Ar sunku šių dienų paaugliams prieiti prie sekso šaltinių?
Atlieku eksperimentą: į Google paieškos langelį įrašau „sex“. Opa-pa: per 0,08 sekundės naršyklė man suranda 708 mln. nuorodų, kuriose minimas šis žodis! Bet gal tai moksliniai straipsniai, vienaip, ar kitaip nagrinėjantys seksualines problemas, aptariantys lyčių skirtumus?
Tęsiu eksperimentą, atsidarau pirmąją nuorodą: “ Free porn videos and pussy movies”…
Kuris čia filmukas labiau moksliškas -“His favourite colour is pink pussy”, ar toks, labiau ūkiškas:“Another day at the farm”?
Atsidarau tą, skambantį kolūkietiškai… Ne, žemės ūkio problemų jie čia tikrai nesprendžia…
Išvada: šiuolaikinis jaunimas neturi jokių problemų prieiti prie – ką čia “seksualinio pobūdžio”, – prie konkrečios pornografinės medžiagos, tam tereikia nuspausti keletą klavišų…
Ar lengva buvo paaugliams prieiti prie sekso šaltinių 1977 metais?
“Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką”… Nei lengva, nei sunku prieiti prie to, ko išvis neegzistavo tarybinėje visuomenėje – tai paprasčiausiai neįmanoma.
…Todėl supratome Cveko susijaudinimą, kai jis atbėgo uždusęs ir pranešė žinią: “Nuo pirmadienio “Santakos” kino teatre rodys filmą “Meilės anatomija”[1].
Ši žinia, be jokios abejonės, buvo ĮVYKIS: jau pats pavadinimas skambėjo kažkaip jaudinančiai seksualiai.
- O apie ką ten? – paklausė Storulis Vinga, tankiai mirksėdamas mažomis kiaulės akutėmis ir laikydamas rankoje iškeltą čirvų valetą, kuriuo ką tik ruošėsi nukirsti mano dešimakę.
- Karoče, viskas ten – ir papai, ir nuoga putka – viskas! – greitakalbe išbėrė Cvekas.
- O tu jau iš kur taip žinai? – suabejojau aš.
- Tai, ble, ten TIK SUAUGUSIEMS NUO 18 METŲ – galvoji, jie ten šaškėm žais?! – susijaudinęs išrėkė Cvekas, – jie ten dulkinsis tolko tak!
Ką gi, sunku su tuo nesutikti: paprastai suaugusiems filmai būdavo nuo 16 metų. Ir ten parodydavo nuogą šlaunį, arba krūties gabalėlį. O čia – tik nuo 18! Kiek leido mūsų atmintis, toks amžiaus apribojimas naudojamas pirmą kartą – ir tai galėjo reikšti tik viena: čia ne šiaip sau filmas apie meilę, čia – kažkokia nevaržoma sekso orgija…
Tačiau egzistavo didžiulė problema: mes visi, išskyrus Romką ir Cveką, dar buvome nepilnamečiai, neturėjome pasų, taigi – neturėjome ne tik, kad aštuoniolikos, – net šešiolikos metų!
O ir mūsų pilnamečiai dar neturėjo susitvarkę pasų, įrodančių jų tinkamumą ir teisę matyti tokius šokiruojančius vaizdus.
Na, o Cvekas išvis skaudžiai nukentėjo šioje srityje, kadangi prieš porą mėnesių jo neįleido į legendinės prancūzų komedijos „Aukštas blondinas juodu batu“[2] peržiūrą, nors visi mes – net ir jaunesni – prasmukome pro griežtų moteriškių, bilietų kontrolierių, barjerą.
Tuo metu jaunimo moralės sargyba buvo patikėta vidutinio ir vyresnio amžiaus tetoms, kurių pagrindinė funkcija – nuplėšti nuo bilietų „kontrolę“.
Dažnai jos teturėdavo tik vidurinį išsilavinimą, niekada nestudijavo nei pedagogikos, nei psichologijos, tačiau, reikia pripažinti, cerberių darbą atlikdavo griežtai, priekabiai ir negailestingai.
Tokio tipo moteriškių ir dabar galima sutikti muziejuose, taikiai snaudžiančių ant kėdučių. Tačiau dabar jų misija yra sumenkusi ir apsiriboja draudimo „eksponatų rankomis neliesti“ vykdymo priežiūra.
Na, pedagogine, švietėjiška ir auklėjamąja prasme jos atlikdavo savo darbą taip pat sėkmingai, kaip kad dabar jį galėtų atlikti mano motina, jeigu jai kas nors pavestų spręsti, ar galima Lietuvoje publikuoti žurnalą „Playboy“. Kaip manot – ar leistų?
Tačiau labiausiai Cveką įskaudino ne tai, kad nematė filmo, o tai, kad jaunesnius už jį įleido, o jo – ne.
Jis buvo smulkaus sudėjimo, gal kokių 167cm ūgio, lieknas, šviesiaplaukis vaikinas, dailaus, moteriško veido. Norėdamas atrodyti didesnis, visada vaikščiodavo išsitiesęs – iš čia ir gavo pravardę Cvekas – „tiesus, kaip cvekas“. Tėvai jį pavadino Gintaru, bet taip jį šaukti mums neapsiversdavo liežuvis: geriausiu atveju jį vadindavome „Gintuku“.
Mums, kitiems kiemo bernams, stambesniems ir aukštesniems, po nosim jau žėlė retučiai ūsiukai.
Gintaras, tuo tarpu, vis dar atrodė labai vaikiškai, jo veido oda buvo švelni, lyg persikas, nors jis dalyvaudavo visuose mūsų žygiuose ir drąsa bei pasiutimu niekam nenusileisdavo.
Papasakosiu, kaip mes ruošėmės į „Aukšto blondino“ peržiūrą.
Kiekvienas iš mūsų turėjome kokių nors trūkumų, dėl kurių kildavo abejonių dėl mūsų tariamos pilnametystės.
Storulį Vingą, kurio pilnas vardas gana keistas – Vingaudas, – motina labai griežtai prižiūrėjo, jam neleisdavo iki paryčių sėdėti kieme, reguliariai maitindavo, be atskiro leidimo jis netgi negalėjo kartu su mumis nueiti prie Nemuno, ar į Rotušės aikštę.
Ir kartą per mėnesį vesdavo į kirpyklą Vilniaus gatvėje, kur žydelis kirpėjas jį „nubalvonindavo“. Gal žinote tokią šukuoseną – galva beveik plikai nuskusta, o priekyje palikta „grifka“ – iš kas antros pokario fotografijos į mus liūdnai žvelgdavo taip apkirptas vaikas, būtinai apvilktas rudu velvetiniu švarkeliu.
Kas ta „grifka“?
Internete radau tokį paaiškinimą: „lygiai pakirpta ir užšukuota ant kaktos plaukų sruoga“. Įsivaizduojate kvailą, blizgantį ir riebų Vingos veidą, „padabintą“ lygiai pakirpta ir užšukuota ant kaktos plaukų sruoga? Va, va…
Po kirpyklos jis keletą dienų neidavo laukan – kol motina jo stumte neišstumdavo per duris. Tačiau pakomentuoti jo šukuosenos neturėdavome menkiausios galimybės, nes Storas (taip už akių, arba susipykę jį vadindavome) tuo metu buvo „kiečiausias“ kieme ir galėdavo bemat tave parsiversti ir laikyti prispaudęs pusę valandos.
Taigi, jis iš mūsų buvo aukščiausias, plačiausias ir stambiausias, tik vaizdą gadino kvaila veido išraiška ir pionierių būrio vado šukuosena. Tačiau jo galimybės (lyginant su Cveko) patekti į kino salę atrodė žymiai geriau.
Objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad kvaila veido išraiška jis buvo apdovanotas neatsitiktinai: buvo tikrai bukas, pasižymėjo lėtu ir primityviu mąstymu, pastoviai grauždavo nagus ir vis „pasigaudavo“ naują nervinį tiką, ką tik atsikratęs senojo. Šiuo metu jis karts nuo karto energingai papurtydavo į šonus savo lygiai pakirptą ir tiesiai užšukuotą plaukų sruogą – visada tris kartus. Prieš tai jis reguliariai trūkčiodavo aukštyn dešinįjį petį, o dar anksčiau – tris kartus stipriai užmerkdavo abi akis. Tačiau vienoj srity jis išlaikė stebėtiną pastovumą: nagus grauždavo visur ir visada.
O lietuvių kalbos mokytoja Zorskienė į jį atkreipė ypatingą dėmesį tada, kai jis diktante žodį „pėdsakas“ parašė „piedcakas“.
Romka – vyriausias iš mūsų, šešiolika jam suėjo dar metų pradžioje. Vidutinio ūgio, juodbruvas, rudų akių, tačiau liesokas. Jam jau žėlė šiokie tokie ūsai ir skysta barzdelė – kol kas tik pasmakrėje, tačiau dėl tamsių plaukų jau neblogai matėsi.
Norėdamas sustiprinti „barzdos įspūdį“, jis nusprendė juodu flomasteriu pasiryškinti savo ūselius, o barzdą pasmakrėje sujungti dirbtinais „bakenbardais“[3]. Atrodė šiurpokai, tačiau tai jį tikrai šiek tiek sendino.
Mano problema – ūgis: buvau kresnas, tvirto sudėjimo, tačiau nedidukas, gal kokių 174cm. Be to, nors man jau taip pat žėlė ūseliai, tačiau dėl šiaudinės spalvos juos galėjai pamatyti tik tiesiogiai saulei šviečiant į veidą.
Mane išgelbėjo vyresnio draugo paskolinti batai, turintys tuo metu beprotiškai madingą „platformą“ – neįprastai storą padą.
Draugas turėjo tetą kažkur Europoje, ji jam ir atsiuntė tuos batus, paskutinį mados šauksmą. Batai atrodė keistokai– labiau raudoni, negu rudi, dirbtinai nutrintu priekiu, 5-6 cm storio padu. Atrodžiau kaip „saulėtas klounas“ Olegas Popovas[4], tačiau ženkliai „paaugau“.
Cvekas gi, kaip minėjau, buvo mažas, liesas, be ūsų ir švelnaus, malonaus veidelio berniokas, nors dar gegužę tapo šešiolikamečiu. Jis nusprendė eiti kitu keliu ir investavo į jugoslavišką, tikros vilnos, pilką švarką, kuris jam turėjo suteikti solidumo ir vyriškumo. Tiesą pasakius, švarkas tikrai buvo įspūdingas ir mes jam truputėlį pavydėjome.
Kartu su mumis į kiną ėjo ir vargais negalais prikalbintas Taksistas Kęstas. Jam sumetėme 50 kapeikų bilietui – tiek kainavo vakarinis seansas. Ryžomės nuostoliams todėl, kad bijojom, jog kasininkė mus demaskuos jau pradiniam etape ir tiesiog neparduos bilietų – todėl Kęstas buvo įpareigotas juos nupirkti.
Kęstas visą kelią iki „Santakos“ iš mūsų šaipėsi ir reikalavo nupirkti jam pieno butelį – už kenksmingas darbo sąlygas:
- Jaučiuosi, lyg būčiau į durnyną papuolęs: vienas pusę snukio nusipiešė, kitas nupyzdino tėvo švarką, o trečias raudonais batais ant kablukų chujarina per miestą. Į Storo durną mordą aš be ašarų išvis negaliu pažvelgti – tarelka s ušami[5]. Kai kitą kartą tave temps kirpyklon, tu prašyk motinos, kad tą čiubiką tau ant pakaušio paliktų – būsi panašus į Tarasą Bulbą[6]…
Tačiau mes buvome per daug susijaudinę ir įsitempę, kad kreiptume dėmesį į Kęsto pašaipas: mums reikėjo pereiti griežtą tetų patikrinimą ir atsidurti rojuje. Ir mes ten atsidūrėme – visi, išskyrus Cveką: Kęstas netgi gavo pylos, kad į filmą suaugusiems bando įvesti vaiką…
…Bet tada buvo „tada“, o dabar atsirado naujas iššūkis: FILMAS SUAUGUSIEMS NUO 18 METŲ – NEABEJOTINAI PILNAS SEKSO SCENŲ IR NUOGO MOTERS KŪNO!
Tai reikėjo labai rimtai apsvarstyti ir realiai įvertinti, kokie mūsų šansai TAI pamatyti.
Cvekas kaip tik dėvėjo savo puikųjį švarką. Jis pasikvietė savo vidurinįjį brolį Arūną, labiau žinomą kaip Pūslę, davė jam švarką, mes visi sugraibėme 20 kapeikų ir pasiuntėme Pūslę pas Semionovną, į turgelį.
Cvekas turėjo du jaunesnius brolius – Pūslę ir Amerikoną. Vienas už kitą keliais metais jaunesni, broliai ir pagal ūgį atitiko amžių: vienas už kitą mažesni, visi – baltapūkiai, tik Arūnas -apkūnus blondinas (todėl ir gavo Pūslės pravardę), o Amerikonas – murzinas blondinas (ir labai apskuręs).
Cveko išaugtus rūbus toliau nešiodavo Pūslė, o galiausiai estafetę perimdavo Amerikonas, tačiau tuomet rūbeliai jau būdavo labai nuzulinti ir atrodydavo apgailėtinai.
Brolio švarkas Pūslei buvo gerokai per didelis – jis buvo didokas net ir pačiam jo savininkui, tačiau puikiai pasitarnaudavo „saulėgrąžų aferai“.
Nedideliame turgelyje prie II-osios vidurinės mokyklos (dabar – Kauno Maironio Gimnazija), be visokio šlamšto, pardavinėdavo ir keptas saulėgrąžas.
Pačiomis skaniausiomis prekiaudavo pagyvenusi rusė moteris, žiemą-vasarą ryšinti galvą skarele.Visi ją vadindavo tik tėvavardžiu – Semionovna. Jos saulėgrąžos būdavo nedidukės, juodos, lengvai lukštenamos ir skleisdavo nepaprastą aromatą. Be to, sėklos buvo švarios – be tuščių lukštų, visokiausių šapų, sudžiūvusių lapų ir smulkių dalelių bei atplaišėlių, kurios kepinant sudegdavo, virsdavo suodžiais ir bjauriai išterliodavo rankas.
Romka lukštendavo jas burna – rusiška maniera, tai jeigu nusipirkdavo nekokybiškų saulėgrąžų – jo lūpos ir skruostai akimirksniu pajuosdavo – lyg Fedios iš Šuriko nuotykių[7].
Ir nors kitos pardavėjos už stiklinę saulėgrąžų imdavo 15 kapeikų, o Semionovna – 20, mes visada pirkdavome jos produkciją.
Saulėgrąžas ant prekystalio suversdavo į didelį kalną – paprastai ant keleto patiestų laikraščių – ir Semionovna vis papildydavo jų atsargas iš maišo.
Saulėgrąžų kokybė labai priklauso nuo jų kepinimo laiko: jeigu jas kepina nepakankamai ilgai – jos prastai lukštenamos ir labai greitai paskausta pirštai, neturi to savito skonio ir aromato. Jeigu nors truputėlį perkepina – saulėgrąžos įgauna kartumo ir pats grūdelis tampa tamsiai rudas, trapus. Be to, prieš kepinant saulėgrąžas reikia perplauti, kiaurasamtį pakišant po vandens srove: taip išplaunamos dulkės, žemės, smulkios dalelytės – viskas, kas kepinant virsta suodžiais.
Todėl būdavo įprasta, kad pirkėjas pirmiau ragaudavo, norėdamas įsitikinti prekės kokybe, vis paimdamas sėklų iš kitos krūvos vietos.
Taip papūstžandis Pūslė ir atrado genialų saulėgrąžų vogimo būdą: jis užsivilkdavo per didelį brolio švarką ir rinkdavosi sėklas nuo krūvos apačios, ligi pat viršaus, tuo pat metu rankove jas semdamas. Užkeliavęs į kalno viršų, jis jau turėdavo prisėmęs pusę rankovės – tada įkišdavo ranką į šoninę kišenę ir supildavo ten grobį. Po to pakartodavo veiksmą kaire ranka ir užpildydavo kairę kišenę. Kad Semionovnai nekiltų įtarimų, visada nusipirkdavo stiklinaitę jos produkcijos, gražiai padėkodavo ir skuosdavo pas mus. Taip apsirūpindavome atsargomis visam vakarui.
Saulėgrąžos palaipsniui tapo mūsų kultūros dalimi: jas lukštenant lengviau būdavo mąstyti, kalbėtis, žaisti kortomis.
Taigi, neužilgo Pūslė grįžo su grobiu, mes išsitraukėme kortas ir, pliekdami „vežimą“, pradėjome svarstyti variantus – kaip pamatyti „Meilės anatomiją“.
Pasiūlymų buvo daug, tačiau nei vieno – realaus. Ypač atsainiai žiūrėjome į Gintuko siūlomus variantus, vis jam primindami, kad net „Blondino“ nematė ir kad yra nekompetetingas spręsti šį naują, daug sunkesnį ir atsakingesnį, uždavinį.
Mūsų abuojumas jį skaudino – tuo labiau, kad ypač nesisekė žaisti kortomis: tempė „vežimus“ vieną po kito. Nervindamasis jis darė daug klaidų ir kai pagaliau pralaimėjo net Pūslei, kuris garsėjo kaip prastas žaidėjas ir nesugebėdavo skaičiuoti kortų, Cvekas pratrūko:
- Ką mes čia, kaip kokie asilėliai, žaidžiam „iš nieko“: davaj žaidžiam iš pritūpimų! Pralaimėjęs daro 50 pritūpimų!
Pūslė, netikėtai laimėjęs ir pajutęs jėgų antplūdį, vyriškai paprieštaravo:
- Iš pritūpimų tik asiliukai ir žaidžia – davaj žaidžiam iš 10 sprigtų per ausį!
- Klausyk tu, pacukas, tuoj aš tau duosiu 10 pendelių ir 100 sprigtų per abi ausis – a nu, greitai padedi kortas ir eini į smėlio dėžę kibiriukais žaisti! – jau visai nesivaldė Gintukas.
Šiaip „vyrų“ – kokiais mes save laikėme, kompanijoje 12-metis Pūslė balso neturėjo ir tikrai negalėjo dalinti panašių pasiūlymų: normaliomis sąlygomis jis jau seniai būtų gavęs keliu į užpakalį ir pavarytas nuo stalo.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip: supratome, kad čia iškilo į paviršių įsisenėjusios, nuolatinės šeimyninės problemos, atgarsiai tos vidinės, nuolatinės konkurencinės kovos tarp brolių, kurią pastoviai laimėdavo Cvekas.
Pajutę rietenas, susivaldyti nebegalėjome ir automatiškai palaikėme Pūslės pusę, tuo dar labiau siutindami jo vyresnį brolį.
- O ką, bachūras gerai sako – žaidžiam iš sprigtų per ausis, bus įdomiau, nebent bijai, Cvekuti?
- Aš bijau?! Aš nichuja nebijau, bet, Arūnka, – kreipdamasis į brolį, pirštu pagrūmojo Cvekas, – pochui, kad brolis, jei praloši – atskaldysim ausis – būsi kaip drambliukas, ištinusiom, didelėm, ble, raudonom ausim! Kaip mamutas, ble, būsi, iškastinis žinduolis!
Po truputėlį temo, vakaro prieblanda darėsi vis tirštesnė, vis sunkiau sekėsi įžiūrėti kortas, todėl pasiūlėme baigti žaidimą ir dar pasvarstyti variantus – kaip pamatyti „Meilės Anatomiją“.
Bet Gintukas jau užsivedė, įpykintas patirtų pažeminimų ir jaunesniojo brolio išsišokimo, todėl primygtinai reikalavo tęsti.
- Tai žaiskit dviese su Pūsle, aš tai akių negadinsiu – jau damos nuo valeto neatskiriu, – numetė kortas Romka.
Aš irgi atsisakiau žaisti, tačiau Pūslė netikėtai priėmė iššūkį: jam nedažnai pavykdavo laimėti prieš brolį, o šiandien jį pagavo įkvėpimas ir jis pajuto realią progą atsiteisti už nuolat patiriamą skriaudą.
Jie greitai išsidalino kortas ir pradėjo žaidimą. Tik pažvelgę į Cveko kortas, iškart supratome, kad jis neturi jokių šansų laimėti. Įtampa augo, Pūslė pradėjo plačiais mostais svaidyti kortas ant stalo:
- O čia kas – bybis?! Čia – bartukas[8]! O čia – dama! Atsikerti?! Neatsikerti! Imk damutę namo! Ir karalių imk! O dabar – tavo vežimas! – pergalingai trenkė tūzą ant stalo.
Gintuko ausys net ir be sprigtų iš įsiūčio tapo vyšninėmis.
- Klausyk tu, molokososas, pyzdink greitai namo – jau „spokojnoj noči, malyši“ rodė – ko tu čia su vyrais sėdi?!
- Tuoj tau lazankes atspirginsiu ir eisiu, – ramiai atsakė Pūslė atsistodamas. – Būsi kaip mamutas, iškastinis žinduolis…
Cvekas tylėdamas pašoko ir pabandė per stalą pagriebti išsišokėlį už gerklės. Pūslė žaibiškai griuvo atbulas ant suolo ir išsisuko nuo jo gniaužtų. Kadangi mes su Romka sėdėjome iš abiejų Cveko pusių ir jis negalėjo greitai reaguoti, Cvekas puolė ant stalo ir vėl pabandė sučiupti įžūlų brolį. Pūslė inirtingai gynėsi, spardydamasis abiem kojom. Gintukas raute nurovė jam batą ir sviedė jį broliui į galvą – nepataikė.
Beje, Arūnkos kojinė buvo suplyšusi ir laukan smalsiai žvalgėsi nelabai švarus didysis pirštas.
- Aš tave, kurva, užmušiu, sutraiškysiu kaip vorą! – „ardėsi“ Cvekas.
Mes su Romka jį nutvėrėm ir šiaip ne taip atitraukėm atgal.
- Cvekuti, „za bazar nado otvečat“, – pasakė Romka, piktdžiugiškai išsišiepęs.
Nežinau, kokia musė mums įkando – juk Gintukas buvo mūsų gaujos tikrasis narys, mes turėjome palaikyti jo pusę – tačiau šį kartą Pūslės teisybė nekėlė abejonių, todėl mes stojom į jo pusę: pralaimėjęs privalėjo atsiimti pagal nuopelnus.
Arūnėlis, nors ir drebėdamas iš baimės, tačiau spindinčiomis iš laimės akimis, pradėjo skaldyti broliui ausis.
- Tau pyzdiec, tu – lavonas! – po kiekvieno sprigto drebančiu iš nuoskaudos balsu žadėjo Cvekas.
Pagaliau egzekucija buvo baigta ir jau ruošėmės eiti namo, kai Gintukas sugriebė brolį už rankos ir grėsmingai paklausė:
- Kur, zuiki, susiruošei? Mes dar nebaigėm, žaisim dar vieną kartą!
Klausiamai pažvelgėm į Pūslę: jis buvo pasiruošęs kautynėms ir ryžtingai pamerkė mums akį.
- Bet, Ginka, susitariam iš karto: žaidžiam šiandien paskutinį kartą ir jei praloši – be jokių fintų ir smaugimų leisi atskaldyti tau ausis! – pasakė jis broliui, reikšmingai pakeldamas pirštą į viršų.
- Ne, mažuti, šį kartą pralaimėjusiam myšim į kišenę! – sarkastiškai pareiškė Cvekas, – ir žinok, kad aš labai noriu myžti, laaabai!
Pūslė abejingai gūžtelėjo pečiais:
- Na, aš irgi seniai myžęs…
Cvekas net sudrebėjo ir vos susilaikė vėl nepuolęs per stalą. Tačiau susivaldė, atsisėdo ir meiliai šypsodamasis iškošė:
- Dalink, mano mažasis broliuk!
Mes vėl susėdom Cvekui iš abiejų pusių: įtampa augo, darėsi nepaprastai įdomu, kuo baigsis ši brolių dvikova.
Kortos buvo apylygės ir abu žaidėjai pradėjo strateguoti, skaičiuoti. Be abejo, Cvekas buvo žymiai geresnis žaidėjas ir po truputį pradėjo ryškėti jo pranašumas. Tuo pat metu jo veide pražydo piktdžiugiška šypsena – tokia, kaip katino Tomo, kai jis sučiumpa peliuką Džerį.
Jis tapo labai meilus ir pradėjo kalbėti manieringai, vartodamas daug mažybinių žodžių:
- Ką, pupuliuk, neturi kozirių? Nesinori, tur būt, tos dešimakės imti, mažuli? Užjaučiu, užjaučiu…
Kreiva šypsena jau nedingo nuo jo veido ir jis pradėjo patetiškai deklamuoti:
- „O, paklausykit vakarais,
Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais
Gelmės nematomoji sauja:
Girdėtis per miglas-druskas,
Lyg verkia ir vaitoja kas!“[9]...
Neužilgo žaidimas buvo baigtas. Stojo nejauki tyla. Susirinkom kortas ir išėjom iš pavėsinės.
- Ėėė, tai varom namo… – numykiau aš.
- Jo, jo, varom – tik primyšiu Arūnkai kišenes – ir varom! – ironiškai pareiškė Cvekas. Jo akys degė keršto ugnimi.
- Baik, Cvekuti, tai juk buvo bajeris – duok jam 10 šabalbonų per ausis ir skirstomės, – draugišku balsu pasiūlė Romka.
- A vot, nichuja, Romeo, tai nebuvo bajeris! Jūs abu su Docentu (tokia buvo mano pravardė) labai kovojat už teisybę – tai dabar teisybė yra tokia, kad tas škietas pralošė ir aš jam myšiu į kišenę!
Svarių argumentų atsikirsti į tai mes neturėjome:
- Nuu, myžk, – nutęsė Romka, – bet juk jis – tavo brolis…
Pūslė sutrikęs tylėjo. Jis atrodė taip, lyg tik ką būtų nusiperdęs mokyklos direktorės akivaizdoje.
Cvekas ryžtingai prie jo priėjo, išsitraukė pimpalą ir pradėjo šlapintis į švarko kišenę. Pajutęs drėgmę, Arūnas staigiai išsinėrė iš švarko ir numetė jį ant žemės. Tik tada Cvekas suprato, kad ką tik privarė į savo puikiojo švarko kišenę. Jo prasikaltęs brolis tuo tarpu neatsisukdamas skuodė namo.
- Sugrįžk tu, urode, staigiai! – padrikai cypavo Gintukas, trypinėdamas apie savo prašmatniausią rūbą, kurio vienas skvernas buvo patamsėjęs nuo šlapimo. – Nešk švarką namo, balvone tu!
Tačiau Pūslę jau prarijo juoda laiptinės durų varčia.
- Pasakysiu mamkai, kad mėtai drabužius! – jau visai nevyriškai, vos neverkdamas, aimanavo Cvekas.
Mes su Romka tuo metu iš juoko raičiojomės ant žemės ir negalėjome ištarti nei žodžio. Cvekas dviem pirštais suėmė švarką už apykaklės ir atsargiai jį pakėlė…
…Ir nors Pūslė vėliau dar ne kartą šio švarko pagalba prasimanydavo Semionovnos saulėgrąžų, mes jų – tokiu būdu įgytų – daugiau niekada nelukštenome…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010
[1] 1972 metų lenkų režisieriaus Roman Zaluski kino drama „Anatomia milosci“ su Barbara Brylska pagrindiniame vaidmenyje.
[2] 1972 metų prancūzų režisieriaus Yves Robert komedija „ Grand blond avec une chaussure noire“ su Pierre Richard ir Mireille Darc pagrindiniuose vaidmenyse.
[3] Die Backenbärte – žandenos (Vok.)
[4] Оле́г Константи́нович Попо́в – vienas įžymiausių XX amžiaus antros pusės Tarybų Sąjungos klounų, dar žinomas „Saulėtojo klouno“ pseudonimu
[5] Тарелка с ушами – lėkštė su ausimis (Rus.)
[6] N.V.Gogolio 1835 metais parašytos apysakos „Tarasas Bulba“ pagrindinis herojus, Zaporožės Siečės kazokų pulkininkas
[7] Операция “Ы” и другие приключения Шурика – 1965 metų kultinė rusų režisieriaus Leonido Gaidajaus komedija. Filme yra epizodas, kai Aleksejaus Smirnovo herojus ilgšis Fedia vejasi Šuriką, patenka į degančios smalos dūmų juostą ir išlenda visas paišinas, suodinu veidu
[8] Valetas – dviejų akių korta su alebarda ginkluoto kario atvaizdu
[9] Citata iš Maironio poemos „Jūratė ir Kąstytis“ ( iš 1895 metų poezijos rinkinio „Pavasario Balsai“)