Ateikit, vaikai, arčiau ir sėskit man ant kelių: papasakosiu jums biblinę istoriją. Tuo pačiu tai jums bus mano kalėdinis sveikinimas, moralas ir dovanėlė.
Pirmųjų žmonių, Adomo ir Ievos, sūnūs buvo Kainas ir Abelis. Taigi, jau nuo pat žmonijos atsiradimo, ketvirtadalis viso pasaulio gyventojų buvo abeliai.
Amžiams bėgant, šis santykis nusistovėjo įvairiose tautose ir kultūrose ir po šiai dienai išlieka maždaug stabilus: kiekvienas ketvirtas jūsų sutiktas žmogelis yra, liaudiškai tariant, truputėlį pyzdavotas. Todėl labai stebina Lietuvos Seimas, kuriame ši proporcija yra atvirkštinė. Koks magnetas juos ten traukia?
Kainas, kaip žinia, buvo žemdirbys, būsimų feodalų pirmtakas: jis dirbo žemę ir augino javus, kanapes ir kitokias augalines kultūras. Trašų tuo metu dar nebuvo, žemdirbystės įrankius turėjo labai primityvius, todėl vertėsi labai sunkiai.
Todėl Kainas buvo piktas, susiraukęs ir viskuo nepatenkintas žmogelis – lyg koks prūsų junkeris savo dvarelyje dabartinės Lenkijos teritorijoje.
Abelis, tuo tarpu, augino avis, kurias dažnai naktį paleisdavo ganytis į brolio javus. Taigi, jos buvo riebios ir didelės.
Abelis mito mėsa, jo organizmas apsirūpindavo visomis reikiamomis amino rūgštimis ir jis buvo gana linksmas ir malonus jaunuolis.
Ir šiaip noriu pastebėti, kad vegetarai nuolat būna kažkokie irzlūs ir susiglamžę – lyg panaudotas tualetinis popierius. Nors jie ir nėra plėšrūs, tačiau tas paklaikęs žvilgsnis, truputėlį pavytę skruostai, čiobrelių kvapas… kažkaip nedrąsu atgręžti jiems nugarą…
Toliau Biblijoje yra įrašas, nelabai paaiškinantis būsimo veiksmo motyvus: „vieną dieną abu broliai išėjo aukoti Dievui atnašų. Jie pasidarė aukurus, prikrovė ant jų malkų ir uždegė“…
Kodėl jie „vieną dieną išėjo“, kas juos paskatino šiam žygiui – ar tėvai, ar pats Dievulis – Biblija nutyli.
Kainas paėmė savo pačio užaugintų sodo ir daržo gėrybių: javų, antaninių obuolių, ananasų, dar iš šiltnamio priskynė geltonų ir peraugusių „Rodničiok“ agurkų. Visa tai suvertė ant laužo ir greit pasitraukė šalin, nes pradėjo sklisti baisi smarvė.
Na, jei esat bent kartą užsižiūrėję savo mėgstamą serialą ir prisvilinę bulves ant viryklės – suprantat, apie ką aš čia kalbu.
Abelis iš bandos išrinko geriausią ėriuką, vikriu judesiu nusuko jam sprandą ir išdarinėjo.
Biblija ir vėl neaiškina, kokiu būdu jis marinavo mėsytę kepsniui, kokius prieskonius naudojo, ar nusiplovė prieš tai rankas – tik paminima, kad paėmė „geriausią mėsą“.
Aš asmeniškai imčiau užpakalines šlaunis, tačiau ir karbonadas su kaulu nėra blogai.
Tarkime, kad Abelis šlaunis pasiliko sau, o Dievulį nusprendė pavaišinti karbonaduku.
Kaip jūs raugtumėte mėsą tokiam svarbiam svečiui? Aviena yra gana subtili, turinti specifinį kvapą – todėl ne visi ją mėgsta. Reikia labai kruopščiai parinkti ingredientus, kad įtiktum net ir pačiam išrankiausiam ir jautriausiam skoniui.
Manau, kad Abelis suprato situacijos subtilumą ir svarbą ir darė šitaip: supjaustė karbonadą maždaug 1,5-2 cm storio gabalėliais, su kauliuku. Tada į dubenėlį išspaudė citriną, įpylė extra vergine alyvuogių aliejaus – tiek pat, kiek susidarė citrinos sulčių. Į mišinį įbėrė rupios druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų. Žiupsnį baziliko – džiovinto, ar šviežio. Galėjo įberti ir truputėlį maltos kalendros – jei turėjo – labai nedaug, tik dėl aromato. Tik tikrai nedaug: kalendra – kaip dinamitas, nejausit ne tik kad avienos, tačiau ir išvis mėsos, skonio. Malto kumino[1] žiupsnį. Kuminas yra kmyno giminaitis, tačiau savyje turi prikaupęs daugiau eterinių aliejų ir yra kvapnesnis.
Jo galima nusipirkti Kaune, Šilainių turgelyje, ten yra geras prieskonių kioskelis.
Na, o jeigu jau jo neturite, galite kavamale sumalti žiupsnelį paprastų kmynų – jie irgi labai tinka avienai.
Taigi, dar įbėrė maltų lauro lapelių, viską gerai išmaišė.
Na, ir nors tai jau visiška prabanga ir ištvirkimas – įmetė saujelę džiovintų raugeriškio uogų.
Sudėjo mėsą į gilų metalinį dubenį ir užpylė pasigamintu mišiniu. Gerai mėsą juo ištrynė, pamaigė, pamakalavo. Paskui suslėgė viską ir užpylė vandeniu – kad mėsa būtų apsemta. Pridengė drobiniu skudurėliu (nes polietileninės plėvelės tada dar nebuvo) ir pastatė vėsiai. Jei būtų turėjęs šaldytuvą – būtų išlaikęs maždaug parą – aviena turi ilgėliau marinuotis.
Na, o tada – prie aukuro: malkos jau sudegusios, žarijos žioruoja – galima kepti.
Į dangų pradėjo kilti dieviškas kepamos mėsytės kvapas, todėl Dievas jo auką priėmė.
Biblijoje rašoma: „Kaino auką Dievas atmetė, nes jis buvo nedoras“.
Va dėl šito teiginio labai abejoju: nepaskerdė jokio avinėlio, kniso žemę, augino javus. Na, buvo susirūpinęs ir zlobnas žmogelis – ar čia priežastis jį vadinti nedoru ir atmesti jo auką?
Dar man būtų labai įdomu sužinoti, kokiu būdu pavyko nustatyti, kad vieno auka priimta, o kito – ne? Nuo vieno aukuro dūmai kilo stačiai į dangų, o nuo kito – plaikstėsi pažeme, nors aukos buvo atnašaujamos tuo pačiu metu? (Nepaminėjau, kad Abelis mėsą ruošti pradėjo numatomo aukojimo išvakarėse).
Prasiskyrė debesys ir koncentruota (gal net geltona) čiurkšlė užgesino Kaino aukurą?
Sapne pasirodė Dievo Riteris Arkangelas Gabrielius ir perdavė žinią – tada abu vienu metu sapnavo tą patį sapną?
Žodžiu, visiškai neaišku, kaip buvo nustatytas pirmojo pasaulyje realybės šou nugalėtojas, tačiau „Dievui priėmus tik Abelio auką, Kainas labai supyko ir ėmė pavydėti“.
Kaip žinia, pavydas yra blogas patarėjas, todėl, neilgai trukus, Kainas nužudo savo brolį.
Pasaulyje – tik keturi žmonės – ir jau turime žmogžudystę!
Manau, kad šių dienų Kaune yra žymiai saugiau vaikščioti naktį po tuščią ir neapšviestą Laisvės alėją, negu tada išeiti pasivaikščioti prie Jordano ežero: neduok Dieve, tėvą, ar vyresnį brolį susitiksi!
Toliau Biblijoje visiškai moralės ir teisėsaugos požiūriu nesuprantamas tekstas: „tai padaręs, Kainas neatgailavo dėl savo nuodėmės, todėl Dievas už tai jį nubaudė: Kainas turėjo iki mirties klajoti po žemę ir niekur negalėjo rasti sau ramybės“.
Ne už brolžudystę nubaudė, o už tai, kad neatgailavo dėl nuodėmės!
Jau iš Senovės Graikijos istorijos žinome, kad dievams mieliausias būdavo atnašaujamos aukos kvapas.
Todėl Kaino auką Dievulis atmetė ne todėl, kad jis buvo nedoras, o todėl, kad jo svilinamos daržovės skleidė baisią smarvę. O nedoru jis tapo tik tada, kai tas pats Dievulis sugebėjo sukiršinti pusę tuo metu gyvenusios žmonijos…
Minėdami tad mūsų Viešpaties ir Išganytojo 2009-ąjį gimtadienį, pamirškime pavydą ir pyktį, intrigas ir žmonių skirstymą į gerus ir blogus – tiesiog pasidžiaukime, kad sveiki ir gyvi sulaukėme šios gražios šventės ir nieko neuždubasinome – bent jau iš artimųjų tarpo.
Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…
[1] Kmynìnis kumìnas (lot. Cuminum cyminum L.)
angl. cumin;
vok. Kreuzkümmel;
isp. comino.