščiodavo vilkėdamas džinsiniu kostiumu, dėvėjo „lenoniškus“ apvalius akinukus nuo saulės, nešiojo ilgus, tiesius plaukus, kurie, tiesa, atrodė skystoki. Leščius buvo vienintelis žinomas šaltinis, kur galėjai įsigyti džinsus. Tačiau tada jie buvo nepigūs: kelnės kainavo 140-160 rublių, švarkas – antra tiek (mano motina dirbo vaikų darželio naktine aukle ir per mėnesį uždirbdavo 70 rublių). Širdis sudrebėdavo vien nuo pavadinimų: „Wrangler“ (vrangliorai), „Super Rifle“ (raifai, raifukai), „Levi Strauss“ (levukai), „Maverick“, „Lee“. Pagrindinė šių džinsų savybė – skalbiami jie blukdavo, kaip mes vadindavome – „trindavosi“.

Dabar turiu bent 12 porų skirtingų firmų pasiūtų džinsų – nei vieni iš jų nekeičia spalvos, nešviesėja, skalbiami. Jie jau nauji parduodami su dirbtinomis susidėvėjimo žymėmis. O anų laikų džinsai nauji būdavo vientisos, tamsiai mėlynos, spalvos. Nešiodavome juos iki tol, kol šlaunų zona  net paruduodavo nuo purvo – tik tada skalbdavome drungname vandenyje, kad kuo mažiau nukentėtų spalva. Vanduo tapdavo tamsiai mėlynas nuo indigo dažų. Po kelių pirmųjų skalbimų džinsai įgaudavo tą trokštamą vaizdą: šlaunų, užpakalio ir kelių srityje jie pašviesėdavo, o klešnės ir toliau išlikdavo tamsiai mėlynos. Po sekančių skalbimų jie vis labiau šviesėdavo, todėl greičiau susitepdavo, o ir dėmės ant šviesaus audeklo geriau matėsi. Klynas ir šlaunys prasitrindavo kiaurai, tekdavo iš vidaus lopyti. Cvekas, visų galų meistras, su savo motinos „Singer“ siuvimo mašina išdarinėdavo stebuklus: visiškai sudėvėtiems džinsams nukirpdavo klešnes, iš kurių pasiūdavo vokiško stiliaus kepuraites – su ilgu „kazirku“[3], kaip Antrojo Pasaulinio karo meto vokiečių kareivių. Jis vargo gerą mėnesį, kol pats pasidarė iškarpas ir pagal jas pasiūdavo be galo stilingą ir madingą galvos apdangalą. O iš nukirptų kelnių išeidavo šaunūs džinsiniai šortai, kurie tuo metu atrodė naujoviškai ir traukė merginų dėmesį.

Tačiau tai buvo gerokai vėliau – kai jau kiekvienas turėjome po ne vieną porą sunešiotų džinsų. O 1975-76 metais mes tik galėjome pasvajoti apie naujus džinsus: kartu sudėję, kišenėse retai turėdavome daugiau kaip 3 rublius.

Ir tada mes gavome užsakymą: pavogti halogenines lempas nuo ralio automobilių.

Užsakymą mums davė Cveko pusbrolis Česka Makarovas, 24 metų vaikinas, kurį taikliausiai galėtų apibūdintų posakis:“Dalbajobas – tai ne diagnozė, tai – gyvenimo būdas“. Cvekų šeimyna gyveno trijų kambarių bute: erdvi svetainė ir labai mažas miegamasis priklausė jiems, o viename kokių 20 kvadratinių metrų kambaryje įsikūrė Česlovas su savo putlute žmona Raimonda. Virtuvė buvo irgi miniatiūrinė, labiau tinkanti pasakų pasaulio gyventojams nykštukams – ja bendrai naudojosi abi šeimos. Česiūnės tėvas ir Cveko motina buvo tikri brolis ir sesuo. Vaikino tėvas sirgo neaštria šizofrenijos forma, nešiojo didelius akinius raginiais rėmais. Akinių stiklai buvo dvigubi, taip vadinami „dubaltai“, todėl jo paklaikusios akys atrodė dar labiau beprotiškos. Prie bendro keistuolio paveikslo labai derėjo dar ir tai, kad žmogelis buvo miknius, kalbėjo daug ir labai greitai,be įspėjimo peršokdamas nuo vienos temos prie kitos, taškydamas seiles ir nuolatos užsikirsdamas. Pats Česka jį vadino Memekliu. Memeklis kažkur Žaliakalnyje turėjo vieno kambario butelį, tačiau pas sūnų neretai užsukdavo į svečius ir po išgerto butelio degtinės jam paprastai susisukdavo protelis, jis pradėdavo skiesti apie sąmokslo teorijas. Sunku būdavo suprasti, apie kokius įvykius jis mala, tačiau svaigalai jam visiškai sujaukdavo gebėjimą mąstyti ir Memeklis pradėdavo kliedėti:

-     Ir tada prie manęs priėjo du milicininkai ir sako: „ką čia neši maiše?“  O aš jiems ir sakau: „paršiuką!“ Bet maiše buvo kitas milicininkas, kurį aš nešiau numesti nuo Aleksoto tilto! Ir tada jie sako: „Viktorai, paleisk mūsų draugą!“ O aš jų klausiu: „iš kur žinot mano vardą – jūs mane sekate?“

Tada nutaisydavo reikšmingą veidą ir sakydavo sūnui:

             -  Įsivaizduok, tie kurvos mane seka, žino mano vardą, žino, ką nešu maiše!

Šito jau būdavo per daug net kiauragalviui Česiukui ir jis bandydavo išgrūsti tėvą lauk, o tas priešindavosi ir piktai burbėdavo:

-     Jo-jo-jobtvaju mat, že-že-žertva, ne-ne-nesišakok!

Česka tvirtai sugriebdavo jį už pakarpos ir besispyriojantį nutempdavo į troleibusų sustojimą, esantį Vilniaus gatvėje. Memeklis įdūkdavo ir pro troleibuso langą rodydavo sūnui špygas.

Pats Česlovas buvo irgi ne iš kelmo spirtas – netoli nuriedėjo nuo tėvo. Jam net nereikėjo prabilti, kad vien iš jo išvaizdos suprastum, jog turi reikalą su nupušėliu: liesas, skystučius plaukus šukuodavo į viršų, bandydamas pridengti šviečiantį viršugalvį. Kažkodėl tie plaukai pasišiaušdavo ir styrodavo, lyg papūgos karūna. Česka vaikščiodavo nenatūraliai atsilošęs, išpūtęs gaidžio krūtinę. Jo dešinė akis vaikystėje buvo sužeista ir jis ja beveik nematė. Matyt, akis buvo jautri šviesai, nes vaikinas vaikščiodavo ją nuolatos primerkęs – dėl to skruostas kilstelėdavo ir lūpos truputėlį persikreipdavo, atidengdamos auksinį priekinį dantį – atrodydavo, kad vyrukas nuolat ironiškai šypsosi. Kad geriau matytų pašnekovą, Česius pakreipdavo galvą ir žvelgdavo į jį sveikąja akimi, kvailai mirksėdamas – atrodė panašus į didelį paukštį. Dirbo jis batų aulų sukirpėju didžiausiame Senamiesčio pramonės objekte – „Raudonojo Spalio“ batų fabrike. Tačiau iš elgesio ir kalbėjimo manieros atrodė, kad jis yra mažu mažiausiai grafo Levo Tolstojaus proanūkis ir jam priklauso „Anos Kareninos“ leidybos teisės.

Česiūnia visiškai nesirūpino rytdiena, savo maistu, apranga, išvaizda – vienintelis jo demonstruojamas prabangos simbolis buvo auksinis žiedas su antspaudu: mes tokius vadindavome „rechlomis“. Jo pampuška žmona dėl savo apkūnumo nuolatos perkaisdavo ir nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens nešiodavo plonutį perkelinį chalatėlį. Putli krūtinė tiesiog draskydavo ankštą rūbelį, sagos vos laikydavosi kilpelėse ir mes bemaž alpdami iš susijaudinimo laukdavome, kada ta galinga krūtinė išsprūs lauk. Kai Raimonda su vyru vakare išeidavo pasivaikščioti, visi nuščiūdavo ir įsispitrėdavo į jos galingą subinę: Česka šalia atrodė kaip nupiepęs žvirblis. Matyt, jis tą instinktyviai suvokė, todėl stengdavosi eiti bent pusę žingsnio priekyje: išdidžiai atstatęs išriestą siaurą krūtinę, atsilošęs, linguodamas pašiauštu kuodu.

Iš pradžių Kęstas ji vadino „apipešiota pono dievo višta“, tačiau vėliau pervadino į „popka durak“ – pagal Genadijaus Chazanovo miniatiūrą apie kalbančią papūgą, kurios visi norėjo atsikratyti. Chazanovas nuostabiai persikūnijo į tą paukštį, tapdamas labai panašiu į Česką , kai pastarasis savo šaižiu balsu pradėdavo šnekėti kvailystes, nuolat kvailai kikendamas. Kalbėjo Česlovas su patosu, prikaišiodamas į tekstą įdomių naujadarų ir rusiškų žodžių. Kartą jis labai įžeidė Vingą, bandydamas suvokti, ką tas bando pagroti gitara.

Storui niekaip nepavykdavo iš eilės be klaidų sugroti bent trijų akordų ir jis vis pradėdavo iš naujo. Makarovas klausė, klausė, paskui užsirūkė ir tarė:

-     Ebat moj niuch, kas čia – Podmoskovnije večera?

Įsižeidęs Vinga atkirto, kad jam, matyt, dramblys ant ausies užlipo, jei nesugeba atpažinti „bitlų jestiudėj“. Česiūnė iš netikėtumo paspringo dūmu, užsikosėjo, paskui žvengė pusę minutės ir išlemeno:

-     Tu, Storas, geriau savo dumples tampyk – senatvėj prie Katedros vieną-kitą kapeiką užsidirbsi!

Motina Vingaudėlį versdavo groti akordeonu, o tai buvo labai nevyriškas užsiėmimas ir Storas totaliai gėdijosi šio užsiėmimo. Jis išblukusiomis akutėmis pažvelgė į Cveką ir grasinamai suniurzgė:

-     O tu, kurva stukačiau, ėsi papūgos šūdą!

Česka nesuprato, kad papūga – tai jis pats, todėl gana draugiškai nusijuokė:

      -  Man Ginka nichuja nesakė – tu bent langą užsidaryk, kai tas dumples tampai, nes tavo šeimoj be tavęs daugiau atsilikusių nėra – tik tu gali taip chujovai groti!

Palaipsniui tas apipešiotas gaidžiukas prakuto, mat Požėlos gatvės čigonai pradėjo jam duoti užsakymus sukirpti aulus batams. Čigonai tuos aulus išsiuvinėdavo gėlytėmis, ornamentais. Iš skirtingos spalvos odos atraižų suklijuodavo kulnus, padarydami aukštą „kabluką“. Smailėjantys į priekį batai kardinaliai skyrėsi nuo masinės tarybinės produkcijos ir buvo pašėlusiai madingi bei geidžiami. Pavyzdžiui, pats Makarovas tokią avalynę derindavo prie savo nutrintų ir ištampytų treninginių kelnių.

Odos aulams reikėjo vis daugiau ir daugiau ir taip Česka susipažino su šiauliečiais, kurie iš Šiaulių avalynės ir odos fabriko „Elnias“ jos parūpindavo. Šiauliečiai odas vogė jau ganėtinai ilgai ir buvo turtingi: atvažiuodavo su VAZ markės automobiliais, dėl kurių buvo tiesiog pamišę.

Tarybinės mašinos nebuvo labai išraiškingos, todėl savininkai stengėsi jas papildomai išpuošti – „išpederastinti“. Puošdavo ir vidų, ir išorę.

Iš pradžių pasirodė ištisinės permatomos lipnios juostos ant šonų, su užrašu, pvz. „LADA 1200“. Vidaus rinkai skirtos mašinos buvo vadinamos „žiguliais“, o eksportui – „ladomis“. Taigi, tas pats „pirmukas“ VAZ 2101, eksportiniame variante tapdavo „Lada 1200“. Užsiklijavęs tokią juostelę, savininkas tarsi deklaruodavo, kad jo automobilis yra pagerintas, skirtas užsienio rinkai. Vyravo pagrįsta nuomonė, kad eksportui gaminamoms mašinoms egzistuoja griežtesnės techninės kontrolės normos, automobiliai surenkami kruopščiau.  

Ant užpakalinio stiklo klijuodavo lipdukus – kokį nors Bavarijos herbą, arba kad ir užrašą „VAZ AVTOEXPORT“ . Vėliau labai madingi tapo spalvotos plastmasės lankai ant priekinių šoninių stiklų – vairuotojai manė, kad jie sukuria ištraukiantįjį oro srautą, todėl galima rūkyti viduje, vos pravėrus langą. Tačiau juos montuodavo ir nerūkantys.

Ant užpakalinių purvasargių dėdavo trikampius šviesos atšvaitus, paskui pačius purvasargius pradėjo kabinti ir prieš priekinius ratus. Atsirado antistatinės juostelės, kurios vilkdavosi asfaltu: turtingesni po užpakaliniu buferiu užsikabindavo netgi dvi. Priekinio stiklo viršuje pritaisydavo permatomos žalios plastmasės juostą – apsaugą akims nuo saulės spindulių.

Ir labai jau prabangiai atrodydavo „žiguliukas“, turintis ilgą anteną – kuo ilgesnę – tuo geriau. Prašmatnumo automobiliui suteikdavo ir metaliniai „ūsai“, pritaisyti iš šonų prie priekinio buferio ir nukreipti žemyn. Ūso galas baigdavosi metaliniu bumbuliuku, o prie pagrindo stora viela buvo susukta į spyruoklę. Parkuojant automobilį, ūsas paliesdavo šone esančią kliūtį ir suvibruodavo, taip įspėdamas neatsargų vairuotoją. Tuo metu šie įtaisai atliko „park distance control“ funkciją.

Ne tokie išradingumu ir rafinuotumu pasižymėjo mažesnių miestelių gyventojai, kurie puošdavo savo automobilius kukliau ir neskoningiau. Ar pamenate laisvalaikiui skirtas plastmasines sklandančias lėkštes, kurias svaidydavome parkuose ir gamtoje? Jos idealiai atitiko VAZ 2101 priekinių žibintų skersmenį ir dienos metu savininkai tas lėkštes užmaukšlindavo ant lempų, kad apsaugoti jas nuo akmenukų. Madingiausios buvo žalios, arba raudonos lėkštes. Kadangi tokio tipo žmonėms būdinga panaši mąstysena ir panašūs elgesio modeliai, pamačius lėkštėmis padabintą mašiną, galėjai beveik neklysdamas spėti, kad vairas bus aptrauktas dirbtiniu kailiu, o užpakalinių durelių trikampis langelis – apklijuotas mėlynos izoliacijos juostelėmis: nuo trumpiausios langelio viršuje iki ilgiausios – apačioje, kaip ir savotiškomis užuolaidėlėmis nuo saulės. O ką – ir pigu, ir gražu!

Vidaus apdaila buvo paprastesnė, kaimiškesnė. Vairą aptraukdavo iš spalvotu vielučių nunertu apvalkalu, vietoj pavarų perjungimo svirties bumbulo įtaisydavo kalinių darbo rožę, aplietą skaidria epoksidine derva, arba vorą su šiurpiomis, kaip Memeklio, akimis. Mažiau pasiturintys ir skurdesne fantazija galintys pasigirti piliečiai aplink visą priekinį stiklą įtaisydavo kutus, ant užpakalinės palangės padėdavo pliušines pagalvėles. Turtingesni ten dėdavo arba tikrą odinį futbolo kamuolį, arba žaislinį šunį, kuris važiuojant linguodavo galva. Ant štampuotų ratų diskų uždėdavo fantastiškus gaubtus – taip vadinamus „kalpokus“.

Českos šiauliečiai ant savo „žiguliukų“ buvo sudėję visas išvardintas grožybes ir dabar karštligiškai ieškojo naujų išraiškos priemonių. Atvežę Makarovui eilinę vogtos odos partiją, jie mieste pamatė ralio automobilį, padabintą halogeninėmis lempomis. Išvydę tokį grožį, jie prarado dvasios ramybę ir žūtbūt įsigeidė tokius pat įsigyti. Atvykę pas savo aulų sukirpėją, šiauliečiai net springdami ir pertraukdami vienas kitą pradėjo pasakoti, kokį stebuklą ką tik matė ir kad nepagailėtų ištiso lobio, kad įsigytų tokias „lempikes“. Česiūnės smegenyse tuoj pradėjo suktis skaitliukai ir jis savo chamus (taip už akių vadino tiekėjus) nuramino:

-     Ėėėė, čia viskas chuinia, tuoj pakalbėsiu su savo boicais ir migom išspręsim visus klausimus!

O mes tuo tarpu kaip tik su Romka pas Cveką žiūrėjome eilinę „Janosiko“[4] seriją per lenkų televiziją. Atsivėrė durys ir į kambarį išdidžiai įplaukė Česka. Mes visada juokdavomės iš jo pižoniškos laikysenos ir globėjiškos kalbėjimo manieros, tačiau sugyvenome gražiai, nesipykdami.

      -  Ką, pyzdapliotai, dabar jau po tris dročinate, užsidarę tamsiam kambary? – gergždančiu balsu maloniai pasisveikino Cveko giminaitis, – gal jau laikas pakrutinti subines ir užsidirbti truputėlį faneros?

Galimybė užsidirbti pinigų mus visada domino ir mes susidomėję sužiurome į batsiuvį.

-           Jeigu iškištumėt savo nosis iš šito pribezdėto kambario, tai pamatytumėt, kad visomis gatvėmis vzad-vperiod šmirinėja pydarovskai nudažytos mašinikės su numeriais ant šonų. Niekas nežino, iš kur jos atsirado, niekas nežino, kur jos dings. Karoče, chuj s nimi – niekam neįdomu, ko jos čia birbia, bet ant priekinio buferio uždėtos tokios lempikės čecholiukuose – mano chamukams jų labai reikia, nori prikabinti ant savo pylesosų. Nupyzdinkit – už lempą po červoncą gausit!

Tačiau mes ir taip žinojome, kad Kaune šiuo metu vyksta Sąjunginis ralio čempionatas, kad po eilinio turo automobiliai nakčiai pastatomi erdviame DOSAAF[5] kieme Požėlos gatvėje. Kiemo galas ribojosi su Mokytojų Namų teritorija, kur mes žinojome kiekvieną praėjimą ir menkiausią plyšį, nes dažnai eidavome į mažą salę žiūrėti kino filmų, o aptvertame sodelyje žaisdavome gaudynių. Paradinę Draugijos kiemo pusę nuo Požėlos gatvės skyrė aukšti mediniai vartai, kuriuos nakčiai rakindavo senas, neprigirdintis sargas.

  Reikšmingai susižvalgėme: užduotis atrodė nerealiai lengva, dideli pinigai patys krito į rankas: 10 rublių už vieną halogeną! Operaciją nusprendėme atlikti tą patį vakarą, nes nežinojome, kiek tas ralis dar tęsis. Cvekas rūsyje pasirausė tėvo įrankių dėžėje ir susirado įvairaus dydžio veržlių raktų, reples. Su paslaptinga veido išraiška jis man įdavė purviną bulvių maišą, kuriame kažkas žvangėjo. Žvilgtelėjau vidun: jame buvo 24-27mm veržlių dydį atitinkantis sunkus raktas, rankinis pjūklelis medienai pjauti ir trumpas minuotojo kastuvėlis.

-     O ką aš su jais darysiu? – mandagiai pasidomėjau.

-     Raktu pystelėsi sargui per galvą – jeigu reikės, – rimtai atsakė Gintarėlis, – paskui supjaustysi į gabaliukus ir užkasi sodelyje…

Pažvelgiau į Romką: jo veidas tapo vyšninis nuo tramdomo juoko, o visas kūnas tirtėjo. Numečiau maišą kampan, o Cvekui į kelnes įkišau didelį, žemėtą buroką.

Išėjome laukan: sparčiai temo. Kiemais atėjome iki Jablonskio gatvės, perlipome per aukštus medinius vartus ir atsidūrėme savo mokyklos aikštėje. Tada išėjome pro tarpą tarp mokyklos ir Santakos kino teatro į Gogolio gatvę (dabar Gimnazijos gatvė). Greitai kirtome ją ir per masyvią tvorą peršokome į Mokytojų Namų sodą. Vėjas ošė senų medžių šakose. Pro vakarinį Istorinės Prezidentūros kampą nusėlinome prie galinės tvoros, už kurios plytėjo sukarintos draugijos kiemas, grūste prigrūstas lenktyninių automobilių. Atsargiai apsižvalgėme per plyšį: sargo niekur nesimatė.

Senovišką, kaltinės geležies virbų Prezidentūros tvorą su masyviomis mūrinėmis kolonomis iš DOSAAF kiemo pusės dar dubliavo kokių dviejų metrų aukščio medinių lentų  tvora. Cvekas keikdamasis replėmis ištraukė kelias vinis ir mes atsargiai išėmėme vieną lentą. Tiesiai prieš mus, vos už metro, stovėjo sportinė „Lada“. Ant priekinio buferio ir grotelių puikavosi net keturi halogeniniai žibintai. Gretimais stovėjo dar kelios mašinos, tačiau atsuktos į mus užpakaliu, todėl nematėme, kiek žibintų ant jų prikabinta.

-     Nurinksim visus, nusipirksim po dvi poras džinsų, – susijaudinęs šnibždėjo Gintukas.

Romką su maišu palikome laukti prie plyšio, o patys perlipome per abi tvoras, kurias skyrė gal 20cm. Iškart ėmėmės artimiausio ralio automobilio, kurio priekį puošė 4 „CIBIE“ žibintai. Kol Cvekas  kuitėsi prie mašinos, aš apžiūrėjau kitas: jos visos turėjo bent po du halogenus! Mintyse jau apsirėdžiau nauju džinsiniu kostiumu, tačiau tada Gintarėlis bjauriai nusikeikė. Jis pasakė – cituoju: „Jibūt…mane mylėjusi!“ Nustebęs pažvelgiau į jį:

-     O šitas iš kur?

Tas tik piktai numojo ranka ir nuslinko prie plyšio tvoroje. Romas pašnibždom paklausė:

-     Kaip sekasi?

      Dabar Gintukas nustebino ir Romką:

-     Sekasi, kaip nuo liepto šikti!

Apstulbinti iki šiol negirdėto draugo iškalbingumo, supratome, kad džinsų įsigijimo perspektyva tolsta į neapibrėžtą ateitį. Perlipome atgal tvoras ir sukišome galvas pasitarti. Supratome, kodėl taip susinervino mūsų technikos direktorius: kiekvieno lenktyninio automobilio halogenų tvirtinimo sistema buvo vis kitokia! Prie buferių pritaisytų lempų neįmanoma nusukti, nenuėmus buferio! Kiti žibintai pritaisyti prie kronšteinų, iškištų pro priekines groteles ir neatidarius kapoto negalėjai atsukti tvirtinimo veržlių! Dar kiti automobiliai neturėjo priekinių buferių išvis – vietoj jo priekyje privirintas storas vamzdis, o jame įtaisyti keturi žibintai. Tačiau vamzdis iš pradžių buvo perpjautas išilgai, jame išgręžtos skylės, įtaisyti žibintai ir prisuktos veržlės. Paskui tuos vamzdžius suvirino ir veržlės pasislėpė jų viduje!

Kita problema: halogenų įvairovė. Prie buferio apačios mechanikai tvirtino stačiakampius žibintus, prie viršaus – apvalius. Prie grotelių irgi tvirtino apvalius žibintus, tačiau didesnio skersmens! Ir nors gamintojai buvo tik du, tačiau lempų modifikacijų gausa stulbino: ant vieno ralio bolido galėjai rasti „HELLA Comet 500“ ir „HELLA Rallye“ halogenus, o apačioje buferio puikavosi stačiakampiai „CIBIE“ žibintai.

Tačiau Cvekas buvo nusiteikęs ryžtingai ir nusprendė:“dabar imsime visus, kuriuos sugebėsime paimti, o paskui jau aiškinsimės“! Mes likome laukti Prezidentūros sodelyje, o jis  nukurnėjo namo atsinešti naujų įrankių. Po 15 minučių uždusęs grįžo, nešinas „nožovke“ (metalui pjauti skirtu pjūkleliu) ir trikampe dilde, kurią tuoj pat įbruko man į rankas. Romka su tuščiu maišu vėl liko budėti prie skylės, o mes perlipome abi tvoras. Pirmiausiai griebėmės estų automobilio – su keturiais halogenais ant vamzdžio – vietoj priekinio buferio. Gintukas pradėjo džirinti vienoje pusėje, o aš dildžiau kitoje. Dildė buvo nepatogi, maža, o jos kotas – aptrupėjęs, todėl per kelias minutes ant delnų iššoko pūslės. Gintarui su pjūkliuku sekėsi žymiai geriau darbuotis ir netrukus vienas laikiklis jau buvo nupjautas ir jis ėmėsi mano gerokai  nuzulintos gembės. Dar už minutės mūsų rankose atsidūrė vamzdis su keturiais šviestuvais. Cvekas vėl originaliai nusikeikė: „jobkarababaj“! Belakstydamas jis pametė reples, todėl laidus teko nukąsti dantimis. Nunešiau grobį Romui. To akys sužibo tamsoje:

-     40 rubliukų jau vartosi kišenėje!

Grįžęs atgal, Gintuką radau prie kitos mašinos, bepjaunantį laikiklį, kyšantį iš grotelių. Pažiūrėjau į užrašą ant vairuotojo durelių: Egidijus Paulauskas/Kęstutis Švedas.

-     Blemba, Cvekuti, gal neskriaudžiam lietuvių – užtektinai latvių, rusų ir estų privažiavę?

-     Kokie, ble, lietuviai – čia švedų mašina! – piktai sušnypštė „nožovkės“ virtuozas,- tie kurvos skandinavai niokoja mūsų Lietuvėlės gamtą, žiūrėk – žvirblis priekinėse grotelėse įstrigęs!

-     Čia pavardė tokia – „Švedas“, – kukliai paaiškinau mūsų šaltkalviui, – o kito – Paulauskas…

-     Artūras? – paklausė Cvekas.

-     Egidijus!

-     Chuj su jais, nežinau tokių, – toliau pjaudamas piktai suburbėjo Gintaras, – apsidairyk verčiau aplinkui: ar viskas ramu?

Parke tyliai šlamėjo medžių lapai, Požėlos gatve retkarčiais pravažiuodavo pavienė transporto priemonė. Aplinkui tvyrojo tyla ir ramybė, pertraukiama pjaunamo metalo garso ir tylių Cveko prakeiksmų mūsų Baltijos kaimynams švedams.

Už gero pusvalandžio maiše turėjom jau 10 šviestuvų, kai lūžo metalo pjūklelis.

-     Kad tave šuo apmyžtų! – iškošė Gintukas, – ką dabar darysim?!

Ant mano abiejų delnų iškilo vandeningos, raudonos pūslės, aš jau nebegalėjau padėti.

-     Užteks, Cvekuti, tepam slides, dar reikės parsitempti, ką jau turim, – sušnibždėjau.

Cvekas gulėjo aukštielninkas, pusiau palindęs po mašinos priekiu: tuo metu jis kaip tik pjovė stačiakampes „CIBIE“ lempas, pritvirtintas iš apačios. Vienas žibintas jau gulėjo ant žemės, o kito laikiklis buvo įpjautas daugiau, negu pusę.

-     Duok dildę, reikia ir antrą nuimti, kad būtų komplektas, – suniurzgė jis, – šitie bus paskutiniai. Eik pas Romką ir neškit maišą prie tvoros Gogolio gatvėj. Laukit manęs krūmuose!

Padaviau Romeo paskutinį šviestuvą ir perlipau tvorą. Tyliai skambčiodami, nutempėm apysunkį maišą į krūmus prie gatvės, tiesiai prieš praėjimą tarp „Santakos“ ir mokyklos. Per tvorą pažvelgėm į abi puses: gatvėje nuo sankryžos su Požėlos gatve iki pat Nemuno nebuvo nei gyvos dvasios.

-     Persinešam maišą į mokyklos kiemą, paskui grįšim palaukti Cveko, – pasiūliau.

Romas užlipo ant tvoros, aš jam padaviau sunkų maišą, perlipau į kitą pusę ir paėmiau jį. Laimingai kirtome Gogolio gatvę ir įsmukom į tamsų mokyklos kiemą. Grobį pasidėjome prie galinių vartų, kurie išėjo į Jablonskio gatvę. Vartai buvo įtaisyti pakankamai aukštai nuo žemės ir maišą buvo galima lengvai prakišti pro apačią.

Grįždami atgal, tamsiame praėjime susidūrėme su paniškai skuodžiančiu Gintuku:

-     Gelbėkitės, sargo ovčiarka[6] vejasi, pusę šiknos man nukando!

Antrą kartą kartoti mums nereikėjo ir mes kiek įkabindami pasileidome per tamsų mokyklos kiemą. Per sekundę pasiritome po vartais ir ištraukėme maišą su laimikiu. Nekreipdami dėmesio į žvangesį, trise pasičiupome grobį ir per tarpuvartę nėrėme į kiemų bei sandėliukų labirintą. Cveko rūsyje atsidūrėme greičiau, nei per 5 minutes. Mūsų taip niekas ir nesivijo.

-     Gal tave Baskervilių šuo[7] užpuolė, sere Henri? – ironiškai paklausiau Gintaro, – perrašyk mums su Romka savo dvarą ir giminės prakeiksmas dings!

-     Pabučiuok kumelei devinkę! – piktai atsikirto uždusęs Gintukas – o kas čia?!

Jis atsisuko į šviesą: pro suplėšytas kelnes ir kariško kirpimo trumpikes bolavo apdraskytas užpakalis. Aiškiai matėsi įkandimo žymės. Štai kokią istoriją jis mums papasakojo: kai aš nuėjau pas Romeo, jis ir toliau įnirtingai pilavojo gembę. Pagaliau žibintas pakibo ant laidų ir Cvekas jau apžiojo juos nukąsti, kai pajuto sunkų ir įdėmų žvilgsnį. Pakreipęs galvą į šoną, tarp priekinio ir užpakalinio  rato pamatė pritūpusį vilkinį šunį, kuris iššiepęs nasrus žvelgė į jį. Keisčiausia buvo tai, kad šuo neišleido jokio garso. Cvekas iš išgąsčio žagtelėjo ir automatiškai nukando laidus – žibintas šleptelėjo jam ant krūtinės. Ir tada vilkšunis suurzgė ir puolė. Jeigu jis būtų apibėgęs mašiną iš priekio – mūsų draugas būtų gerokai apkramtytas, tačiau šuo kažkodėl pradėjo spraustis po automobiliu. Gintaras akimirksniu išlindo ir pasileido bėgti link tvoros. Supratęs, kad nespės per ją perlipti, įsibėgėjęs užšoko ant lenktyninio bolido kapoto ir jau nuo jo peršoko ant lentinės tvoros. Atsisėdęs ant viršaus, nukorė kojas į Prezidentūros sodelio pusę ir nustebo pamatęs, kad rankose vis dar laiko stačiakampį „CIBIE“ žibintą. Tuo momentu šuo aukštai pašoko ir griebė dantimis už atsikišusio užpakalio.Kadangi raumuo buvo įtemptas, į mėsą įsikibti nepavyko, tačiau dantys stipriai sugriebė kelnes ir kelnaites – nuo šuns svorio jis vos aukštielninkas nenugriuvo atgal – spėjo užkišti pėdas už metalinių Prezidentūros tvoros virbų ir šiaip ne taip išsilaikė. Vokiškasis aviganis tuo tarpu prilipo prie Cveko subinės lyg pernykštis lapas. Bestija nasrus atleido tik tada, kai Gintaras kelis kartus atsivėdėjęs smogė jam žibintu per galvą. Tada nelaimėlis nušoko žemyn ir pasileido per parką, manydamas, kad šuo lipa jam ant kulnų.

Dabar lempų vagis stovėjo, atsirėmęs į teniso stalą ir dejuodamas kaire ranka čiupinėjo sužalotą užpakalį, o dešinėje vis dar tvirtai spaudė halogeninę lempą, kurios plastikinis dangtelis su gražiu užrašu buvo pradingęs.

-     Šitą galėsi ant samokato užsidėti – Českos chamams be čecholiuko netiks, – pavargusiu balsu ištarė Romka. – Šiai dienai nuotykių pakaks, varom namo!

Kitą dieną apžiūrėjom savo grobį: 10 apvalių halogenų ir 2 stačiakampiai, tiesa, vienas – be dangtelio. Supjaustėm vamzdį į gabaliukus, aplyginom Cveko apgraužtus laidus, su šlapiu skudurėliu nuplovėm purvą. Dienos šviesoje prekės neatrodė labai patraukliai: dangteliai subraižyti, apdaužyti akmenukų. Po pietų pasirodęs Česiūnia paleido gerklę:

-     Ja chujeju, v nature! Ką jūs čia man atnešėte?! Kur jūs juos nukabinote – teismo ekspertizės morge?! Urodai, kaip aš savo rimtiems kentams tokį barachlo pasiūlysiu?!

-     Kai jie negirdi, tu savo rimtus kentus chamais vadini, – priminė Českai Cvekas. – Tovaras biškį padriopanas, nesakau, bet Aleksoto turguj tokio nenusipirksi! Be to, nepamiršk, kaip mes rizikavom: sobaka man vos kiaušų nenurėžė, o dar gali kilti tarptautinis skandalas – apšvarinom švedų[8] ekipažą!

Matyt šis faktas aferistui-giminaičiui paliko įspūdį.

-     Nu, gerai, v rot kompot! – greitakalbe išbėrė Makarovas, – už 30 rublių imu!

Prasidėjo ilgos ir sunkios derybos: pasišiaušęs pusbrolis du kartus išėjo iš derybų salės ir vėl grįžo, kišo mums po nosim lempas, rodydamas įbrėžimus, tik dėl artimų giminystės ryšių ir kad šiaip geri bachūrai esam – siūlė železną kainą – 33 rublius, kol pagaliau sulygom ties 50 rublių. Nežinom, kiek tie halogenai kainavo chamams, tačiau Cveko giminaitis kitą savaitę nusipirko apynaujį skafandrą – tuo metu kultinį motociklininko šalmą, dengiantį visą veidą, su pakeliamu stiklu. Tokio be kelių šimtų rublių neįpirksi ir mes supratome, kad Makarovas mus gerai „nuskuto“.

 Česka turėjo seną motociklą „Iž“, kuriuo važinėjo, dėvėdamas raudoną standartinį kolūkiečio šalmą. Kęstas šitaip pakomentavo naujo elemento atsiradimą Česiūnės ekipiruotėje: „retas atvejis, kai net auksas neblizga ant šūdo krūvos“…

O dar už savaitės abu šiauliečiai atvažiavo pas Česlovą – kiekvienas su savo „žiguliuku“. Ant kiekvieno automobilio priekio puikavosi po šešis halogenus. Abiejų veidai tiesiog spinduliavo iš laimės ir pasididžiavimo…

Cvekui gi už 50 rublių iš Leščiaus nupirkome smarkiai padėvėtus ir jau kokius 10 kartų skalbtus „Wrangler“ džinsus. Šuo sudraskė jo kaubojkes, platėjančias kelnes, ir reikėjo kažkaip kompensuoti tą netektį. Džinsai buvo gerokai per dideli, klynas išdilęs, viename kelyje žiojėjo nemaža skylė. Tačiau Gintarėlis iš laimės buvo devintame danguje ir kelias dienas padirbėjęs siuvimo mašina, visus trūkumus užglaistė. Beje, ateityje jis tapo puikiu viso kiemo etatiniu džinsų lopytoju, taisytoju ir siaurintoju.

Taip mes pirmą kartą prisilietėme prie Vakarų laisvės dvelksmo simbolio – džinsų. Sekančiu simboliu mums tapo roko muzika, kuri palaipsniui tapo viena svarbiausiu gyvenimo prasmių…

© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010

---

[1] Na ir eik, kvaily, aš tavęs iš kalėjimo netrauksiu! (Rus.)

[2] Внутренние войска (Rus.) – Vidaus Kariuomenė, pavaldi TSRS Vidaus Reikalų Ministerijai, skirta palaikyti vidinį valstybės saugumą, užtikrinti piliečių laisvių ir teisių saugumą nuo nusikalstamų ir priešįstatyminių veiksmų.

[3] Nevartotinos svetimybės kazirkas lietuviškas pakaitas – (kepurės) snapelis

[4] Janosik (rež. Jerzy Passendorfer, 1974m.) – be galo populiarus 13 serijų tv filmas apie savotišką lenkų Robin Hudą , kurį vaidino Marek Perepeczko.

[5] DOSAAF (rus. ДОСААФ, Добровольное общество содействия армии, авиации и флоту), SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) – 1951-1991 m. veikusi tarybinė sukarinta masinė visuomeninė organizacija.

[6] Vokiečių aviganis (vok. Deutscher Schäferhundang, rus. Nemeckaja ovčiarka) – viena populiariausių pasaulyje šunų veislių. Kilmės šalis – Vokietija.

[7] Baskervilių šuo (angl. The Hound of the Baskervilles) – 1902m. parašytas vienas iš populiariausių Arthur Conan Doyle apsakymų apie privatų detektyvą Šerloką Holmsą.

[8] Aš žinau, kad K.Švedas su E.Paulausku pradėjo kartu važiuoti tik 1983 metais, tačiau neatsispyriau pagundai paankstinti įvykius ir įtraukti juos į šį apsakymą (Aut. Past.)

 

Kažkur skaičiau, kaip žinomas žmogus samprotavo apie savo gyvenimą – tai nebus tiksli citata, tačiau esmę pabandysiu perteikti: „ Gyvenimas – tai ne vien džiaugsmas ir sėkmė, linksmybės ir pramogos. Jame yra ir sunkumų, praradimų, nesėkmių ir skausmo. Tačiau negaliu skųstis: manasis gyvenimas nebuvo vien juodas, skausmingas ir beviltiškas egzistavimas, kasdieninė kova už būvį – jame buvo ir šviesių dėmių“…

Tada pagalvojau: „Na, nors ir šviesios, tačiau vis vien – dėmės“… Ar norėčiau, kad mano gyvenimas būtų sudėliotas iš dėmių, kurios skirtųsi viena nuo kitos tik spalva? Ko gero, nenorėčiau… Tuo mano apmąstymai tada ir baigėsi. Tačiau atmintis šią informaciją įkišo kažkur į stalčiuką smegenyse ir dabar, prisiminus audringos paauglystės metus, paslaugiai ją ištraukė.

Papasakosiu apie šviesiąsias savo gyvenimo dėmes, kad nepagalvotumėte, jog mano jaunystės pamatus sudarė peštynės, kivirčai, ekstremalūs įvykiai kiekvieną dieną, kova už vietą po saule – ne, buvo ir gražių dalykų – kaip kad meilė literatūrai, knygoms, spausdintam žodžiui aplamai.

Tačiau dabar, pažvelgus į visą tai, ką parašiau, labai aiškiai suvokiu, kad netgi ir ši nesavanaudiška meilė literatūrai buvo dėmė – nors ir šviesi dėmė…

Skaityti pradėjau anksti, dar net neturėdamas penkerių. Pirmoji perskaityta knyga – „Džekas, Linksmasis Milžinas“. Na, o augant ir bręstant, alkis spausdintam žodžiui augo geometrine progresija, rijau visas knygas iš eilės, kurios tik patekdavo į mano rankas: be jokios sistemos, be jokios krypties, ar tikslo – tiesiog tapau priklausomas nuo skaitymo – ar tai būtų Dostojevskis, ar Astrid Lindgren.

Skaičiau netgi L.Brežnevo „Mažoji žemė. Atgimimas. Plėšiniai“ ir A.A.Gromyko  „Pamiatnoje“.

Pasakojimą pradedu nuo kreipimosi, tiksliau – dviejų:

1. „Niekšai, kada nors iš manęs pasiskolinę knygą paskaityti – tučtuojau atiduokite!“
2. „Brangūs Lietuvos žmonės, iš kurių kada nors esu pasiskolinęs ir negrąžinęs knygos – labai jums dėkui už tą foliantą, kuris užėmė deramą vietą mano kuklioje kelių tūkstančių tomų bibliotekėlėje. Jums jo vis tiek nereikia, o atsiradusią spragą knygų lentynoje galite dailiai užpildyti koku nors porcelianiniu baiboku: Seneliu Šalčiu, ar Pakso biustu“.

 

Keista, tačiau ir ano meto tarybinėje, ir dabartinėje brandaus kapitalizmo visuomenėje nusistovėjo labai laisvos moralės normos, kai kalba eina apie skolintas knygas (dabar – filmus, cd): jų galima tiesiog neatiduoti ir niekas dėl to labai nepyksta, tiesiog pamąsto: „nieko tokio, aš iš tavęs tris knygas paėmiau ir negrąžinau – balansas vis vien mano naudai“.

Dar keisčiau yra tai, kad net ir žinodamas, jog kiši savo daiktą tikron pražūtin, tu jį vis tiek mielai duodi – kartais netgi įsiūlai. Nes perskaitęs gerą knygą, peržiūrėjęs gerą filmą, perklausęs gerą muzikinį albumą tu nori su kažkuo apie tai diskutuoti, aptarti, taip pat pasitikrinti savo suvokimo ir vertinimo skales: ar ir kiti tuose kūriniuose įžvelgs tokį pat grožį, prasmę, paslėptas ir atskleistas reikšmes. O juk negali diskutuoti apie kūrinį su žmogum, kuris nėra jo akyse matęs, nei girdėjęs.

Štai ir aukoji sau brangius ir svarbius daiktus dėl dar brangesnio dalyko: dėl galimybės aptarti, įvertinti, analizuoti. Dėl bendros kultūrinės terpės sukūrimo su tais žmonėmis, su kuriais nuolat bendrauji, leidi laiką.

Taigi, būdamas godus skaitymui, netrukus perskaičiau viską, ką turėjome namuose: ir Denis Diderot „Rinktinius ateistinius raštus“, ir „Taikomosios zoologijos“ apiplyšusį tomą, Maironio „Pavasario balsus“, Walterio Scotto „Aivenhą“, Jack London „Baltąją tylą“, Theodore Dreiser „Tvirtovę“ ir netgi Lazdynų Pelėdos „Raštų“ pirmąjį tomą.

Kiemo draugų bibliotekėlės buvo dar skurdesnės ir greitai aplink nebeliko nei vienos neskaitytos knygos.

Štai tada ir prasidėjo „Didžioji Ekspansija į Kauno bibliotekas“. Iš pradžių tikslas buvo kilnus: numalšinti skaitymo alkį.

Mokiausi Kauno 2-oje vidurinėje mokykloje (dabartinė Maironio Gimnazija), šalia „Santakos“ kino teatro. Mokyklos biblioteka buvo skysta: jeigu norėdavai gauti paskaityti kokią nuotykinę knygą, turėdavai užsirašyti į eilę ir laukti kartais net mėnesį, kol ją kas nors grąžindavo.    Greitai paaiškėjo, kad gauti norimą kūrinį yra be galo sunku ir tenka sugaišti daug brangaus laiko.

Bibliotekininkė buvo sudžiūvusi, neprimatanti ir neprigirdinti senmergė, su ilgomis kasomis, lankainiais suraitytomis aplink pakaušį – panašią šukuoseną turi dabartinė Ukrainos premjerė J. Tymošenko. Ši nusenusi Šatrijos Ragana nepajėgė kontroliuoti tokių žvitrių jaunų vyrukų, kaip kad aš ir mano šutvė.

Taip prasidėjo begėdiškas ir nebaudžiamas knygų vogimas, ilgainiui leidęs mums ištobulinti nusavinimo įgūdžius ir padaręs iš mūsų tikrus monstrus. Be manęs literatūrą labai pamėgo ir Cvekas su Romka – pastarasis daugiau dėl adrenalino, kuris atsirasdavo vagiant. Tačiau palaipsniui ir jį apėmė azartas ir jis tapo mano pirmu pažįstamu, kuris kaupė biblioteką ne dėl skaitymo teikiamo džiaugsmo, žinių kaupimo ir dvasios tobulėjimo, o tiesiog dėl malonumo vogti ir gražiai atrodančios knygų lentynos.

Dabar jau pažįstu begalę žmonių, kurie turi sukaupę ištisas tomų kolekcijas gražiais ir brangiais viršeliais, tačiau nei viena iš tų knygų nei karto nebuvo atversta skaitymui.

Na, bet pats irgi nesu be nuodėmės: turiu sukaupęs nemažą brangių ir retų alkoholinių gėrimų kolekciją, nors pats jo nevartoju…

Taigi, neilgai trukus mokyklos biblioteka liko nusiaubta visiškai – kalbu apie nuotykinę literatūrą: tuo metu mus domino tik „Drąsiųjų kelių“, „Zenito“ ir „Horizontų“ serijos. Be abejo, nespjaudavome ir į gerą vardą turinčias, tačiau nepapuolusias į serijas knygas: dar ir dabar turiu A.Dumas „Trys muškietininkai“ I-ąjį tomą, išleistą 1957-ais metais. Jame puikuojasi „Kauno 2-os Mergaičių vidurinės mokyklos bibliotekos“ antspaudas. Matyt, kai mokykla tapo mišri, jos bibliotekai atiteko mergaičių mokyklos palikimas.

Kaip jau minėjau, gyvenome name, kuris stovėjo Vilniaus – M.Daukšos gatvių sankryžoje. Per vieną kvartalą link Laisvės alėjos, statmenai į Vilniaus gatvę, rėmėsi I. Laukaitytės gatvė (dabar A.Mapu) gatvė.

Kertu lažybų, kad nei vienas nežinote, kas per vienas buvo Abraomas Mapu, ar Izabelė Laukaitytė.

Aš taip pat nežinojau, tačiau atlikęs nepriklausomą žurnalistinį tyrimą, greitai išsiaiškinau. Ir padariau kiek netikėtas išvadas: ir Tarpukario Lietuvoje, ir tarybiniais laikais, ir dabartinėje Lietuvoje gatvėms dažnai suteikiami žmonių vardai,  kurių nuopelnai šaliai, arba miestui yra niekiniai – tiesiog tokiu būdu kažkam įsiteikiama, kažkam palaižomas užpakalis, arba tiesiog apsidraudžiama – „kak by čego ne vyšlo“[1].

Pažiūrėkite patys.

Abraomas Mapu (1808 – 1867) – žydų rašytojas, kūręs hebrajų (!) kalba.

Nuo penkerių metų lankė chederį (žydų pradinę mokyklą). Nuo trylikos pradėjo savarankiškai studijuoti Talmudą[2]. Nuo 1848 metų mokytojavo Kauno Berniukų Mokykloje.

Kol kas – nieko ypatingo, – nėra už ką jo vardu pavadinti gatvę, ar ne?

Dabar – svajinga akimirka: mėgo rašyti Aleksoto kalno medinėje pavėsinėje. Taip ir įsivaizduoji saulės nutviekstą, idilišką, lengvos konstrukcijos medinį statinį, čiurlenantį kalnų upelį, aplink – žaliuojanti Alpių pieva ir karvės su skambaliukais. Šlaitais laigo drūtos, lyg iš pieno plaukusios,  mergos, abiem skruostais kimšdamos pienišką šokoladą.

Hebrajų kalba parašė keturis romanus.

Čia prasideda įdomybės: apie juos internete pavyko surasti tik tiek: „Ahavot Cion“ (1852) – Siono meilė (Biblijos tema). „Ašmat Šomron“ (1855) – Samarijos nusidėjimas. „Ayit Tzavua“ (1858) – Veidmainys. Ketvirto romano pavadinimo nepavyko surasti nei Vikipedijoje, nei www.zydai.lt! Tiesiog parašyta: „ir kiti“. Beveik neabejoju, kad net mūsų Nepriklausomybės Akto signataras, europarlamentaras  Emanuelis Zingeris nepasakytų jo ketvirto romano pavadinimo. Ir labai abejoju, ar jis yra ką nors perskaitęs iš modernaus hebrajų romano pradininko kūrinių.

Kaip sakė J. Erlickas:

„ Nors būt sunku atrasti tokį žmogų

   Kurs būtų skaitęs kytrą jo kūrybą,

   O dar sunkiau atrasti ribą –

   Tą, nuo kurios poetai randas tokie…“[3] 

Apie hebrajų kalbą: Daktaras Izraelis Lempertas savo straipsnyje „Lietuvos žydų kultūros dilema: tarp hebrajizmo ir jidišizmo“ teigia: „1929 – 1930 metais 890 Vilniaus Stepono Batoro universiteto žydų studentų nurodė jidiš kaip gimtąją kalbą, o hebrajų nurodė tik 9 studentai“.

Ortodoksinėje, ultrareligingų žydų bendruomenėje tikrąja kalba visada buvo laikoma hebrajų kalba (ivritas), o jidiš jiems liko žargonu, prasčiokų, liaudies kalba. Taigi, A.Mapu kūryba buvo svetima ir nesuprantama netgi Lietuvos žydams – ką jau kalbėti apie paprastus lietuvaičius –  naiviomis mėlynomis akimis ir šiaudu plaukuose.

Tačiau 1919 metais jo vardu buvo pavadinta gatvė Kauno Senamiestyje. Kodėl? Kad jis parašė kelis hebrajų kalbos vadovėlius? Kad kovojo už žydų teises Rusijoje?

Viskas yra žymiai paprasčiau: pasirodo, Abraška artimai draugavo su mūsų iškiliuoju vyskupu Motiejum Valančium. Vyskupo autoritetas, blaivybės idėjos ir dvasinis, bei literatūrinis palikimai  buvo pakankamai dideli, kad, atkūrus Šalies Nepriklausomybę, jo artimam draugui ir pašnekovui būtų suteikta išskirtinė garbė ir jo vardas suteiktas gatvei, kurioje jis kadaise gyveno.

Iš esmės tai tie patys dalykai, apie kuriuos rašiau truputėlį aukščiau: tie du dėduliai rado bendrą kalbą, buvo išsilavinę, polemizuodavo, ginčydavosi, dalijosi mintimis ir idėjomis – buvo dvasios draugai. Jie buvo susikūrę bendrą kultūrinę terpę, kurioje abu jautėsi gerai – ir iš tiesų tai yra labai daug.

(Būtų mano valia – Kaune atsirastų generolo E.Jurevičiaus prospektas, feldmaršalo J. Grinskio Karo Muziejus, ar šturmbanfiurerio[4] V.Lapės Pieno Kombinatas).

Tačiau per Europą nusirito istorijos audros, J.Paleckis su P.Cvirka ir S.Nerimi atnešė mums saulę Lietuvon ir mes iš naivių valstiečių tautos tapome homo sovieticus.

Nauji vėjai atnešė naują tvarką ir 1948 metais gatvė pervadinta I. Laukaitytės vardu. Kas ji tokia ir kokie jos nuopelnai kraštui?

Gimė 1909 metais Šunskuose, Marijampolės raj. 1927 –aisiais tapo Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Marijampolės raj. Komiteto sekretore. Lietuvos Komunistų Partijos narė nuo 1931 metų.

1930 metais nuteista ketverius metus kalėti, nuo 1934 iki pat 1940 metų Marijampolėje dirbo nelegalų partinį darbą.

Dar truputėlį trūksta, kad jos vardu būtų pavadinta gatvė – nemanote?

40-41 m. LKP(b) Marijampolės apskrities Komiteto skyriaus vedėja ( „b“ skliausteliuose reiškia „bolševikų“ – o jūs ką pamanėte?), Antrojo Pasaulinio Karo metu – TSRS Aukščiausios Tarybos deputatė.

Pagaliau atsiranda bendrų bruožų jos ir A.Mapu biografijose: abu mokytojavo, I.Laukaitytė   1943-44 m. – Debiosų vaikų mokykloje Udmurtijos ATSR.

Ir štai tas įvykis, po kurio ji gavo išsvajotą gatvę savo pavardei: 1948 kovo 23 dieną Laukaitytė su Marijampolės partiniu aktyvu vyko į Grybinės kaimą, netoli gimtųjų Šunskų. O ten jų pasaloje laukė Miško Broliai. Ir beveik visus nupiškyno – tame tarpe ir mūsų partinę veikėją. Beje, tam įvykiui atminti, Grybinėje ir po šiai dienai stovi paminklas.

Tokie tad šios moteriškės nuopelnai Tėvynei.

Na, o 1989 metais, Sąjūdžio aktyvistų spaudžiama, Kauno Miesto Taryba gatvei grąžino Abraomo Mapu vardą. Nei vienas dorai nenutuokė, kas tas Mapu ir kokie jo nuopelnai Lietuvai, tačiau viskas, kas egzistavo Tarpukario Lietuvoje, švytėjo po idealizmo, teisingumo ir neklystamumo aureole ir rizikavai būti apšauktas supuvusiu komunistu, jeigu tuo suabejojai.

I. Laukaitytės gatvėje, šalia vaikų darželio, buvo įsikūrusi Kauno Senamiesčio biblioteka. Ten mūsų kiemo vaikučių-pabiručių literatūros mėgėjų, puoselėtojų ir kolekcionierių grupė ir prisiregistravo.

Biblioteka veikė sename, raudonų plytų pastate. Pastatas buvo tvirtas, erdvus, dar vokiškos statybos. Tik įėjus vidun, papuldavai į patalpą, kurioje buvo registratūra ir skaitykla. Tolimesnėje patalpoje buvo įrengtos knygų salės.

Iš pradžių nusprendėme apsižvalgyti, todėl užsirašėme tik į skaityklą. Paaiškėjo, kad biblioteka turi sukaupusi nemažą užsienio periodinės spaudos archyvą. Žurnalai būdavo susiuvami į metų rinkinius, kuriuos įrišdavo. Ištisas valandas vartydavome automobilininkams skirtus žurnalus, rusiško humoro žurnalus „Krokodil“, „Mokslo ir Gyvenimo“ rinkinius.

Paskui Storasis Vinga atrado, kad vokiškuose „Der Spiegel“, lenkiškuose „Przekroj“, „Kobieta i zycie“ yra nemažai „nuogų bobų“ nuotraukų. Ir jis pradėjo tas nuotraukas plėšyti savo kolekcijai.

Šiaip moters aktų galima būdavo rasti „Nemune“: redaktorius Laimonas Inis drąsiai į žurnalo puslapius įsileisdavo Rimanto Dichavičiaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio fotografuotus nuogų moterų kūnus. Kitas šaltinis buvo lenkiškas savaitinis žurnalas „Perspektywy“: jame būdavo publikuojama „Telewizja Polska, Program Pierwszy i Drugy“[5] savaitinė programa ir visada gale – apsinuoginusios moters fotografija.

Šis žurnalas buvo nepigus: jis kainavo 50 kapeikų, tačiau Senamiestyje kelis jo egzempliorius gaudavo tik vienas spaudos kioskas ir tie žurnalai prekyboje nepasirodydavo, dingdavo iš po prekystalio – mat būdavo didelė prabanga žinoti, kokias programas rodys lenkų televizija. 

Jaškos Boso avalynės remonto kioskelis kaip tik ir buvo įsikūręs to spaudos kiosko kaimynystėje, vieną „Perspektywy“ egzempliorių Bosas visada gaudavo.

Batsiuvys Jaša savo vaikų neturėjo, todėl buvo įsisūnijęs berniuką iš vaikų namų, vardu Mindaugas. Tai buvo lieknas, juodbruvas vaikinukas, garbanotais, tamsiais plaukais. Iš tiesų tai jis buvo panašus į jauną arabą. Gana gražaus sudėjimo, tik bendrą vaizdą kiek gadino pailgas, arkliškas veidas ir kreivi, aštrūs, nors ir balti, dantys. Be to, vaikinas truputėlį mikčiojo ir kalbėdamas nutaisydavo keistas ir juokingas grimasas. Mindaugas buvo keliais metais už mus vyresnis, tačiau jo vystymasis šiek tiek vėlavo, lyginant su bendraamžiais, todėl kai kuriais gyvenimo klausimais jis buvo nuo mūsų netgi atsilikęs. Dėka to bendravome su juo gana lengvai – tuo labiau, kad vaikis buvo draugiško būdo, ne šykštus, visada linksmas.

Jis visada turėdavo kišenėje keletą rublių, už kuriuos pirkdavo cigarečių, saldainių. Paprašius čiulpiamo saldainio, Mindaugas baisingai išsišiepdavo ir išmekendavo:

-           Nnnemažas eeesi, gali ir pa-pa-pačiulpti! – tačiau visada pavaišindavo.

Kai Vinga jo paprašydavo cigaretės, jis irgi visada duodavo, tačiau tada ištardavo kitą frazę:

-           Bbbbegemote, uo-uo-uostyk mano bybį!

Ženkliai skyrėsi nuo mūsų tuo, kad nors jo protas dar snaudė, tačiau vyriškasis instinktas prabudo laiku ir jis be galo domėjosi moterimis, seksu. Mes iš anksto žinodavome, kurią dieną ir kelintą valandą per Lenkijos TV bus rodomas filmas „Tylko dla doroslych“[6]. Taip pat, savaitei pasibaigus, Mindaugas mums atiduodavo seną „Perspektywy“ egzempliorių. Paskutinis puslapis su nuogos moters fotografija paprastai būdavo aptaškytas ir sulaistytas…

Ir štai Vinga aptiko dar vieną nuogų moterų fotografijų šaltinį. Suradęs  žurnale reikiamą fotografiją, Storas laukdavo, kol bibliotekininkė išeis į knygų salę kokiam nors lankytojui padėti susirasti norimą knygą. Tada jis sušiurendavo kojomis ir tuo pat metu plėšdavo puslapį. Tačiau kartais tekdavo ilgai palaukti, kol pasitaikys patogi proga ir palaipsniui jo kantrybė išseko: jis jau nebelaukdavo, kol bibliotekos darbuotoja kažkur išeis. Storulis užsiguldavo ant žurnalų rinkinio ir pradėdavo nenatūraliai kosėti, stengdamasis užgožti dreskiamo popieriaus garsą. Po kelių tokių bandymų bibliotekininkė sunerimo ir pasiteiravo, ar jis gerai jaučiasi.

Tada Vingaudas pakeitė taktiką: plėšdamas lapą, pradėjo beprotiškai šnopuoti – lyg būtų laiptais užbėgęs į penktą aukštą.

Moteriškė pasikėlė akinius ant kaktos ir susirūpinusi paklausė:

-           Vaikeli, ar tikrai gerai jautiesi, tu labai sunkiai kvėpuoji, gal peršalai?

Tada jau mes sunerimome dėl mūsų operacijos sėkmės tolimesnės perspektyvos ir choru pasisiūlėme parvesti jį namo.

Išėjus laukan, Cvekas užsipuolė Vingą:

-           Klausyk, šefukas, tau visai stogas dėl tų papų nuvažiavo?! Dabar ta boba mus užpelengavo ir kitą kartą įdėmiai stebės – kaip knygas pyzdinsim?!

Storas savo blausiomis akutėmis pažvelgė į Cveką:

-           Nori, po balą pavoliosiu? – visiškai bejausmiu balsu paklausė.

-           Ble, baikit jūs tuos ginčus, – įsikišo susijaudinęs Romka, – kol ten sėdėjom, į biblioteką grąžino kokias penkias „Drąsiųjų kelių“ knygas, čia tikra aukso kasykla!

Romeo kol kas rinko tik šios serijos knygas, nes ji buvo pati gausiausia ir labai solidžiai atrodė lentynose. Ši nuotykinės literatūros serija, ko gero, yra pats didžiausias ir sėkmingiausias knygų leidybos projektas XX amžiaus Lietuvoje: serija pradėta leisti 1965 metais, o paskutinė knyga išėjo jau 1989 metais, kovo mėnesį. Tai buvo ukrainiečių rašytojo J.T.Mušketiko romanas „Pūga“,  162 –oji serijos knyga.

Kiekvienos knygos tiražas būdavo 25 000 – 30 000 egzempliorių! Ir tų leidinių knygynuose negalėjai rasti – juos bemat išpirkdavo! Per metus būdavo išleidžiamos 6-7 serijos knygos, kiekvienos galiniame viršelyje išspausdindavo tais metais numatomų išleisti kūrinių pavadinimus. Todėl skaitytojai jų laukdavo ir žaibiškai išpirkdavo.

Mus su Cveku dar domino ir „Zenito“, bei „Horizontų“ serijos.

„Zenite“ buvo publikuojami rašytojų-fantastų kūriniai, tokių, kaip broliai Strugackiai, Herbert George Wells, Isaac Asimov, Ray Bradbury, Arthur Clarke.

Nuo 1971 iki 1992 metų buvo išleistos 53 knygos.

„Horizontai“ pasakojo apie tikrai įvykusias keliones, ekspedicijas po mažai ištyrinėtus žemės kampelius, knygas dažnai iliustruodavo nuotraukomis. Deja, dažniausiai keliautojai būdavo rusai, o kelionės įvykusios jau tarybiniais laikais, todėl pusę knygos užimdavo privalomi ideologiniai svaičiojimai apie netikusią kapitalistinę santvarką ir engiamus žmones, bei niokojamą gamtą.

Nuo 1968 iki 1990  metų serijoje išėjo 76 knygos.

Mūsų dienomis normalus tiražas siekia 2 000 – 3 000 egzempliorių. Penki tūkstančiai – tai jau labai daug. Pakartotinas leidimas – ypač retas reiškinys.

Kas nutiko? Be abejo, šių dienų naujai leidžiamų knygų srautas yra milžiniškas ir dažnai  jame sunku, o kartais ir neįmanoma susigaudyti, kas vertingesnio ir įdomesnio išleidžiama. Taigi, nors tiražai drastiškai sumažėjo, bet leidinių įvairovė savo ruožtu smarkiai išaugo, todėl bendras knygų kiekis, ko gero, nesumažėjo.

Tačiau taip pat tiesa, kad dabartinės kelios kartos praktiškai neskaito: panardo internete, pasižiūri filmų ir paskaitinėja laikraščių antraštes.

Kai sporto klube jauna administratorė manęs paklausė, kodėl pastaruoju metu rečiau lankausi, atsakiau jai Ostapo Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių“: „…atleiskit, nėra nuotaikos, pavargau po  Karlsbado turnyro[7]“… Ji sukluso ir tarė:

-           Nesupratau?…

Tada jai paaiškinau, iš kur šitie žodžiai. O ji atsakė, kad nors ir matė filmą kelis kartus, bet šios frazės nepamena.

Jai net nekilo mintis, kad galima buvo perskaityti knygą…

Taigi, mes tapome Senamiesčio bibliotekos klientais ir pradėjome masiškai vogti knygas.

Reiškinio mastus geriausiai iliustruoja tas faktas, kad 1976-aisiais Romka turėjo pilną „Drąsiųjų kelių“ rinkinį – reiškia, jis jau buvo pavogęs 102 knygas!

(Lizelotės Velskopf-Henrich „Anapus Misurio“ kaip tik ir buvo pažymėta 102 numeriu).

Ir tada prasidėjo mano aukso amžius… Matyt, bibliotekos moteriškėms paliko įspūdį mano nekaltų mėlynų akių žvilgsnis, perskaitytų bei laiku grąžintų knygų sąrašas. Po kiek laiko jos pradėjo manęs klausinėti apie perskaitytas knygas – patiko, nepatiko? Jos stebėjosi, kad taip greitai skaitau. Kadangi aš jas iš tikrųjų skaitydavau, visada turėdavau atsakymus į jų klausimus.

Netrukus jau buvau susikūręs išmintingo, malonaus, mandagaus ir paslaugaus jaunuolio įvaizdį. O kai dar jos atrado, kad ir mano rašysena kaligrafiška, tapau labiausiai gerbiamu vaikinu iš mūsų grobikų gaujos.

Vieną dieną moterėlės paprašė, kad padėčiau perrašyti kelias susidėvėjusias klientų korteles. Mano darbu jos liko taip sužavėtos, kad net nupirko šokolado plytelę. O kitą kartą man pasiguodė, kad aplaidūs lankytojai laiku negrąžina knygų ir parodė didžiausią dėžę atrinktų tokių klientų kortelių.

Tąkart bibliotekoje buvome su Cveku, todėl pasisiūlėme pas kelis prasižengėlius su tomis kortelėmis nueiti ir paraginti atiduoti knygas.

Didelei mūsų nuostabai, žmonės labai sutrikdavo, atsiprašinėdavo ir be jokių atsikalbinėjimų knygas atiduodavo. Iš tikrųjų, Tarybų Lietuva buvo policinė valstybė: nepaisant to, kad į duris pasibelsdavo du apskurę vaikėzai, jie atstovavo VALSTYBINEI ĮSTAIGAI –  žmonės iškart tapdavo nuolankiais ir paklusniais.

O vienas vyriškis sutrikęs prisipažino, kad paimtą knygą yra pradanginęs. Man žaibu šovė išganinga mintis:

-           Tai tada duokite kokią nors kitą knygą…

Žmogus apsidžiaugė ir nesiginčydamas tuoj pat atliko natūrinius mainus… Tuo tarpu į mūsų rankas papuolė knyga be bibliotekos antspaudų…

Parnešėme kelias atgautas knygas, kelių žmonių neradome namuose, todėl jų korteles sukišome atgal į dėžę. Bet to vyro formuliarą išsinešėme ir suplėšėme į smulkius skutelius.

Švarią knygą nunešėme į antikvarą Laisvės alėjoje ir gavome už ją vieną rublį. Antikvaras tada supirkdavo nebūtinai senovinius, tačiau ir nenaujus, bet geros kokybės leidinius: bukinistų gatvėse dar nebūdavo, o gerų knygų knygynuose ir su žiburiu nerasdavai – tik Lenino „Raštus“ ir „XX Partijos Suvažiavimo Nutarimus“.

Taip mes su Gintuku tapome šauniais bibliotekos darbuotojų pagalbininkais. Jos mus vaišindavo bandelėmis ir saldainiais, o mes joms surinkdavome uždelstas grąžinti knygas, priklijuodavome prie knygų lapelius, perrašydavome formuliarus.

…Ir skolininkų dėžėje atsirinkdavome korteles, kurių savininkai būdavo negražinę mus dominančių knygų… Atgavę mums tinkamą leidinį, skolininko kortelę sunaikindavome. Jeigu žmogus bibliotekos knygą būdavo pametęs, išsireikalaudavome mainais kitų knygų.

Buvome išrankūs, atkaklūs ir bet ko neimdavome. Primygtinai pageidaudavome geros kokybės, storų romanų: Theodore Dreiser, Archibald Cronin, Charlotte Bronte ir panašių solidžių, rimtų rašytojų kūrinių. Knygas parduodavome ir kišenėse visada vartydavosi vienas-kitas laisvas rublis.

O jeigu skolininkas gyvendavo viršutiniame aukšte, tai išeidami kiekvienoje laiptų maršo aikštelėje išsisukdavome laiptinės apšvietimo elektros lemputę.

Mat Cveko tėvas mūsų name turėjo didelį, senovišką, arkinį rūsį, kuriame laikė bulves ir seną motociklą. Iš kažkur gavome aplūžusį, nurašytą ir subraižytą stalo teniso stalą, kurį ten pasistatėme. Tiesiai virš stalo pakabinome gaubtą, panašų į naudojamą operacinėse (tik mažesnį), kuriame švietė 500W galios gyvsidabrio lempa. Tačiau apšvietimas už stalo ribų buvo labai menkas, kamuoliukas staiga „prasmegdavo“ šešėlyje.

Abu Gintaro tėvai buvo statybininkai, jis dažnai jiems padėdavo, todėl palaipsniui išmoko daug amatų: mūrininko, tinkuotojo, elektriko, dažytojo. Iš gretimais vykstančių statybų pasivogėme laidų, elektros patronų, Cvekas visas rūsio sienas jais apraizgė, nukabino patronų girliandomis. Deja, pačios lemputės buvo gana brangios, be to, gana dažnai perdegdavo, arba bešėliodami mes jas sudaužydavome, todėl jų nuolat trūkdavo.

Kartais, kai atsibosdavo žaisti tenisą, su Gintuko tėvų bulvėmis pradėdavome tikrą karą. Kartą Storasis Vinga gavo snukin bulve, prarado orientaciją ir, traukdamasis pasieniu atbulas, savo trumpai kirptu pakaušiu numušė tris lemputes – kol atgavo pusiausvyrą ir sustojo.

Žodžiu, lempų mums labai reikėjo, o čia pasitaikė lengvas ir patogus būdas jų įsigyti. Beje, tais laikais už laiptinių bei rūsių apšvietimą gyventojams mokėti nereikėjo.

Mūsų namo rūsys tapo kaip ir savotišku klubu ir mes ten rasdavome nemažai užsiėmimų. Nežinau, kuriame amžiuje namas buvo statytas, tačiau akivaizdu, kad jį daug kartų perstatinėjo, perplanavo ir plėtė. Po namu išliko senovinės, raudonomis plytomis išmūrytos arkinės lubos, ilgi koridoriai. Rekonstruodami patalpas, statybininkai požeminėse salėse išmūrijo pertvaras, padalindami erdves į daugybę mažų kambarėlių. Namas iš viso turėjo 30  butų, kiekvienam butui priklausė savos rūsio patalpos.

Name buvo tris laiptinės, pirmoji turėjo savo atskirą rūsį. Vidurinė laiptinė neturėjo savo požeminių patalpų (joje buvo mano tėvų butas), o trečiojoje laiptinėje (kur gyveno Cvekas, Romka, Mindziukas Gaidys ir Vinga) buvo nusileidimas į bendrai abiejų laiptinių butams skirtus  sandėliukus.

Tarybiniai statybininkai per neapsižiūrėjimą pridarė daugiau mažų rūsiukų, negu kad namas turėjo butų. Tada jie užmūrijo tų atliekamų patalpų duris, per viršų supylė visą statybinį laužą bei  atliekas, sudėjo pirmame aukšte grindis ir taip paslėpė savo juodus darbus.

Žiemą, kai lauke spausdavo šaltis, mes dažniausiai lindėdavome rūsyje ir žaisdavome tenisą. Tačiau ilgainiui ir tas užsiėmimas pabodo ir mes radome naują pramogą: rūsio koridoriuose žaisdavome aklą vištą. Požeminiuose labirintuose šis žaidimas buvo ekstremalus, kenkiantis sveikatai, tačiau be galo įdomus ir patrauklus.

Gana smulkmeniškai nupasakosiu rūsio patalpų išplanavimą ir jų būklę, kadangi tai turės svarbos tolimesnei dėstomų įvykių eigai.

Iš laiptinės nusileidęs laiptais žemyn, papuldavai į savotišką tambūrą. Priekyje per nerakinamas duris patekdavai į drėgną, pelėsiais dvokiančią patalpą, kurioje buvo įrengtas viso namo vandentiekio įvadas. Ten buvo priraizgyta storų ir plonų vamzdžių, manometrų ir sklendžių, sienos buvo slidžios ir drėgnos.

Po dešine ranka buvo Cveko sandėlis – didelė, kokių 30-ies kvadratinių metrų salė. Toks  senovinis, nerekonstruotas rūsys, turintis arkines lubas – panašiose patalpose dabar Senamiestyje yra įsikūręs restoranas „Senieji rūsiai“. Čia mes ir žaisdavome tenisą.

Pasukus į kairę, atsidurdavai koridorių sistemos pradžioje: pirmas koridorius, maždaug 2 metrų pločio, ėjo kairėn, tęsėsi apie 10 – 12 metrų ir baigėsi aklina siena. Dešinėje to koridoriaus pusėje buvo įrengti siauri sandėliukai: kokių 2 metrų pločio ir 3,5 metrų ilgio.

Tiesiai ėjo antrasis koridorius, kuris po žeme tęsėsi iki pat Vilniaus gatvės ir atsirėmė į senovinę, daugiau kaip metro storio, pamatinę sieną. Šis koridorius buvo platesnis – kokių 3 metrų pločio ir  senosios statybos: sienos nelygios, tarp raudonų plytų buvo įmūryti dideli, atsikišę akmenys.

O nepriėjus koridoriaus galo kokius keturis metrus, jame esantis atsišakojimas vedė į kairę, į trečiąjį koridorių, lygiagretų pirmajam. Trečiasis koridorius savo pločiu ir ilgiu buvo identiškas pirmajam. Visų koridorių palubėse driekėsi šiluminės trasos vamzdžiai, izoliuoti stiklo vata. Tarp lubų ir vamzdžių žiojėjo maždaug pusmetrio tarpas. Viršuje taip pat driekėsi sutrūniję elektros laidai, sienose juodavo neuždengtos elektros laidų paskirstymo dėžutės. Kiekvieno koridoriaus pradžioje ir gale spingsojo 40-60 vatų galios lemputės, betonines grindis dengė kelių centimetrų storio dulkių sluoksnis.

Na, o žmonės sandėliukuose laikydavo visokį šlamštą, taip pat – sodo ir daržo gėrybes: bulves, obuolius, burokus. Vienas užkietėjęs žvejys savo patalpėlėje dėžėse pūdė obuolius ir jose augino raudonus sliekus masalui. Kaip jau įsivaizduojate, oras buvo ne tik drėgnas ir priplėkęs, tačiau ir maloniai paįvairintas pūvančių vaisių ir daržovių kvapu. (Bet šis kvapas mūsų neerzindavo taip stipriai, kaip Vingos bezdalų kvapas: storulis dažniausiai  būdavo persiėdęs, nuolat riaugėdavo bei garsiai bezdėdavo).

Taigi, tambūre „aklai vištai“  šaliku būdavo užrišamos akys, o kiti pasileisdavo slėptis į koridorius. Gaudytojas, išsižergęs straksėjo į šalis ir, rankomis liesdamas sienas, bandydavo savo kūnu užtverti kelią ir suginti bėgančiuosius į koridoriaus galą. Nutvertasis automatiškai tapdavo „akla višta“. Perbėgus grindimis kelis kartus, kamuoliai dulkių pakildavo į orą ir lemputės skleisdavo menką, pamėklišką švieselę vos kelių metrų spinduliu. Visas rūsys kaipmat virsdavo vaiduokliška  šešėlių karalyste. Greitai ir besislepiantieji įsigudrino užsirišti burnas ir nosis šalikais, tačiau po žaidimo dar gerą valandą snargliai vis tiek būdavo juodi.

Lengviausiai būdavo slėptis antrajame, plačiausiame koridoriuje, nes gaudytojas turėdavo pašėlusiai strykčioti, kad užtvertų kelią norintiems pasprukti. Tačiau sienose kyšodavo įmūryti didžiuliai rieduliai ir iš pradžių aklasis skaudžiai susitrenkdavo, neatsargiai šoktelėjęs į šoną. Ilgainiui mes centimetro tikslumu žinojome, kur koks iškyšulys yra, į juos jau nesidaužydavome, todėl galėjome judėti žymiai greičiau: besislepiantiesiems pasprukti darėsi vis sunkiau – gaudytojui tereikėdavo pasirinkti teisingą koridorių, kuriame slėpėsi potencialios aukos ir juos įvaryti į patį galą.

Tada mes įsigudrinome pasilypėti įmūrytais akmenimis ir keisčiausiomis pozomis pakibdavome palubėje: kartais gaudytojo galva vos neliesdavo palubėje lanku išsirietusio gaudomojo. Plačiajame koridoriuje sunkiausiai gaudyti sekėsi Cvekui: dėl mažo ūgio jis turėdavo šokinėti smarkiau ne tik į šonus, tačiau ir šokčioti į viršų, tikėdamasis ką nors nutverti palubėje. Kartą pašokęs jis nutvėrė  nuogus elektros laidus ir lyg pakirstas griuvo žemėn. Iškart užgeso visos šviesos, mes išsigandę puolėme šaukti Cveką, o Storas tamsoje jam galiausiai užlipo ant galvos. Keista, bet būtent nuo to Gintukas atsigavo ir pradėjo nežmoniškai rėkti, dar labiau išgąsdindamas mus. Dar gerą savaitę po to ant jo dešiniojo skruosto aiškiausiai matėsi Vingos sportbačio protektoriaus piešinys.

Tačiau įdomiausia būdavo, kai į mūsų žaidimą įsijungdavo nauji žaidėjai. Tais laikais pramogų daug nebūdavo ir garsas apie mūsų Power Play greitai pasklido po Senamiestį. Kadangi vienu metu daugiausiai galėdavo žaisti 6-7 žaidėjai, norinčiuosius išbandyti save užrašydavome į eilę kelioms savaitėms į priekį. Paprastai vienu metu kartu su senbuviais žaisti leisdavome tik dviems naujokams. Vienas iš jų automatiškai tapdavo „akla višta“, o kitas – jei nebūdavo kvailas – įdėmiai stebėdavo mus ir mokėsi, kaip ir kur slėptis. Pirmasis paprastai vargdavo ne mažiau valandos, kol pavykdavo ką nors pačiupti. Ir dažniausiai tai būdavo antrasis naujokas. Dar po valandos mes jau ganėtinai pavargdavome ir žaidimas baigdavosi. Taip mūsų šutvė vis labiau lavino slėpimosi įgūdžius, nes aklais paprastai būdavo pašaliečiai. Jeigu kuris mūsiškis per žioplumą, ar atsitiktinumą ir pakliūdavo, tai po kelių minučių nelaimingas naujokas vėl spurdėdavo jo rankose ir slėpynės prasidėdavo iš naujo.

Per kelis kiemus nuo mūsų, Daukšos gatvėje, gyveno įdomus egzempliorius, vertas atskiro aprašymo. Tai buvo našlaitis, vardu Romas, tačiau jam prigijo ypač keista pravardė: Beicas Kurapka. Beicas – vienas iš vyriško lytinio organo sinonimų mūsų žargone, tačiau kodėl „kurapka“ – nežinau. Keleriais metais už mus vyresnis, kresnas, nedidelio ūgio vyrukas, turintis riestą, atsikišusią šiknutę, trumpas rankas ir kojas, su apvaliomis, mergaitiškomis šlaunimis. Iš veido jis buvo panašus į Bjorn Ulvaeus – ABBA grupės narį: tokia pati „bobiko“ šukuosena, kvailokas mopso veidas. Skirtingai nuo Bjorno, Kurapkos veidas dar buvo nusėtas rauplių duobėmis ir ant nosies beveik visada puikuodavosi raudonas spuogas. Jis turėjo „turistą“[8] – svajonių dviratį su plonomis padangomis, riestu vairu ir abiejų ratų stabdžių rankenėlėmis, bėgių perjungimo svirtele ir pompa ant rėmo, siauru balneliu. Toks dviratis buvo tikra brangenybė, niekas tokio neturėjo  (aš neturėjau apskritai jokio dviračio) ir mes Beicui be galo pavydėjom.

O gyveno jis…bromoje! Sunku patikėti, tačiau tai – tiesa. Vieno Daukšos gatvės namo gyventojai turėjo tokį siaurą vidinį kiemą, kad jame neprasilenkdavo dvi lengvosios mašinos. Lygiagrečiai su broma ėjo „kiauras“, pereinamas koridorius, kuriuo į namą galėjai patekti tiek iš gatvės, tiek iš kiemo pusės. Dėl tokio siauro kiemo važinėjimui nenaudojamos bromos geležinius vartus gyventojai apjuosė grandine ir užrakino spyna. Ilgainiui žmonės ten pradėjo nešti senus baldus, neveikiančius buitinius rakandus, visokius gelžgalius ir skudurus. Palaipsniui broma tapo nereikalingų daiktų kapinynu.

Iš kažkur atsiradęs Beicas Kurapka tame labirinte susisuko gūžtą. Iš gretimų statybų prisivogė lentų, susikalė sieną, kuria atsitvėrė bromą iš kiemo pusės. Joje įsirengė duris, iš gatvės atsivedė elektros laidą ir taip tapo nemokamo vieno kambario buto savininku Senamiesčio centre. Artėjant žiemai, iš senos statinės pasigamino „buržuiką“, dūmtraukį išvedė į gatvę ir pusėtinai gynėsi nuo šalčio.

Jo pietūs dažniausiai būdavo neįmantrūs: pieno butelis ir batonas. Šiaip ištisas dienas jis leisdavo prie Neries, arba Nemuno, žvejodamas. Jei pagaudavo daugiau žuvies – ją parduodavo, šitaip prasimanydamas vieną-kitą rublį pragyvenimui. Prausdavosi ir maudydavosi Nemune – gal todėl ir buvo toks spuoguotas.

Nepaisant žiaurios buities ir atšiaurių gyvenimo sąlygų, vaikinas rūpinosi savo išvaizda ir sekė mados tendencijas: iš užpakalinių kelnių kišenės visada kyšodavo kalinių darbo šukų kotas, papuoštas margomis rožėmis, užlietomis skaidriu plastiku. Vasarą Romas pakaitomis vilkėdavo du aprangos ansamblius: arba juodas kliošines kelnes ir juodus berankovius marškinėlius, arba tokį patį baltą komplektą. Beje, baltus rūbus nešiodavo tik vieną dieną ir paskui juos kruopščiai velėdavo Nemune, stropiai trindamas gabalu ūkiško muilo. Todėl priklausomai nuo spalvinės aprangos gamos, vieną dieną mes jį vadindavome Baltuoju Beicu Kurapka, o kitą – Juoduoju Beicu Kurapka.

Jis jau senokai girdėjo apie mūsų azartišką slėpynių žaidimą rūsyje ir pagaliau užsiregistravo į eilę, norėdamas save išbandyti Požemio Karalystėje.

Pagaliau žaidimo diena jam išaušo ir mūsų kieme, apžergęs turistinį dviratį, pasirodė Baltasis Beicas Kurapka. Mes abejodami susižvalgėme, tačiau padorumas nugalėjo ir Romka pasakė:

-           Jeigu nori žaisti baltai apsirengęs, tai po žaidimo rizikuoji gauti dar vieną kličką[9] – Pilkasis Beicas Kurapka!

-           Vo ble, o kodėl? – nesuprato našlaitis.

-           Durniau tu, ten dulkių iki kelių! – neišlaikė Cvekas, – po žaidimo dar dvi dienas šiksi juodai!

Romas šoko ant dviračio ir nurūko į savo apartamentus. Po kelių minučių kieme pasirodė Juodasis Beicas Kurapka – kaip koks Zoro – ir mes būriu nusileidome rūsin.

Burtai lėmė, kad pirmas turėjo gaudyti kitas naujokas, todėl Kurapka tiesiog prisiklijavo prie Romkos ir pradėjo imituoti visus jo judesius. Romka nervinosi, šnypštė iš pykčio ir ženklais jam rodė pasitraukti, tačiau Juodasis Riteris baisiai nenorėjo įkliūti, todėl ir toliau sekiojo patyrusį žaidėją. Pagaliau gaudytojas juos užspendė siaurajame koridoriuje ir pradėjo ginti į aklinąjį galą. Ten buvo viena vieta, kur žaidėjas galėjo pasilypėti siena aukštyn, rankomis remdamasis į sandėliuko durų viršutinį rėmą, o kojas įstatydamas į priešingoje, betoninėje sienoje susiformavusias nedideles įdubas, esančias skirtingame aukštyje. Priartėjus „aklai vištai“, reikėdavo apatinę koją trumpam ištraukti iš įdubos ir kabėti ore, besiremiant tik trim taškais: abiem rankom ir viena koja. Laisvąją koją reikėdavo laikyti iškėlus palubėje ir ja balansuoti, stengiantis išlaikyti pusiausvyrą. Šia slėptuve galima buvo naudotis tik tada, kai gaudytoju būdavo naujokas: senbuviai atmintinai žinojo, kur tos įdubos yra ir toje vietoje automatiškai šoktelėdavo į viršų, iškeldami rankas. Užspeistas į kampą Romka nusprendė pasinaudoti paskutine viltim ir tyliai užsirangė aukštyn, išsilenkdamas tilteliu palubėj. Jo bendravardis taip pat pradėjo ropštis aukštyn, bandydamas savo kojas įgrūsti į įdubas, kuriose vos išsiteko Romkos pėdos. Tas visai pasiuto ir tylomis pakišo Kurapkai kumštį po nosim. Nuo besiartinančio gaudytojo juos skyrė kokie trys metrai. Mes pradėjome trepsėti kojomis užpakaly „aklos vištos“, stengdamiesi užgožti dviejų besistumdančių Romų keliamą triukšmą. Persekiotojas trumpam stabtelėjo ir atsisuko į mus. Tada Romka smakru parodė Beicui Kurapkai, kad tas ropštųsi ant šiluminės trasos vamzdžių, pakabintų palubėje. Tas purtė galvą ir priešinosi, bet Romeo tylomis pagrasino jį numesiąs. Tada Kurapka pasisuko, viena ranka apkabino vamzdžius ir visa jėga atsispyrė kojomis, bandydamas perkelti kūną ant vamzdžių. Kadangi jo viena pėda buvo pastatyta ant Romkos pėdos, atsispirdamas Beicas vos nesutrynė mūsų draugo dešinės pėdos pirštų. Vargšas suriko iš skausmo ir nušoko žemėn. Tuo tarpu jo skriaudikas neteko atramos ir bandė vieną koją užmesti ant vamzdžių. Deja, gipsu aplipdyti stiklo vatos patalai, neišlaikė ir atkaklusis persekiotojas dribo, nusitempdamas su savim porą metrų šiluminės trasos izoliacijos. Nelaimėlis iš beveik dviejų metrų aukščio trenkėsi nugara į betonines grindis ir jį iš viršaus užklojo storas stiklo vatos ir gipso gabalų sarkofagas. Ore, kartu su dulkių kamuoliais, sukosi ir mirgėjo milijonai stiklo adatėlių. Buvo gražu ir šventiška – kaip tykiai sningant per Kalėdas. Puolėme prie nežinomo kareivio kapo, parblokšdami ant žemės ir įmindami į dulkes praradusį orientaciją gaudytoją.

-           Beicai, Beicai, ar tu gyvas?! – susirūpinę šaukėm, plikom rankom žarstydami į šalis dygią stiklo vatą.

Nebuvo jokio atsakymo ir mes ne juokais persigandome. Nežinojome, kad jis gerokai susitrenkė plaučius, jo burna, šnervės ir akys buvo pilnos stiklo vatos ir jis bijojo įkvėpti oro, nors krūtinę draskė baisus kosulys, kurį jis vargais negalais tramdė. Pagaliau mes jį atkasėme ir apvertėme ant pilvo. Kurapka atsistojo keturpėsčias ir lyg krabas pradėjo ropoti link išėjimo. Pačiupome jį už parankių ir ištempėme laiptais į viršų. Ir tada jis pradėjo kosėti. Vaizdas buvo šiurpus: stiklo vata jam erzino ir draskė gerklę, suerzinti bronchai stengėsi išstumti stiklo dulkes iš plaučių, jis negalėjo nei pilnai įkvėpti oro, nei nustoti konvulsiškai kosėti, o čia dar pradėjo vemti.

Supratome, kad popieriai prasti. Gintuko butas buvo čia pat, pirmame aukšte.

-           Reikia pakišti jį po vandeniu! – staigiai sureagavo Romka.

-           Paskandinti?! – išsigando Vinga.

-           Bybi tu, nuprausti po vandens čiurkšle, išplauti stiklo vatą iš burnos ir akių! – ne juokais supyko Romka, – tempiam jį pas Cvekutį!

Nuvilkome gargaliuojantį nevykėlį į Cveko vonią ir pakišome po čiaupu. Vanduo šiek tiek palengvino jo kančias. Apipešiotasis Beicas Kurapka ašarojo, spjaudė, krenkštė, gargaliavo, skalavo  ir snargliavo, stengdamasis iš visų kūno ertmių išstumti stiklo dulkes. Jam prasidėjo alerginė reakcija: veidas nežmoniškai paraudo ir ištino, vietoj akių liko tik du ašarojantys plyšiukai.

Gerai, kad pasimaišė Gintaro motina, kuri išplovė Romui akis su ramunėlių nuoviru…

Tik po geros valandos beveik apakusį nuotykių ieškotoją parvedėme į jo prabangų butą…

O vieną kartą šie per karinius žaidimus įgyti slapstymosi įgūdžiai galbūt išgelbėjo mums net ir gyvybes.

Buvo šaltas žiemos vakaras, lengvai snyguriavo. Būriavomės palei antros laiptinės duris, neturėdami ką veikti. Vinga iš namų atsinešė naujai nupirktą gitarą ir bandė mums pagroti ir padainuoti politiškai pavojingą dainą, kurios žodžiai buvo maždaug tokie:

   „Ne, ne, laisvės nėra – ji užgeso šiandien Kaune,

     Ne, ne, laisvės nėra – taip sakė Romas Kalanta.

    Ne, ne, laisvės nėra – ji kažkur toli…

     O kur tikroji mūs Tėvynė?

     Ją rusai pėdomis numynė“…

Tai buvo legendinės vengrų grupės „Omega“  1969  metais parašytos dainos „Gyongyhaju lany“ melodija. Lietuviškai dainos pavadinimas reiškia maždaug „ Mergina su perlais, švytinčiais plaukuose“.

Beje, pagal tą melodiją „Scorpions“ 1995-ais metais parašė dainą „White dove“. Neabejoju, kad jūs visi tą melodiją žinote, susiraskite youtube.

Didžiausia šio improvizuoto koncerto bėda buvo ta, kad Storas visiškai neturėjo muzikinės klausos ir apskritai neturėjo gabumų niekam: jis nesugebėjo be klaidų sugroti nors trijų akordų iš eilės, vis pradėdavo iš naujo, keikdavosi ir nykiu, vienodu balsu traukė:

-           Ne, ne, laisvės nėra…..eina nachui, pirštai šąla…ne, ne, laisvės nėra…užsipisau visai…

Mūsų kantrybė jau buvo besibaigianti ir aš jo draugiškai paprašiau:

-           Klausyk, Vinga, gal tu mums geriau pašok?

-           Nori, po sniegą pavoliosiu? – monotoniškai paklausė baltasis Jimi Hendrix[10], pasitaisydamas gitarą, kabančią ant kaklo. 

Ir tada iš tamsos išniro stambus bernas, kokių 28 – 30 metų. Jis neskubėdamas prisiartino prie mūsų būrelio. Aukštas, susikūprinęs, akys negeros, piktos.Abi rankos striukės kišenėse, siauros lūpos paniekinamai perkreiptos. Sustojo per metrą nuo mūsų ir tylėdamas įsispoksojo į nelaimingą gatvės gitaristą. Visi iškart nuščiuvome: visa jo povyza buvo agresyvi ir gąsdinanti – lyg būtų pasiruošęs muštis.

-           Kas yra? – iškošė pro dantis, nenuleisdamas akių nuo mūsų muzikanto.

-           Niekas neyra, viskas užsiūta, – bandė juokauti Storas.

Ir tada bernas be jokio įspėjimo, staigiu judesiu ištraukė ranką iš kišenės ir smogė Vingai į veidą.

Storulis instinktyviai tūptelėjo, abiem rankom kilstelėdamas gitarą ir ja užsidengdamas veidą. Užpuoliko kumštis atsitrenkė į instrumentą, gitara atsitrenkė į Vingos kaktą ir pakrypo. Berno kumštis nuslydo ir visu smarkumu trenkė į sieną. Styginių instrumentų virtuozas žaibiškai smuko žemyn, išsinėrė iš gitaros diržo ir išsirangė tarp pražergtų mušeikos kojų. Smūgio būta labai stipraus: jei būtų pataikęs į veidą, galėjo smarkiai sužaloti. Dabar gi jis smarkiai susitrenkė kumštį: iš nubrozdintų krumplių pasipylė kraujas, jis pratisai sustaugė.

Išsigandę atšokome: priešininko būta ne mūsų svorio kategorijos, be to, jo veiksmai nebuvo panašūs į paprasto, buitinio chuligano. Jis elgėsi kaip žudikas.

Ataka kaip netikėtai prasidėjo, taip pat netikėtai ir užsibaigė: grieždamas iš skausmo dantimis, agresorius prispaudė sužalotą kumštį prie krūtinės ir įbėgo į laiptinę. Per laiptinės langus matėme, kaip jis spėriu žingsniu kopia laiptais viršun. Susižvalgėme: jis atsidūrė spąstuose. Išgąstis truputėlį atslūgo ir mumyse sukilo teisėtas pasipiktinimo ir noro atkeršyti jausmas.

Iki sutemstant kieme žaidėme ledo ritulį, lazdos gulėjo sumestos kampe. Romka pasičiupo savąją ir suriko:

-           Davaj, supyzdinam chamą!

Žaibiškai išsidalinome lazdas ir sustojome puslankiu prie durų. Pro langus matėme, kaip pamindžikavęs viršuje, bernas pradėjo leistis žemyn.

-           Verčiam ant žemės ir dubasinam! – ryžtingai sukomandavo Romeo.

Širdis daužėsi krūtinėje lyg pašėlusi, abiem rankom spaudžiau ledo ritulio lazdą lenktu galu.

Bernas išėjo pro duris, sustojo mūsų pusračio viduryje ir, laikydamas abi rankas kišenėse, lėtai apsižvalgė:

-           Ką, pacanai, nusprendėte tapti vyrais? – grėsmingai paklausė ir paniekinamai nusispjovė.

Jis visiškai neišsigando ir netgi šypsojosi. Romka, būdamas vyriausias iš mūsų, ėmėsi iniciatyvos ir ryžtingai žengė į priekį, užsimodamas lazda. Užpuolikas staigiai ištraukė ranką iš kišenės ir žaibiškai ją ištiesė Romo pusėn. Vakaro prieblandoje blausiai blykstelėjo metalas.

-           Romka, peilis! – nežmonišku balsu suklykiau.

Šį kartą persigandome ne juokais ir puolėme bėgti link trečios laiptinės. Nenaudėlis puolė vytis, tačiau slystelėjo ir griuvo žemėn. Mes akimirksniu nugarmėjome rūsio laiptais žemyn. Bernas puolė iš paskos. Cvekas su Vinga įbėgo į mūsų teniso salę ir palindo po stalu. Romka pasišokėjo ir staigiu judesiu palubėje nutraukė laidus. Mus užgriuvo aklina tamsa.

-           Į platųjį koridorių, – sušnabždėjo jis man į ausį, tempdamas paskui save už rankos.

Baimė geležine ranka suspaudė krūtinę, ėmė šleikštulys. Išgirdome, kaip priešininkas grabinėja sienas tambūre.

-           Nusiramink, jis nežino išplanavimo, – sušnabždėjo nelaimės draugas.

Užpuolikas tuo tarpu sugrabaliojo jungiklį ir pradėjo spragsėti, bandydamas uždegti šviesą. Tačiau elektros nebuvo.

-           Ką, ble, mergaitės, kavonkių[11] norit pažaist?! Aš jums gyviems kailį nudirsiu! – isteriškai užbliovė banditas.

Atsitraukėme į koridoriaus vidurį, laikydami prieš save atstatytas lazdas. Bernas sustojo kryžkelėje ir įsiklausė – gal išgirs kokį krebždesį. Labiausiai baugino jo gyvuliškas pyktis ir stebėtinas atkaklumas: jis negalvojo apie pasekmes ir žūtbūt norėjo mus sučiupti.

Ir tada čirkštelėjo žiebiamas degtukas, apšviesdamas pykčio iškreiptą, beprotišką užpuoliko veidą. Žinojome kiekvieną rūsio centimetrą, kiekvieną grindų nelygumą ir sienų kyšulį. Galėjome tamsoje bėgti taip pat greitai, kaip ir matydami. Tačiau mūsų judesius kaustė baimė: dar niekada iki šiol mums niekas nėra grasinęs peiliu! Be garso atsitraukėme dar toliau, iki atsišakojimo į trečią koridorių.

-           Į trečią negalim eiti, – sukuždėjau Romui į ausį, – ten per siaura, o jo ilgos rankos ir kojos – sučiups!

-           Aš stosiu už kampo, o tu – į koridoriaus galą. Kai tik prieis iki manęs – dursiu lazdos galu jam į ausį, o tu iš priekio pisk per kaukolę. Ir pisk, negailėdamas, kitaip papjaus! – karštligiškai atsakė Romka, – o dabar keliam dulkes!

Mes atsiklaupėme ant kelių, rieškučiomis sėmėm nuo grindų dulkes ir metėm jas į orą. Blausiai plevenanti degtuko švieselė kaipmat paskendo dulkių tumuluose. Koridoriaus pradžią kažkada statmenai kirto kapitalinė, beveik metro storio siena. Įrenginėdami rūsį, statybininkai joje prakirto angą, tačiau kadangi siena buvo nešanti, jos visos neišardė ir viršuje liko stambūs akmenys. Bernas išgirdo mūsų krebždesį ir, viena ranka laikydamasis šoninės sienos, staigiai metėsi priekin. Galva liuobė į vieną iš tų išsikišusių akmenų ir žnektelėjo žemėn. Išgirdome, kaip betoninėmis grindimis žvangėdamas nuriedėjo peilis.

-           Lupk! – nežmonišku balsu suriko Romka, šokdamas pirmyn.

Aš taip pat puoliau į priekį ir atsivėdėjęs trenkiau lazda. Pataikiau į tamsoje gulintį kūną. Romas irgi pataikė – net lūžo lazda. Pasieniu išvinguriavome į tambūrą ir surikome:

-           Cvekai, bėk!

Tą pat akimirką išgirdome užšaunamą velkę. Dėl draugų iškart nusiraminome: rūsio durys buvo labai tvirtos, o Gintaras ten įtaisė storą, metalinį skląstį, kurį būtų sunku išlaužti net su dalba.

Per sekundę laiptais užlėkėme į viršų – apačioje viešpatavo mirtina tyla.

-           Gal užmušėm?! – išsigando Romeo.

Tą pat akimirką rūsyje pasigirdo keiksmai, trinktelėjimas ir krentančio kūno garsas – matyt bernas vėl užkliuvo už išsikišusių akmenų. Nieko nelaukdami pasileidom bėgt į bromą: Vilniaus gatvėj visada būdavo daug praeivių.

Ir vos nenuvertėme iš darbo grįžtančio Petro, Romkos tėvo.

-           Jūs ką, ble, išprotėjot?! – užriko tas.

-           Mus užpuolė, su peiliu! – vienas per kitą pradėjom šaukti.

-           Kas užpuolė, kur užpuolė?! – nieko nesuprato Petras.

Tuo metu iš laiptinės išsvirduliavo mūsų aplamdytas priešininkas, laikydamas rankoje peilį. Jis buvo visas murzinas, išsivoliojęs, kelnių klešnė suplyšusi. Iš prakirstos kaktos bėgo kraujas.

Petras ištraukė iš Romo rankų pusmetrinį lūžusios lazdos galą ir pasuko link bandito:

-           Ką tu čia išdarinėji, dalbajobe, su vaikais kariauji?!

-           Seni, nuimk gazą, – piktai sušnypštė tas, atkišdamas peilį.

-           Ach tu, kurva! – pasiuto Petras ir metė į jį lazdos nuolaužą.

Nepataikė. Tada plikomis rankomis žengė link užpuoliko.

- Tėvai, peilis! – sukliko Romka.

- Tėvai, peilis! – lyg aidas pakartojau aš.

Petras atsitokėjo ir ištraukė iš mano rankų sveiką lazdą. Grėsmingai ja mojuodamas, pradėjo artintis prie berno. Tačiau pastarojo ryžtas jau buvo išgaravęs ir jis apsisukęs nėrė šalin, į Daukšos gatvę.

Tuo tarpu į kiemą pradėjo rinktis kaimynai, išgirdę kautynių triukšmą. Išėjo ir Kęstas, įsispyręs į šlepetes.

-           Ko, ble, ardotės, filmo negaliu ramiai pažiūrėt? – paklausė.

Perrėkdami vienas kitą, papasakojom, kas nutiko. Iš rūsio išlindo Cvekas su Vinga. Storulį motina beregint nuvarė namo. Kęstas kaipmat apsirengė ir išbėgo į kiemą, vedinas šunimi. Tai buvo Maskvos sargybinių veislės stambi kalė, vardu Esta.

-           Lėk greit į mentinę, – žaibiškai sukomandavo Gintukui  Petras, – pasakyk, kad užpuolė. Reikia jį sugaut – kažkoks nesveikas – puldinėja vaikus su peiliu rankoj…

Kęstas tuo tarpu liepė Estai uostyti pėdsakus:

-           Esta, pėdsakas!

Kalė kvailai kraipė didelę galvą ir žiūrėjo į šeimininką: ko jis nori? Tačiau šviežiame sniege pėdsakai matėsi kuo puikiausiai ir mes pasileidome medžioklėn įkandin jų. Tiesa, Kęstui teko jėga tempti šunį reikalinga kryptimi: Esta džiaugėsi baltu, puriu sniegu ir laigė į visas puses. Tačiau Daukšos gatvėje pėdsakai susipynė su daugybe kitų ir mes juos pametėme. Tuo metu iš I-o Milicijos poskyrio atbėga Cvekas su dviem mentais.

-           Šuo pametė pėdsakus, – reikšmingai pasakė Kęstas, – reikėtų jam duoti pauostyti kokį nors nusikaltėlio daiktą…

-           Geriau jau man duok pauostyti, aš greičiau surasiu, – ironiškai replikavo Petras.

Kartu su milicininkais kiemais apsukome ratą ir jau ruošėmės nutraukti paiešką, kai pamatėme iš priekio ateinantį tą patį grėsmingą tipą. Jis ir vėl traukė į mūsų kiemą. Abi rankos buvo kišenėse. Pamatęs šunį ir milicininkus, jis neryžtingai stabtelėjo.

-           Jis turi peilį! – vienu balsu sušukome su Romu.

Mentas atsisegė dėklą ir išsitraukė „Makarovą“:

-           Ant žemės! – sukomandavo metaliniu balsu.

Mūsų skriaudikas nesiginčydamas ištraukė rankas iš kišenių ir atsigulė į sniegą:

-           Viršininke, kokios problemos, aš nieko nepadariau?!

-           Viršininke? – ironiškai paklausė pareigūnas – matau, kad jau zonoje buvęs[12]…

Milicininkai uždėjo jam antrankius, apieškojo kišenes. Peilio nebuvo. Tačiau sniege aiškiai juodavo jo pėdsakai.

-           Nagi, pažiūrėkim, kur nuves, – pasakė milicininkas.

Kęstas vėl per jėgą tempė šunį pagal įspaustų pėdų virtinę, o tas vis taikėsi pasprukti. Už kelių šimtų metrų prie tvoros stovėjo ZIL[13] savivartis. Pėdsakai vinguriavo prie jo. Vienas milicininkas pasilypėjo ant rato ir žvilgtelėjo į kėbulą: jame gulėjo iššokamas suomiškas peilis, finka.

-           Du metai Bendro režimo kolonijoje, – lakoniškai tarė pareigūnas.

Jis atsargiai, su nosine, paėmė peilį ir nusivedė surakintą berną nuovadon.

Ar gavo jis tuos du metus, mes taip ir nesužinojome: niekas pas mus neatėjo ir neapklausė. Daugiau mes to bepročio niekada nematėm ir nieko apie jį negirdėjom…

…Tuo tarpu skolininkų kartoteka jau buvo kelis kartus perkošta, iš pyrago jau išsirankiojome visas razinas, sugrobėme pilnas kolekcijas savo norimų knygų. Vienintelis dalykas, kuris mane šiek tiek trikdė – visos knygos buvo su bibliotekų antspaudais.

Neseniai peržvelgiau mano knygų spintoje išlikusius tų dienų tomelius. Dieve mano, pasirodo – siaubėme ir daugiau miesto bibliotekų – ne tik mokyklos ir Senamiesčio!

Radau knygų, turinčių tokius antspaudus:

Kauno 2Vidurinės MokyklosBIBLIOTEKA

 

Kauno 2 MergaičiųVidurinės MokyklosBIBLIOTEKA

 

KMVKBiblioteka Nr.6Vaikų skyrius

Kauno miesto SenamiesčioBIBLIOTEKA

Kauno miestoBIBLIOTEKA Nr.8

 

Pamenu biblioteką Nr.6 – ji buvo įsikūrusi Laisvės alėjos – Daukanto gatvės kampe stovinčio pastato antrame aukšte. Pirmame aukšte buvo mėsos parduotuvė. Darbuotojos ten buvo gana jaunos, vikrios ir perdėtai įtarios. Po kelių mūsų apsilankymų, kai jau apsižiūrėjome ir pradėjome vogti, jos pradėjo mus įdėmiai stebėti, dažnai netikėdavai įeidavo į knygų salę, kur mes ieškodavome norimo kūrinio. O vieną dieną, kai apsižvalgę neradome nei vieno kolekcijai tinkamo egzemplioriaus ir jau rengėmės „švarūs“ išeiti, paslaugi moteriškė palydėjo mus iki pat durų, kur ant kabyklos pasikabinome striukes (jau buvo vėlyvas ruduo). Ji netgi padėjo Vingai apsirengti, rūpestingai užsagstė visas sagas, kruopščiai apčiupinėdama jo juosmenį – ar nėra užkištos knygos. Supratome, kad mūsų čia nelaukia ir nelaiko rimtais bei patikimais skaitytojais, todėl daugiau ten ir nesirodėme.

O štai 8-os bibliotekos neprisimenu – nors užmušk…

Iš pradžių bibliotekos antspauduodavo titulinius lapus ir 17-ą puslapį. Vėliau antspaudai atsirado ir 33-iajame puslapyje.

Pradėjome galvoti, kaip būtų galima atsikratyti tų atpažinimo ženklų – tada būtų galima eksproprijuoti visokias knygas  (ne tik mums rūpimas) ir paskui prasimanyti lengvų pinigų. Antspaudams naudodavo tikrą kanceliarinį rašalą, kuris mirtinai įsigerdavo į popierių. Kažkas patarė naudoti actą, truputėlį skiestą vandeniu. Iš tiesų, antspaudas pasinaikindavo, tačiau actu patrinta vieta iš pradžių pagelsdavo, paskui paruduodavo, o dar vėliau popierius tapdavo trapus ir nuo prisilietimo subyrėdavo į gabalėlius. Panašiai nutikdavo, naudojant ir skiestą druskos rūgštį.

Storas kažkokiame filme pamatė, kaip antspaudą išima, patrindami kietai virto kiaušinio tryniu. Pas jį namuose išvirėme bent 10 kiaušinių (Storo tėvai buvo turtingi) ir pradėjome tryniais trinti antspaudus. Tryniai veldavosi, patys pamėlynuodavo nuo bjauraus rašalo, ištepdavo knygos lapus, tačiau antspaudai likdavo savo vietose. Kiekvieną sutrintą ir pamėlynavusį kiaušinio trynį Vinga nejučiomis suvalgydavo – taip buvo įsijautęs į šnipų žaidimus. Po geros valandos mokslinio tiriamojo darbo, mūsų riebaus draugo organizmas apvirškino kiaušinius ir jis pradėjo nežmoniškai bezdėti. Teko kuo skubiau nutraukti eksperimentą ir gelbėti savo gyvybes.

Cvekas neiškentė pirmas:

- Klausyk, o kodėl tau neužregistravus savęs patentų biure – kaip mirtino cheminio ginklo?

- Nori, sumaitinsiu tau kiaušinių baltymus? Su visais lukštais? – kaip visada bejausmiu balsu klausimu į klausimą atsakė Mirtinas Ginklas.

- O kodėl tau nepravėrus lango? – vėl mandagiai paklausė Gintukas.

- O kodėl tau neišėjus nachui? – taip pat mandagiai atsakė Vingaudas.

Kadangi jau svaigo galva ir graužė akis, Storo pasiūlymu paskubėjau pasinaudoti ir aš. Tiesa, po kelerių metų aš taip pat mačiau tą filmą, kurio idėją mums perpasakojo tas užkietėjęs bezdalius: jis buvo toks bukas, kad net nesuvokė, jog ten herojus kietai virto kiaušinio trynio pagalba stengėsi nukopijuoti pasienio vizos spaudą – parideno kiaušiniu per jį, kad rašalas įsigertų ir paskui perkėlė  į savo pasą – bet tai buvo filmas (man atrodo, kažkokia kvailoka komedija su Adriano Celentano).

Tačiau labiausiai mane nustebino ne kas kitas, o mano nuosavas tėvas: išgirdęs, kaip mes kalbame apie antspaudų panaikinimą, jis paėmė vieną knygą, užsidarė virtuvėje ir po pusvalandžio ją grąžino – sudrėkusiais puslapiais, tačiau visiškai švarią!

Netikėjom savo akim: mes – tokie apsukrūs, protingi, išradingi ir sumanūs vaikiai vertėmės per galvą, bandėm ir eksperimentavom – nieko neišėjo, o čia – diedulis su tėviškais, gėlėtais triusikais iki kelių, amžinai rūkstančia nuorūka burnoje – ėmė, ir padarė! Puolėm klausinėti, prašyti išduoti tirpalo cheminę sudėtį, tačiau tėvas buvo neperkalbamas: „ne, jokių tirpalų, jokių valymų – taip galima ir į kalėjimą pakliūti“. Jis tiesiog norėjo mums parodyti, kad dar turi parako, kad sugeba atlikti tokius dalykus, kurie ne mūsų nosiai.

 1953 metais, vos keletą savaičių po Stalino mirties, tėvą suėmė ir nuteisė 25-iems metams. Tris metus praleido lageryje Magadane ant Ramiojo vandenyno kranto, dar tris – ten pat,  tremtyje. Paleistas ir visiškai reabilituotas tik 1959 metais. Šiaip mano tėvas buvo gana plepus ir mėgstantis pasigirti. Ypač kalbus tapdavo išgėręs. Tačiau niekada, jokiomis aplinkybėmis nepasakodavo, už ką buvo suimtas ir nuteistas.

Kai grįždavo iš darbo išgėręs (o šitaip nutikdavo beveik visada), jis mane ir dvi seseris pasisodindavo aplink, atsistodavo vidury kambario, suraukdavo tankius antakius, nuleisdavo žemyn lūpų kampučius, iškeldavo pirštą į viršų, apžvelgdavo visus ir po reikšmingos pauzės tardavo:

       – Vaikai mano! Jūsų tėvas buvo Sibire, lageryje, gyveno viename barake su banditais ir žmogžudžiais. Tačiau visada atminkite: jums niekada, kartoju -  niekada,  gyvenime nereikės gėdytis dėl savo tėvo poelgių!

Mano tėvas labai mėgo operą, dažnai traukdavo „juokis, pajace, savo laimės netekęs[14]“, kitas arijas ir ašaros blizgėjo jo akyse. Manau, kad būtent iš operų jis perėmė tą dramatizmą, momento didingumą ir svarbą, artistiškumą. Jis meistriškai naudojo rankų mostus, pauzes, veido mimiką – kiekvienas žodis būdavo be galo reikšmingas ir svarbus. Kai jis mums pasakodavo istorijas apie Magadaną, apie baisias pūgas ir 50 laipsnių šaltį, jis būtinai atsidurdavo klausytojų centre – jam reikėjo dėmesio, auditorijos. O balsas skambėdavo be galo dramatiškai ir paslaptingai, taip dabar įgarsinamos reklamos: už kadro skamba grėsmingas, prislopintas žudiko balsas: „Jūs irgi ieškote patikimos priemonės nuo vidurių užkietėjimo? Jūs ir gi norite šikti nors kartą per dieną? Norite stiprių ir patikimų laisvinamųjų vaistų? Norėtumėte šikti švelniai ir atsargiai? Kam ieškoti kompromisų – išgerkite baliklio „Ace“ be chloro ir jūs daugiau negalvosite apie užkietėjusius vidurius – jūs turėsite žymiai didesnių problemų“!

Tačiau jis visada nutildavo paklaustas, už ką buvo nuteistas. Jo sesuo girdėjo gandą, kad jis lyg ir padirbinėdavo dokumentus partizanams, Miško Broliams, tačiau mums tai skambėjo neįtikinamai: tėvas nebuvo panašus į romantišką herojų, nakties glūdumoje sėlinantį į mišką ir po kelmu paliekantį šimtą padirbtų pasų.

Dabar gi apstulbęs suvokiau, kad tėvas lengvai sugeba išimti kanceliarinio rašalo antspaudą ir man jo sesers versija jau nebeatrodė tokia fantastiška. Vėliau paaiškėjo, kad jis ir save pajaunino vieneriais metais: iš tikrųjų gimęs 1928 metais, jis visuose dokumentuose figūravo, kaip gimęs 1929-ais. Tokiu būdu jis siekė atitolinti tarnybą Tarybinėje Armijoje.

Na, bet kuriuo atveju miklusis dokumentų padirbinėtojas antspaudų išėmimo tirpalo paslapties neatskleidė ir mes su Cveku greitai likome be lengvų kišenpinigių. Ir čia lemtis mums dar kartą nusišypsojo – toje pačioje Senamiesčio bibliotekoje. Vieną dieną mes su Gintuku mūsų mielų bibliotekininkių paprašyti, nesėkmingai knygų spintose ieškojom Louis Boussenard „Kapitono Pramuštgalvio“. Buvo karšta vasaros diena, o mes rijom dulkes ir tyliai keiksnojom savo globėjas senmerges: mes tikrai žinojome, kad tos knygos čia nėra ir negali būti: ji gulėjo Cveko knygų lentynoje.

Lygiai taip pat stropiai romane „Dvylika kėdžių“ Antruose Stargorodo socialinio aprūpinimo namuose ūkvedžio žmonos tolimas giminaitis Paša Emiljevičius ieškojo dingusios kėdės, kurią ką tik pats buvo pardavęs Tėvui Fiodorui: „Visi jau liovėsi ieškoję, o jis vis dar vaikštinėjo po kambarius, žiūrinėjo po ropinėmis, kilnojo skardinius puodelius arbatai ir murmėjo:

-           Kurgi ji galėjo dingti? Šiandien dar buvo: savo akimis mačiau! Net juokinga.

-           Liūdna, merginos…- šaltai atsakė Ostapas.

-           Na, stačiai juokinga! – įžūliai kartojo Paša Emiljevičius“[15].

Mes taip pat stropiai rausėmės tarp knygų, pasilypėdavome ant kėdės apžiūrėti viršutinių lentynų, netgi ieškojome kituose, ne nuotykinės literatūros, skyriuose, tačiau viskas veltui: knygos niekur nebuvo, net juokinga…

-           Gerai vaikučiai, nevarkite, – pagaliau atsidususi ištarė bibliotekos darbuotoja Verutė, – matyt, jau bus nevidonai nujoję…

Ji pasisuko į savo darbo draugę Stefutę:

-           Kaip manai, ar archyve bus dar vienas egzempliorius?

-           Nežinau, – atsiduso Stefutė, – ten tokia betvarkė, nėra knygų aprašo, jos nesusistemintos, guli krūvose…Gal berniukai galėtų ten šiokią tokią tvarką įvesti, kaip manai?

Suklusome: apie jokį archyvą iki šiol nebuvome girdėję… Moteriškės nusivedė mus į šiaurinę pastato dalį, kur buvo tarnybinės patalpos. Įėjome į erdvią patalpą su dideliais, grotuotais langais, grūste prigrūstą knygų: pilnos spintos, didžiausios rietuvės ant grindų, ant palangių, ant senovinio rašomojo stalo…

-           Na va,berniukai, kažkur čia turi būti tas „Kapitonas Pramuštgalvis“… – vėl atsiduso Verutė, –  ieškokite…

Tuo metu suskambėjo atidaromų durų varpelis ir jos abi išskubėjo atgal į biblioteką. Atverčiau pirmą pasitaikiusią knygą: ji buvo nepriekaištingos kokybės, o svarbiausia – be antspaudų… Atverčiau dar vieną, dar kitą, trečią – jos visos buvo švarios… Pažvelgiau į Cveką: jis atrodė kaip Karteris[16], tik ką įžengęs į Tutanchamono kapą.

-           Vaaajeee… – teįstengė išspausti tas, – vaaajeee…

Prieš mus plytėjo ištisas lobynas – ir dvasine, ir materialine prasme. Grįžusios po penkių minučių, jos abi rado mus apstulbusius ir nekalbius.

Taip prasidėjo darbas: tetulės iš ryto sudarydavo mums reikiamų knygų sąrašą, o mes jų ieškodavome toje makalynėje. Visas pasitaikiusias „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas iškart atidėdavome į šalį. Jau trečią dieną buvome atsirinkę keturis pilnus „Drąsiųjų kelių“ komplektus! Buvo karšta vasara, vilkėdavome tik lengvus marškinėlius – buvo labai rizikinga kišti knygas į užantį. Nestokodami laiko, nuodugniai apžiūrėjome patalpą: ji turėjo du langus, kurie išėjo į siaurą praėjimą tarp namų. Iš lauko pusės prie langų buvo pritvirtintos masyvios, kaltos geležies grotos. Langai atsidarė į lauko pusę: pravėriau vieną ir stumtelėjau. Vyriai bjauriai sugirgždėjo, lango rėmas atsirėmė į grotas, tačiau atsirado 15-20 cm tarpas.

Kitą dieną iš motinos siuvamosios mašinos „Singer“ paėmiau nedidelę metalinę alyvinę ir įsikišau ją kišenėn. Bibliotekos archyve mašinine alyva sutepiau vyrius ir dabar langai varstėsi be menkiausio garso. Operaciją numatėme atlikti tos pačios dienos vakarą. Tarp kitų knygų rietuvių ant palangės sukrovėme ir savo atrinktas kelias dešimtis „Drąsiųjų kelių“. Padėjome jas taip, kad būtų lengva pasiekti iš lauko, per plyšį įkišus ranką. Lango neuždarėme, tik privėrėme. Grįždami po darbo namo, nuslinkome apžiūrėti to siauručio praėjimo tarp namų: gretimas namas į biblioteką žvelgė aklina, be langų siena, praėjimas vedė į vaikų darželio ūkinius pastatus. Kadangi darželis buvo dieninis, galėjome būti ramūs, kad vėlyvą vakarą čia niekas nevaikščios. Nerimą kėlė tik žibintas Laukaitytės gatvėje: jis kabėjo ant laidų kaip tik ties praėjimu ir jo šviesa galėjo išsklaidyti tamsą būsimoje nusikaltimo vietoje.

Problemą išsprendė Cvekas: temstant jis pasiuntė savo brolius-plėšikus – Amerikoną ir Pūslę – su ragatkėmis[17] rankose ir liepė sudaužyti tą žibintą. Užduotis jiems pasirodė tokia lengva, kad jie papildomai išdaužė dar penkis-šešis aplinkinius žibintus, kol juos nuvijo kažkoks piktas dėdulė.

Liepos mėnesį pilnai sutemdavo tik apie pusę dvylikos. Pagaliau danguje sušvito Didieji Grįžulo Ratai. Pasiėmėme bulvių maišą ir kiemais patraukėme link bibliotekos. Apsidairėme: Laukaitytės gatvėje žibintai švietė tik pačioje gatvės pradžioje ir pačiame gale. Nesimatė nei vieno žmogaus, tik vaikų darželio kieme tyliai šnarėjo liepos. Cvekas kluptelėjo asfalte išmuštoje duobėje ir vos neišsitiesė visu ūgiu.

-           Ble, ble, baisu turėti brolius idiotus ir dar – su kūrybinės iniciatyvos pėdsakais… – piktai suurzgė Gintukas, – sakiau išpyzdečinti vieną konkrečią lempą, o jie suchujarino visas ir paliko pusę Kauno be šviesos… Tai jei paprašyčiau kam nors šikną prispardyti – turbūt jie tą žmogelį nuo Aleksoto tilto numestų?

-           Užteks niurgzti, atėjom, – pusbalsiu nuraminau jį.

Pažvelgėm į siaurą tarpą tarp namų – tamsu, nors į akį durk. Pirmas siurprizas mūsų laukė, priėjus prie lango: senovinio pastato langai buvo maždaug 2 metrų aukštyje nuo žemės.

-           Kaip mes čia neapsižiūrėjom? – nustebo Gintukas.

Buvo aišku, kad juodžiausioje tamsoje nerasim jokio tinkamo daikto, ant kurio galėtume pasilypėti.

-           Lipk ant sprando, gal pasieksi, – nepatenkintas suniurnėjau.

Antras siurprizas laukė jau manęs vieno: Cvekas nežmoniškai dvokė.

-           Ble, prieš eidamas į turistinį žygį, galėjai nors šikną išsiplauti – ar pas jus šilto vandens nėra? – piktai sušnabždėjau.

Gintukas sutrikęs kostelėjo ir nutylėjo. Jis truktelėjo langą, tačiau tas neatsivėrė. Cvekas truktelėjo stipriau – langas nepasidavė.

-           Uždarytas? Negi tos senos raganos mus išrišo? – dar labiau nustebo smirdžius, patogiai įsitaisęs man ant sprando.

Kiek galėdamas įtempiau regėjimą ir apsidairiau: akys jau buvo šiek tiek apsipratusios su tamsa ir už kelių metrų sienoje pastebėjau neaiškiai boluojančius stiklus.

-           Čia ne tas langas, – vos išstenėjau, nes mano krovinys jau gerokai nuspaudė sprandą.

Žengiau į priekį ir užkliuvau už pasienyje gulinčios plytos. Abu griuvom kaip pakirsti, Gintaras kažkur nuriedėjo ir tamsoje tyliai inkštė. Aš atsisėdau:

-           Oi, kaip palengvėjo, – ištariau su malonumu trindamas nusėdėtą sprandą.

-           Ei, padėk išlįsti! – kažkur iš po žemių pasigirdo balsas.

Pasirodo, mano raitelis žemyn galva įsmuko į neuždengtą pusrūsio langelio duobę. Jo kojos kyšojo lauke, o jis pats pirštų galais vos rėmėsi į duobės dugną ir negalėjo atsispirti.

-           Oi, kaip gerai, kad suradai tą duobę, būtume abu ten nugarmėję, – apsidžiaugiau.

-           Kurva tu, trauk mane greičiau iš čia, dūstu! – sudejavo Gintukas.

Šiaip ne taip išlupau jį iš skylės. Už gero metro, priekyje, tamsioje sienoje pilkavo lango stačiakampis. Cvekas dejavo ir glostinėjo sutrenktus šonus.

-           Lipk greičiau ant sprando, – sukomandavau, – padejuosi namuose…

Tas aimanuodamas vėl užsiropštė ant manęs ir atsargiai patraukė lango rėmą į save. Langas vaiduokliškai, be jokio garso, prasivėrė ir bilstelėjo į grotas. Gintukas įkišo ranką ir paskubomis pradėjo traukti knygas. Aš jas ėmiau ir atsargiai mečiau ant patiesto maišo. Per pusę minutės visas grobis jau buvo ištrauktas.

-           Gal imam visas, parduosim? – sušnabždėjo stropusis bibliotekininkių asistentas.

-           Žadnost frajera pogubit[18] – piktai sušnypščiau, – tetulės rytoj pamatys, kad ant palangės knygų nėra! Pristumk rėmą ir šok žemėn!

Sudėjom knygas į maišą ir jau ruošėmės keliauti, tik staiga gatvėje pasigirdo mašinos variklio gausmas. Galvotrūkčiais sušokome į duobę ir apmirėme: gatve lėtai važiavo milicijos „voronokas“[19]. Viduje sėdintys mentai prožektoriumi pro atvirus langus švietinėjo į tamsias tarpuvartes. Ačiū dievui, jiems neužkliuvo pasienyje gulintis maišas. Lengviau atsidusome.

-           Ar tu iš baimės naujai apsišikai, ar čia senasis kvapas toks stiprus? – linksmai paklausiau Cveko, – lipk greičiau – tuoj uždusiu toj Juodojoj Kalkutos Skylėj![20]

Iššokome iš duobės ir be nuotykių parsigabenome grobį namo. Po trijų dienų mes su Gintaru jau turėjome po du pilnus švarius „Drąsiųjų kelių“ komplektus. Dar po vieną rinkinį turėjome antspauduotą. Vienu metu  net svarstėme variantą po truputėlį sunešt žymėtas knygas atgal, tačiau ši mintis mums pasirodė per daug fariziejiška: tiek jėgų, energijos, pastangų, sumanumo ir kantrybės buvo įdėta, kol iš Kauno bibliotekų susirinkome šias knygas! Kažkaip ranka nekilo tokiai šventvagystei…

Taip iki pat vasaros galo vos ne kiekvieną vakarą uoliai tempėme knygas maišais iš bibliotekos archyvų. Susirinkę pilnus „Horizontų“ ir „Zenito“ serijos komplektus, pradėjome atrinkinėti knygas pardavimui. Deja, senas žydas antikvaras, pamatęs nesibaigiantį knygų srautą, įtarė kažką negero ir numušė prekių kainą: jis suprato, kad mes neturime galimybių kitur realizuoti tuos storus, didelio formato leidinius. Tačiau kai už A.Cronin „Citadelę“, beveik 400 lapų apimties knygą, jis pasiūlė tik 50 kapeikų, supratome, kad gautas uždarbis jau nebepateisina įdėtos rizikos.

Na, o vėliau ir Stefutė su Verute pradėjo mus įtarinėti: kodėl taip noriai talkininkaujam, kai lauke šviečia saulė, visi vaikai guli paplūdimy prie Nemuno, žuvauja, žaidžia futbolą. Tuo tarpu šitie du visuomenininkai ištisas dienas savo noru pluša dulkėtoje ir tamsioje patalpoje, retkarčiais gaudami už tai bandelę, ar šokolado plytelę. Iš jų įtarių žvilgsnių ir netikėtų vizitų į galinį kambarį supratome, kad jau laikas kelti sparnus – kol jų nepakirpo…

Bet man skaudžiausia yra tai, kad iš tos visos solidžios nuotykinės literatūros bibliotekos šiandien man beliko tik apie 50  knygų: vienos išsimėtė, kitas paskolinau ir man jų negražino…

Mielas skaitytojau, kaip manai: ar galiu kreiptis į Genocido ir Rezistencijos Centrą, kad mane pripažintų kovotoju už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Nors tai ir nebuvo ginkluotas pasipriešinimas, tačiau aš grobsčiau socialistinį turtą ir tokiu būdu kažkiek silpninau Tarybinio Monstro galią…

© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010

 

---

[1] Kad ko nors nenutiktų (Rus.)

[2] Talmudas (hebr. תלמוד Talmud) – daugiatomis judaizmo religinių raštų korpusas, sąvadas Vėlyvosios Antikos rabinų diskusijų apie žydų įstatymus ir papročius, moralę, istoriją ir kt. Tai centrinis rabiniškojo judaizmo tekstas, judėjų religinio įstatymo pagrindas.

[3] Eilėraštis „Dedikacija Pranui Blinkevičiui“ – Juozas Erlickas „Raštai ir kt.“ – Vilnius, Vaga, 1987, – psl. 43.

[4] Šturmbanfiureris (vok. Sturmbannführer ‘šturmo dalinio (bataliono) vadas’) – SA (Sturmabteilung) ir SS (Schutzstaffel) karinis laipsnis, atitinkąs armijos majorą.

[5] Lenkijos televizijos pirma ir antra programos (Lenk.)

[6] Tik suaugusiems (Lenk.)

[7] I. Ilfas, E. Petrovas  „Dvylika kėdžių“ - Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla, Vilnius, 1957, -339 psl.

[8] CHVZ (rus.Charkovskij Velosipednij Zavod) „Turist“ – Charkovo dviračių gamykla,  ten gaminamo dviračio markė

[9] Pravardę (žarg. iš Rus.)

[10] James Marshall „Jimi“ Hendrix  (1942 – 1970) – juodasis amerikiečių gitaristas, dainininkas, dainų autorius. Daugelis pripažįsta, jog jis buvo svarbiausias muzikantas pop muzikos istorijoje, grojęs elektrine gitara.

[11] Kavonkės (kavonės) – svetimybė, vartojama: slėpynės, skiniukas.

[12] Kalėjime uniformuoti pareigūnai būdavo vadinami „viršininkais“

[13] ZIL (rus.Zavod imeni Lichačiova) – automobilių gamykla Maskvoje, tarybinio sunkvežimio markė

[14]Canio arija iš „Pajacų“ (it. Pagliacci) – 1892m. Ruggero Leoncavallo opera

[15] I. Ilfas, E. Petrovas  „Dvylika kėdžių“, Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla, Vilnius, 1957, -70 psl.

[16] Hovardas Karteris (angl. Howard Carter 1873-1939) – anglų archeologas, egiptologas, antikvaras, kolekcininkas. 1922 m. atrado faraono Tutanchamono kapą ( vienintelis žinomas Egipto Valdovų kapas, išlikęs neapiplėštas).

[17] Nevartotinos svetimybės ragatkė lietuviškas pakaitas timpa.

[18] Godumas pižoną pražudys (Rus., žarg.)

[19] GAZ 69 (rus.Gorkovskij Avtomobilnij Zavod) – Gorkio Automobilių Gamyklos gaminamas milicijos patrulinis furgonas.

[20] The Black Hole of Calcutta (angl. Juodoji Kalkutos Skylė) – rūsys William forte Kalkutoje, į kurį Indijos kariuomenė 1756 birželio 19 sugrūdo forto įgulą, jį užėmę. Per naktį nuo karščio ir grūsties užduso, arba buvo negyvai sutrypti 123 kaliniai iš 146.