Kiek viešųjų tualetų buvo Kauno Senamiestyje 1975 metais?
Manau, kad nei vieno. Gal vienas ir buvo – Kauno Pilies galutinėje maršrutinių autobusų sustojimo aikštelėje – tačiau nesu tikras. Na, o jei ir buvo – apsilankymas jame prilygo tikrai herojiniam poelgiui – lyg vėliavos iškėlimui virš Reichstago 1945-ais metais, ar Laimučio Purvinio įrašų klausymui 15 minučių be pertraukos.
Na, dar Rotušės aikštėje stovėjo legendinė šašlykinė „Medžiotojų Užeiga“, turinti tualetus, tačiau, norint į ją patekti, eilėje tekdavo laukti mažiausiai pusantros valandos – po to jau nei tualetų, nei šašlykų nereikėdavo.
O štai tiesiai prieš mūsų namą, kitoje Vilniaus gatvės pusėje, dirbo įdomi įstaiga: lyg ir savitarnos būdu veikiantis alaus baras. Nedidelėje salėje palei sienas stovėjo alaus automatai. Kasininkė parduodavo specialius žetonus, lankytojas „sumedžiodavo“ laisvą bokalą, praskalaudavo jį po vandens čiurkšle ir statydavo po čiaupu. Įmetus žetoną, bokalas prisipildydavo alaus.
Na, jeigu dar pamenate tarybinius gazuoto vandens automatus – „gazirovkes“ – tai įsivaizduojate veikimo principą. Skirtumas tik tame, kad čia galėdavai gauti kelių rūšių alaus.
Pats pigiausias ir populiariausias gėrimas – Kauno „Ragučio“ alaus daryklos „Žigulinis“ alus. „Baltijos“, „Kauno“, „Biržiečių“ – brangesni ir geresnės kokybės gėralai, rečiau pasirodydavo ir „Širvenos“ alaus.
Na, o retkarčiais „išmesdavo“ vieną-kitą statinaitę tamsiojo „Porterio“ – 11℅ alkoholio tūrio, labai stipraus gėrimo, kuris greitai patiesdavo net ir atspariausius gėrikus.
Įdomiausia, kad pasirodžius „Porteriui“, gandas žaibo greitumu pasklisdavo po Senamiestį ir per kelias minutes eilė nutįsdavo net į gatvę – į ją stodavo net ir neturintys bokalų, o neretai – ir atsitiktiniai praeiviai: suveikdavo principas „stoti į eilę ir tik paskiau aiškintis, „čego dajut“[1].
Kadangi alus iš čiaupo bėgdavo gana stipria čiurkšle, susidarydavo putos perteklius, kuris čia pat nuvarvėdavo ant grindų – jos visada būdavo šlapios ir slidžios.
Atsisėsti nebuvo kur – tik palei vitriną stovėjo keli aukšti staliukai, kurie visada būdavo užimti. Vieną kartą atsitiktinai teko stebėti holivudinių veiksmo filmų vertą vaizdelį, kai viduje kilo konfliktas, vienas plikis gavo kumščiu į veidą ir per vitriną išskrido ant šaligatvio. Keisčiausia, kad kaip ir tų filmų herojus, jis beveik nenukentėjo, atsipirko keliais lengvais įbrėžimais ant veido ir rankų. Labiau jam skaudėjo užpakalį, ant kurio nusileido. Nuo tada iš vidaus palei visą vitrinos ilgį privirino storą vamzdį, kad lankytojai turėtų kur atsitrenkti, jei netyčia gautų per snukį ir nuspręstų atbuli išgriūti lauk su visais stiklais.
Šiltesniu metų laiku lankytojai su bokalais rankose išeidavo į gatvę ir čia sriūbčiodavo alų. Čia pat užsimegzdavo pažintys ir draugystės, kas nors iš aptrinto dirbtinės odos portfelio, populiariai vadinamo „sakvojažu“, išsitraukdavo sūdytą žuvį, ar degtinės butelaitį, taip paįvairindamas ir praturtindamas kasdieninio alaus skonį.
Kadangi bokalų visada trūkdavo, tai lankytojai, nusiteikę ilgai vakaronei, apdairiai iš anksto įsigydavo saują žetonų ir vis iš automato pasipildydavo savo turimą indą. Na, o kadangi lietuviai – muzikali tauta, po bokalo, kito – neretai nuskambėdavo ir liaudies dainos.
Tuo metu Vilniaus gatve vyko labai intensyvus judėjimas: ja, be privačių automobilių, važiuodavo ir viešasis miesto transportas – autobusai ir troleibusai, ir sunkiasvoriai ZIL‘ai, MAZ‘ai, GAZ‘ikai.
Mūsų šeima gyveno pirmame aukšte ir visi 5 buto langai žvelgė į akmenimis grįstą Vilniaus gatvę. Kartą tėvas pasiėmė laikrodį ir suskaičiavo, kad piko valandomis pro langus per minutę pravažiuoja 52 transporto priemonės!
Nenutrūkstamas pėsčiųjų srautas pasipildavo nuo pat ryto – ir gatvė ligi pat sutemų skendėdavo klegesyje, triukšme, automobilių išmetamose dujose ir dulkėse.
Ir štai į šią makalynę dar įsiliedavo pusgirčiai žmogėnai, laikydami rankose putotus bokalus. Kažkas kažką pastumdavo, kažkas kažką apliedavo alum – konfliktai kildavo neretai. Tiesa, iki gatvės mūšių jie neišsiplėtodavo, nes čia pat, už kampo, M. Daukšos gatvėje, buvo įsikūręs Požėlos rajono I-asis milicijos poskyris (dabar – Santakos Policijos Komisariatas) ir pareigūnai prisistatydavo nedelsiant.
Išskirtinė šio improvizuoto alaus baro savybė buvo ta, kad ši įstaiga neturėjo savo tualeto.
Alaus mėgėjai žino, ką reiškia per pusvalandį išgerti litrą, ar pusantro, alaus. Šlapintis norisi taip, kad net akis graužia. Ir nėra kur. O kišenėje dar keli žetonai vartosi ir nepaprastai intelektualūs bokalo draugai dar neišpasakojo nė trečdalio savo anekdotų. Ir ką tada daryt?
Pajutęs veržimą pilvo apačioje, alaus mėgėjas apsidairydavo aplinkui ir jo paklaikęs žvilgsnis paprastai užkliūdavo už bromos, įėjimo į mūsų kiemą. Tada jis vienu ypu išmaukdavo savo bokalą, pasičiupdavo dermatininį[2] sakvojažą ir skuosdavo per gatvę – į mūsų bromą.
Reikia pripažinti, kad klientai būdavo dviejų rūšių: mažiau išsiauklėję spjaudavo į etiką, kultūrą ir visuomenę – jie nekreipdavo dėmesio į begalę praeivių gatvėje – tiesiog išsitraukdavo pimpalą ir šlapindavosi ant sienos.
Kultūringesni gi ir jautresni visuomenės nuomonei individai įbėgdavo į mūsų kiemą ir skubėdavo šlapintis į kurią nors laiptinę. Kažkodėl paprastai instinktyviai jie pasukdavo į dešinę pusę ir pridergdavo tą laiptinę, kurios pirmame aukšte kaip tik ir gyveno broliai Jurka Montuotojas ir Lionka Čchavela.
Suprantama, kad jie ir buvo aktyviausi kovotojai su šiuo neigiamu reiškiniu.
Mūsų, kiemo paauglių, pareiga būdavo stebėti aplinką ir laiku pranešti vyrams apie „myžėjus“.
Jeigu tai įvykdavo vakarop, po darbo, vyrai jau sėdėdavo pavėsinėje. Gavę signalą, visi draugiškai pašokdavo ir noriai leisdavosi į auklėjamąją-kovinę misiją.
Namas stovėjo Vilniaus – Daukšos gatvių sankryžoje. „L“ raidės formos, trumpesnė jo dalis driekėsi palei Daukšos gatvę, o ilgesnėje dalyje ir buvo ta broma į Vilniaus gatvę. Kiemą iš visų pusių supo namai, išskyrus tarpą tarp mūsų ir gretimo namo Daukšos gatvėje, kuriame plytėjo neasfaltuota, dulkina laukymė. Joje mes žaisdavome futbolą, nusipiešę vartus ant priešingų namų sienų.
Taigi, keli jaunesni vyrai apibėgdavo per tą tarpą mūsų namą ir atsidurdavo priešo užnugary iš Vilniaus gatvės pusės, užkirsdami pažeidėjui atsitraukimo kelią, o kiti ramiai patraukdavo link bromos iš vidinės pusės.
Priekyje paprastai žengdavo Antonis, kiti sekdavo, atsilikę keletą metrų.
Mažutis Antanas, paprastai avintis šlepetėmis, menkas pažiūrėti, grėsmingai neatrodė, todėl „pažeidėjas“, probėgšmom dirstelėjęs į jį, labiau rūpindavosi, kaip užsisegti klyną.
Matyt, širdies gilumoje Antonis turėjo pedagogo gyslelę, nes jis visada pradėdavo mandagiai: „laba diena, kaip jums negėda, ble, svetimoj bromoj myžti – ar myžtumėt savo chatoj“ ir panašiai. Paprastai atsakymas būdavo vienodas – „eik tu na…“, bet užbaigti žmogelis jau nespėdavo, nes gaudavo per srėbtuvę.
Ir gaudavo iš visų pusių ir ne vieną smūgį: norinčių duoti būdavo daug ir visi baimindavosi, kad gali nespėti prasimankštinti, todėl kartais Antano pedagoginė valandėlė baigdavosi, tik jam spėjus ištarti „laba die“…
Turiu pasakyti, kad tai nors ir praskaidrindavo kasdienybę, tačiau iš esmės tai buvo kova su vėjo malūnais: norinčių pasysioti atsirasdavo daugiau, negu mūsų „SD būrys“[3] spėdavo nubausti.
Štai kodėl mūsų broma ir laiptinės beveik visada dvokdavo šlapimu.
Beje, norėčiau atskirai aptarti žodžio „broma“ kilmę ir reikšmę.
Norėdamas neapsikiaulinti prieš skaitytoją, pabandžiau pasiaiškinti, ar teisingai įvardiju šį praėjimą iš gatvės į kiemą.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2000, vienas iš svarbiausių bendrinės kalbos norminamųjų veikalų, apie šį žodį neužsimena išvis.
„Kalbos konsultacijų kompiuterinis bankas“ paaiškina, kad „broma“ – nevartotina svetimybė, gali būti „vartai“, „tarpuvartė“, „arka“.
Ir pagaliau tik „Lietuvių kalbos žodynas“/ elektroninis variantas – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, pateikia tokias reikšmes: bromà (lenk. brama) – iškilmingi vartai su stogeliu; iš karčių padaryta, vainikais papuošta anga.
Tačiau sutikite, kad nei viena iš išvardintų lenkiškos kilmės žodžio „broma“ reikšmių ir prasmių neatitinka to „covered passage“[4] iš gatvės į kiemą esmės.
Taigi, ir po šiai dienai aš nerandu norminės lietuvių kalbos žodžio, kuriuo galėčiau teisingai ir taisyklingai nurodyti tą vietą, kur alaus gėrėjai ateidavo pasysioti.
Grįžtu prie pagrindinio pasakojimo.
Kartais pažeidėjai pasirodydavo ir dienos metu – kai suaugę dar dirbdavo.
Tokiam atvejui mes irgi būdavome pasiruošę: į kartoninę batų dėžutę iš anksto prisirinkdavome maždaug karvelio kiaušinio dydžio akmenų: kad pataikius labai skaudėtų, tačiau nesužalotų, ar neužmuštų.
Pamatę „savo klientą“, greitai išsidalindavome šaudmenis, prisėlindavome prie bromos ir visi kartu sviesdavome į myžnių. Netikėtai užkluptas žmogus, gavęs akmeniu kupron, iš išgąsčio ir skausmo pradėdavo kaukti, apsišlapindavo batus ir kelnes.
O mes tuo tarpu jau neatsisukdami skuosdavome pakiemiais kuo tolyn.
Tame medinių sandėliukų, namų, kiemų ir kiemelių, praėjimų, koridorių ir laiptinių labirinte mes jautėmės lyg žuvys vandeny ir laikėme save „Nesugaunamais keršytojais“ (1966 m. Režisieriaus Edmundo Keosiano nuotykių filmas apie keturių paauglių pramuštgalvių kovą prieš baltagvardiečius).
Tačiau po vieno nutikimo vyresnieji mums uždraudė tokias atakas.
Kartą su mumis kieme žaidė vaikėzas iš gretimos gatvės. Dėl kartais neprognozuojamo elgesio mes jį laikėme priedurniu ir nemėgome, tačiau kaip tik futbolo mačui trūko vieno žaidėjo, todėl jį ir priėmėme į būrį.
Staiga, išpūtęs akis, atidūmė Amerikonas ir taškydamas seiles išbėrė:
- Greičiau! Myža!
Mūsų žvalgas kaip visada atrodė siaubingai: paišinas, kaip velnias, apiplyšęs ir nusmurgęs, klaikiai vartydamas akis.
Greitai nulėkėm į pavėsinę, iš po suolo išsitraukėm dėžutę su akmenimis ir palei sieną nutipenom link bromos.
Niekas nepastebėjo, kad priedurnis mūsų svečias pasičiupo pusę raudonos plytos ir taip pat eina su mumis.
Ištaikę momentą, kai Vilniaus gatvėje nebuvo praeivių (į pravažiuojančias mašinas nekreipdavome dėmesio), mes sutartinai paleidome akmenų salvę į besišlapinantį žmogėną.
Na, o mūsų mielas draugas, uždelsęs gerą sekundę, paleido pusę plytos – kaip tik tuo metu, kai iš Vilniaus gatvės bromon netikėtai įsuko namo gyventojas, batsiuvys Jaška.
Jaša, nedidelio ūgio, labai storas, geraširdis žydelis, Požėlos gatvėje turėjo savo avalynės remonto kioską, kuriame praeiviams kaldavo kulniukus, klijuodavo puspadžius, žodžiu – taisydavo avalynę.
Dėl savo storumo ir nepaprastai žemo balso Jašą vadino „Bosu“. Pašauktas: „Bos“, jis sukikendavo ir visada atsakydavo: „chuj tebe v nos“!
Jašą visi mėgo ir gerbė už gerą būdą, išmintį ir linksmumą.
Taigi, pusplytė puslankiu nuskriejo link Boso ir atsitrenkė į jo masyvų pilvą. Jaša trumpai kriuktelėjo, susvyravo ir atsirėmė į sieną. Į kitą sieną buvo atsirėmęs apšaudytasis alaus mėgėjas, kuriam irgi neblogai kliuvo – tiesa, iš gerokai smulkesnio kalibro šaudmenų.
Kas buvo toliau – nesiaiškinome, nes visi sutartinai „lėkėm laukais, plevėsuodami plaukais“.
Grįžome jau vėlai vakare.
Bosas sėdėjo pavėsinėje, apkamšytas pagalvėmis, masyvų kūną apsisiautęs dryžuotu frotiniu chalatu. Ant pūpsančio pilvo gulėjo maišelis su ledukais, ten dar užteko vietos prakąstam sumuštiniui ir cigarečių pakeliui.
Aplinkui susirinkusiems ir pagarbiai klausantiems vyrams Jaša jau kelintą kartą pasakojo:
- Ainu namo, galvoju: tuhiu alaus čekiško bonką šaldytuve, išgehsiu, atsigaivinsiu, nu ir skubu – lyg koks baranas į skehdyklą. Tik, ble, įsuku į bhomą – jabaldykšt plyta man į tūzą – ausyse tik „kolokolčiki-bubenčiki zveniat“, ih taip šviesu pasidarė – kaip per Chanuką[5].
Pamatęs mus, jis skausmingai susiraukė ir pamojo riebiu pirštuku, atseit: „ateikit, čia, golovarezai“…
Tačiau labiausiai mes bijojome ne Jašos, o Romkos tėvo Petro, ZIL‘o savivarčio vairuotojo, kuris garsėjo savo pomėgiu griežtai auklėti ne tik savo sūnų, bet ir mus visus.
Iš esmės tas jo pomėgis pasireikšdavo nesistemingai ir labai keista forma: kartais jis mūsų išvis nepastebėdavo, o kartais, nei iš šio, nei iš to, grubiai užsipuldavo, susėdusius altanos kamputyje:
- Ką jūs čia, pacanai, sėdit su vyrais, klausotės vyriškų šnekų – paskui koliojatės, lyg kokie bezbožnikai! Eikit nachui iš čia!
Mes pasišalindavome, o po dešimties minučių – lyg niekur nieko – sugrįždavome, bet Petras jau pamiršdavo mus ir nekreipdavo dėmesio.
Kartais mus išvarydavo todėl, kad vyrai geria alkoholį, o toks pavyzdys gali neigiamai paveikti mūsų dar nesusiformavusias asmenybes.
Beje, Petro šeimoje, bene vienintelėje visame name, vyras gerdavo lygiai su žmona: Romkos motina buvo alkoholikė, Romka bene pirmasis iš kiemo vaikų paragavo degtinės.
Na, o įdomiausia išvarymo priežastis – pavėsinėje žaidžiami azartiniai lošimai iš pinigų ir tokie reginiai galimai žaloja mūsų psichiką.
Likimo ironija: Romka iš mūsų visų geriausiai žaisdavo kortomis…
Visa laimė, kad Petrui trūko atkaklumo ir nuoseklumo – jam užtekdavo, kad mes nesiginčydami išeiname. O sugrįžus po kelių minučių, jis prie mūsų gerdavo, rūkydavo, žaisdavo kortomis ir keikdavosi, lyg vežikas. Ir tą vakarą mūsų daugiau neprisimindavo.
Bet dabar Petras rūsčiai žvelgė į mus ir net griežė dantimis iš piktumo:
- Tai kuris dalbajobas paleido plytą į Jašą?!
Perrėkdami vienas kitą, choru puolėme teisintis, kad mes svaidėme įprastinio dydžio akmenis, o plytą metė provokatorius, įsitrynęs į mūsų tarpą ir kurio mes beveik nepažįstame.
Petras nesileido klaidinamas ir atkakliai bandė sužinoti nusikaltėlio vardą, adresą, kitus duomenis. Jis kelis kartus išsivėrė ir atgal įsivėrė kelnių diržą, pliaukšėjo juo ore, vaizdžiai demonstruodamas, kas laukia to chuligano ir mūsų visų, tačiau mus ir vėl užstojo Kęstas:
- Nu ką, kare visaip nutinka, o bachūriukai vykdė užduotį – neleido myžti į bromą. O tą maudzedūną[6] aš žinau – jis dar negimęs jau buvo buktuotas. Kitą kartą duokit jam pendelių ir vykit v šeju, kad daugiau čia neslankiotų…
Jis atsisuko į nukentėjusįjį ir ekspromtu surimavo:
- Kak, Bos, vyžyvioš?
Jaša kostelėjo, vėl skausmingai susiraukė, bet akyse jau žaidė šypsena:
- Bos, Bos… Chuj tebe v nos!
Tačiau nuo to karto svaidytis akmenimis mums griežtai uždraudė.
…O kitą kartą baudžiamosios operacijos metu nukentėjo Lionkos draugas, kuris mūsų name negyveno, tačiau neretai užsukdavo į svečius pavakaroti. Tikro jo vardo mes taip ir niekada nesužinojome, tačiau Lionka jį vadindavo Dzioba.
Tai buvo labai keistas tipas, turėjęs savitą humoro jausmą, visada šnekėdavęs įdomiai ir įmantriai. Jeigu kas nors iš nelabai artimų draugų pašaukdavo jį „Dzioba“, jis galantiškai nusilenkdavo ir sakydavo:
- Jums aš esu Antuanas Dziobinykas, Gončius-Geležinis Vilkas!
Pamišęs dėl motociklų ir pas mus į kiemą atvažiuodavo apžergęs dviejų cilindrų „Jawa“.
Motociklas visada nepriekaištingai blizgėdavo, Dzioba jam pritaisė veidrodėlius, sėdynės kraštus apkalė varinėmis kniedėmis, išmetamojo vamzdžio galą papuošė nikeliuotu antgaliu, šauniai užriestu viršun.
Prieš sėsdamas ant motociklo, Antuanas Dziobinykas užsidėdavo šviesiai rudas, zamšines, perforuotas pirštines.
Kažkokiam filme panašias mūvėjo Alain Delon, eidamas plėšti seifo ir mes Antuanui jų labai pavydėjom.
Tačiau ne visa tai jį darė išskirtiniu ir vieninteliu: Dzioba dėvėjo peruką!
Dar ir dabar nelabai sutiksi jauną vaikiną, dėvintį peruką, nebent Vilniuje, kur nors prie Men‘s Factory, o tada juk buvo 1978-ieji metai, tarybinė santvarka!
Lionka papasakojo jo istoriją. Pasirodo, Dzioba tarnavo Priešlėktuvinės Gynybos dalinyje, prie radiolokatoriaus. Ar dėl stipraus magnetinio lauko, ar dėl didelės radiacijos dozės – Dziobinykas per metus nupliko visiškai.
Prieš išeidamas į kariuomenę, jis turėjo nemažą pasisekimą merginų tarpe, todėl labai sielvartavo dėl prarastų plaukų. Likus mėnesiui iki tarnybos pabaigos, parašė motinai laišką, kad jeigu grįžęs neras peruko – nusižudys.
Motina jį augino viena, todėl labai išsigando, kad praras vienturtį sūnų.
Moteris nulėkė į Muzikinį Teatrą, susirado rekvizito gamintoją ir už didelius pinigus pagamino sūnui peruką. Reikia pripažinti, kad pagal tų laikų turimas technologijas, gaminys išėjo labai vykęs ir mažai kuo skyrėsi nuo tikrų plaukų.
Tačiau Dzioba taip sielvartavo dėl savo nelaimės, kad su peruku net miegodavo, be jo nesirodydavo nei artimiausiems draugams, nei tikrai motinai.
Perukas per keletą metų nusišėrė, susiriebalavo, kai kur plaukai sulipo kuokštais, o palei sklastymą atsirado maždaug pusės centimetro pločio išplikęs ruožas, kuriame juodavo peruko sintetinis audinys, į kurį anksčiau buvo įtaisyti plaukai.
Atrodė jis kaip ta pusiau lupta, pusiau skusta ožka iš liaudies pasakos.
Antuanas buvo nedidukas, lieknas vaikinas, turėjo įkypas, azijietiškas akis ir smailią, nedidelę nosį. Iš po peruko kyšojo saikingos žandenos – jos turėjo sudaryti „plaukų dangos vientisumo įspūdį“. Nepaisant „plikės“ komplekso, Dziobinykas buvo labai įdomus pašnekovas ir neprilygstamas anekdotų pasakotojas.
Vieną vakarą, dar aidint juokui po Dziobos ką tik papasakotos linksmos istorijos, prie pavėsinės atbėgo Mindaugas Jaunesnysis ir pranešė apie teršiamą aplinką.
Šiaip Mindaugą šaukdavome Mindziuku, arba Gaidžiu, o Mindaugu Jaunesniuoju jį vadindavo tik namuose (jis kaip įmanydamas stengėsi tai nuslėpti, tačiau vieną dieną yla išlindo iš maišo). Jo tėvas kartą prie visų šitaip pašaukė sūnų pietų. Mindaugas Vyresnysis – be galo pasipūtęs, niekšiškos sielos žmogėnas, turėjo didybės manijos kompleksą, kuris ypač paaštrėdavo prisigėrus (tai įvykdavo ne rečiau, kaip tris-keturis kartus per savaitę). Bet apie Mindaugą Vyresnįjį – atskiras pasakojimas.
Gavus pranešimą apie įvykį, tolesnė procedūra buvo standartinė ir nušlifuota ligi smulkmenų: dalis vyrų apibėgo aplink namą, kiti patraukė link bromos.
Ten prie besiplečiančios balos stovėjo stambus ir įžūlus bernas. Jo nei kiek nesutrikdė mūsų komandos pasirodymas, tačiau jis nematė už savęs meiliai besišypsančių Kęsto, Jurkos Montuotojo ir Čchavelos.
Bernas kaip tik įsikišo savo voverušką į kelnes ir sagstydamasis klyną, ironiškai kreipėsi į Dziobą, stovintį šalia nupiepusio Antonio:
- Ką, cirkas išvažiavo – klounai pasiliko? Klausyk, varnėnai mano kaime labai žirnius kapoja – už kiek sutiktum čiučelo gorochovoe[7] padirbėti?
Dziobinyko veidas persikreipė ir jis kaip mat šoko pirmyn, tačiau tuo pat metu pasigirdo duslus tratėjimas, lyg per Naujus Metus kažkur toli būtų šaudomos petardos: tra-ta-ta – Kęsto, Lionkos ir Montuotojo kumščiai beveik sinchroniškai trenkė šmaikštuoliui per galvą ir sprandą, jis lyg pakirstas susmuko žemyn.
Dziobos kumštis perskrodė orą, jis užkliuvo už griūvančio berno ir veidu tėškėsi į sieną. Perukas nukrito nuo galvos ir nuriedėjo į myžalų balą…
Paaiškėjo, kad nuplikęs tik pats viršugalvis, o pakaušį juosė gana tankus plaukų žiedas.
Gončius-Geležinis Vilkas kaipmat išsijungė ir net nejautė, kad pametė savo galvos apdangalą. Kaip vėliau taikliai pastebėjo Kęstas, „jeigu nebūtų durnas – galėtų filmuose Leniną be grimo vaidint: ir morda čiurbaniška, ir šukuosena tokia pati – tik barzdelę reikėtų užsiauginti“…
- Eina naachui, – nutęsė Lionka, dviem pirštais iš myžalų ištraukęs peruką ir sausindamas jį į pakirsto berno marškinius.
Kiti atrėmė Dziobą į sieną, o Liončikas užmaukšlino jam peruką ant galvos. Geležinio Vilko kaktoje greitai ryškėjo didelis gumbas, o jis pats pradėjo atsipeikėti:
- Vai, ble, kaip gaublį skauda! – sudejavo Geležinis Vilkas. Jis svyruodamas atsistojo.
Vyrai paėmė jį už parankių ir atsargiai nuvedė į altaną.
Dzioba aimanuodamas atsisėdo ant suolo ir atsargiai apsičiupinėjo gumbą. Per kaktą iš įmirkusio peruko jam nuvarvėjo myžalų lašas ir pakibo ant nosies galo.
- Ble, net suprakaitavau nuo to streso, – atsiduso Dzioba, rankove nusibraukdamas lašą.
Kęstas konvulsiškai rijo seiles, bandydamas sulaikyti laukinio juoko priepuolį:
- Ne, Dziobinykai, nesuprakaitavai, tiesiog kol gulėjai išsijungęs – truputėlį palijo, todėl tavo visa galva šlapia, – drebančiu nuo pastangų sulaikyti žvengimą balsu išlemeno Kęstas.
- O tai kaip galėjo bromoj palyti? – nesuprato Geležinis Vilkas, atsargiai čiupinėdamas skaudamą kaktą.
Jis pirštais vis bandė priekyje praskirti plaukus, tačiau tie jo neklausė ir krito atgal.
Tada visi su siaubu pastebėjo, kad Lionka per skubėjimą jam atvirkščiai užmaukšlino peruką: užpakalyje puikavosi permanentiškai suformuota grifka, o į akis lindo tiesūs plaukai, turintys dengti užpakalinę galvos dalį.
Kęstas atsistojo, nusišluostė ašaras ir springdamas juokais tarė:
- Viso gero, Vladimirai Iljičiau, aš jau pyzdinu namo, nes tuoj pridėsiu į kelnes…
Tačiau sugebėjo žengti tik kelis žingsnius ir be jokios įžangos pradėjo žviegti iš juoko.
Jį tampė konvulsijos – pažvelgęs į Dziobą, Kęstas susiriesdavo dvilinkas ir pratįsai kaukė lyg garvežys, paskui atsiklaupė, atsirėmė delnais į žemę ir kartas nuo karto sukvykdavo: kojos jau nebeklausė, jis visai prarado jėgas, veidas buvo raudonas ir šlapias nuo ašarų.
Liončikas paėmė nieko nesuprantantį Geležinį Vilką už parankės ir nusivedė pas save namo.
Nežinau, kokiais žodžiais jam paaiškino, kas iš tikrųjų nutiko ir kodėl Kęstas griuvinėja ant žemės.
Tačiau Antuanas Dziobinykas Gončius-Geležinis Vilkas sekantį kartą pas mus kieme pasirodė po gero pusmečio…
…O vieną klientą mes pražiopsojome ir jo kėslus supratome gerokai pavėluotai.
Kaip vėliau pasirodė, jis gerokai skyrėsi nuo įprastinių pažeidėjų –– ne tik savo išore ir apsirengimu…
Vėlyvą rudenį šaltas vėjas draskė paskutinius lapus nuo kieme augančių beržų.
Mes be tikslo slampinėjome pakampiais, kai pasirodė jis.
Aukštas, stambus vyras, apsivilkęs geru, juodu paltu, su skrybėle. Rankoje laikė tikros odos išsipūtusį portfelį. Atrodė solidžiai, tačiau kartu ir bauginamai: valdingas, raudonas veidas, akys piktos ir šaltos, lyg ledukai.
Jis tik sekundėlę stabtelėjo bromos prieigose ir ryžtingai pasuko dešinėn, link pirmos laiptinės. Tačiau ėjo netvirtu žingsniu, vienas petys išteptas, lyg būtų atsirėmęs į kalkėmis baltintą sieną. Supratome, kad jis gerokai kauštelėjęs.
Anksčiau niekada nematytas, tačiau keliantis kažkokį neapčiuopiamą nerimą: visa jo povyza buvo nedraugiška ir grėsminga, nepaisant solidžių aprangos detalių.
Įėjęs į laiptinę, jis pabandė uždaryti duris, tačiau jos buvo paremtos plyta: paprastai laiptinės dvokdavo kačių šlapimu, pelėsiais, raugintais kopūstais ir pridegusiais kotletais, todėl iki vėlyvo rudens durys būdavo atlapotos, kad prasivėdintų.
Vyras keletą kartų piktai timptelėjo už rankenos, kol susiprotėjo pažvelgti žemyn ir pamatė paremtą plytą. Supykęs kulnu nuspyrė ją ir durys su trenksmu užsitrenkė.
Susižvalgėme: nors buvo neramu ir baisoka, tačiau privalėjome išsiaiškinti, ko jam čia reikia: tai juk mūsų valdos ir mes čia esame šeimininkai!
Atsargiai priėjome prie laiptinės ir atvėrėme duris. Tą pat akimirką nugriaudėjo pikta komanda:
- Uždaryt duris!
Tonas buvo toks piktas ir valdingas, kad mes nejučiom atšokome. Tačiau ir vienos akimirkos užteko pamatyt, kad ponas šlapinasi į kampą.
Ką daryt? Vyriškis atrodė per daug grėsmingai, kad kiltų noras su juo pasigalinėti, tačiau taip palikti visko irgi negalėjome – gatvės garbės kodeksas neleido mums atsitraukti.
Kairėje laiptinės pusėje bolavo Lionkos buto langai – aš pabeldžiau į vidurinį. Langas girgždėdamas prasivėrė ir jame pasirodė Čchavela, susivėlęs ir užsimiegojęs.
- Kažkoks chamas myža tavo laiptinėj, bet zdarovas bulius ir achujenai piktas, – susijaudinęs išbėriau pusbalsiu.
Lionka kaip mat viską suprato, linktelėjo galva ir uždarė langą.
Tuo pat metu gretimos laiptinės tarpdury pasirodė Antonis – išėjo parūkyti.
Mes jam kaip pašėlę pradėjom mojuoti rankom, kviesdami pas save. Antonis neryžtingai pažvelgė į šlapią grindinį – jis buvo apsiavęs šlepetėmis. Bet mes mojavome toliau ir rodėme ženklus: Romka pirštu badė į durų pusę, o aš abiem rankom susigriebiau už klyno, atsilošiau ir lingavau į šalis, atseit – laistau.
Senas frontininkas kaip mat susigaudė, kas čia vyksta ir greitu žingsniu pasileido link mūsų.
Tuo tarpu išgirdome, kaip spragtelėjo spyna ir atsivėrė Lionkos buto durys.
Tada jau ir mes savo ruožtu drąsiai pravėrėme laiptinės duris. Piktasis ponas bandė užsisegti klyną, tačiau tai jam nelabai sekėsi.
Jis net nepastebėjo, kad ir jis pats, ir jo prabangus portfelis stovi šlapimo baloje. Mažam koridoriaus tambūre tvyrojo sunkus myžalų, alkoholio ir svogūnų tvaikas.
Liončikas susijaudinęs, visas išraudęs priėjo ir sugriebė vyrą už peties:
- Laba diena, kaimynėli, problemų ieškom?
Tas pasimuistė, nutrenkė Lionkos ranką ir piktai atsikirto:
- „Laba diena“ pasakysi, kai pasikviesiu į savo kabinetą – ir problemų tau tikrai surasim!
Čchavela sutrikęs pažvelgė žemyn: dešine koja jis pajautė šaltį, mat irgi įstojo šlapimo balon, o veltininės šlepetės gerai traukė drėgmę. Jis atsitraukė žingsnį atgal ir pradėjo knebinėti savo laikrodžio dirželio sagtį, norėdamas ją atsegti.
- Pala, pala, palauk… – murmėjo Lionka, karštligiškai bandydamas nusisegti laikrodį.
Vyras išpūtęs akis žiūrėjo į jį. Tačiau mes žinojom, kad Čchavela yra kairiarankis ir kad į snukį stipriau jis duoda būtent kaire ranka.
- Į kabinetą, sakai, – murmėjo jis, niekaip nesugrabaliodamas sagtelės, – į kabinetą… Pas viršininką, ant raudono kilimo…su baltom tapkėm…
Tuo tarpu tarpdury išdygo Antonis:
- Kas vyksta? – mandagiai pasiteiravo.
Atsidūręs apsupty, ponas nei kiek nesutriko ir valdingu tonu pareiškė:
- O tau, senas alkoholike, išrašysiu 15 parų – už netvarkingą išvaizdą viešoj vietoj!
Nustebę pažvelgėm į Antaną: iš tikrųjų, atrodė jis nekaip: numintos šlepetės, apšepęs smakras, suglamžyti, languoti flaneliniai marškiniai – respektabilumo jo išvaizdai tikrai trūko.
Tačiau valdingasis ponas nežinojo, kad Antonis geriau niekada ir neatrodo.
Taip pat jis nežinojo, kad tokiu tonu su savim kalbėti Antanas neleistų net Šventam Petrui.
Tą pat akimirką, kai Lionka nusisegė laikrodį, ponas gavo kumščiu per veidą nuo Antano. Smūgis buvo taiklus ir netikėtas, tačiau vyras tik susvyravo ir atsirėmė į sieną.
Jis staigiai įsikišo dešinę ranką į užantį ir tada gavo antrą smūgį – šį kartą nuo Čchavelos, įžymųjį „iš kairės“.
Kažkas, gavęs kairinį Lionkos smūgį, taip jį apibūdino: „atrodė, kad arklys spyrė“.
Piktasis dėdė tik žagtelėjo ir nuslydo žemyn palei sieną. Atsisėdo tiesiai vidury balos.
Antanas, nepelnytai apšauktas alkoholiku, smarkiai įsižeidė:
- Pyzdziukas, 15 parų už netvarkingą išvaizdą! O myžti svetimoj laiptinėj – ką, galima?! Kas valys, ble?!
Ponas tyliai snaudė kamputyje. Lionka nužvelgė jį atidžiau ir pajuto, kad kažkas čia ne taip:
- Ble, tepam slides, žopoj čuju – bus bėdos, kažkoks jis man ne toks atrodo!
Bet Antaną dar degino keršto troškimas:
- Primyžo – tegul išvalo!
Jis koja pajudino vyrą, tačiau tas nereagavo. Tada Antanas nuėmė jam nuo kaklo prabangų, vilnonį šaliką, pamirkė jį šlapime ir vėl užvyniojo atgal.
Pono ranka išslydo iš užančio ir kažkas barkštelėjo į betonines grindis – tai buvo „Makarov“ pistoletas…
Tuo metu, išgirdęs laiptinėje triukšmą, pro duris išėjo Jaška Bosas, gyvenęs gretimais su Lionka:
- Čto za šum, a draki netu? – linksmai pasiteiravo.
Pamatęs persikreipusius mūsų veidus, priėjo arčiau ir pastebėjo baloj snaudžiantį vyrą:
- Ble, ah jūs žinot, kas čia toks?! – išsigando Jaša. – Čia Požėlos hajono ypatingų bylų tahdytojas!
Stojo mirtina tyla. Vyras sudejavo ir pradėjo judinti kojas. Lionka tučtuojau paspyrė tolyn jo ginklą.
- Ble, pasodins… – išsigandęs sušnabždėjo.
Tada atsegė odinį portfelį ir pažvelgė vidun: ten buvo visas pluoštas baudžiamųjų bylų.
Čchavela švilptelėjo ir porą akimirkų kažką įtemptai mąstė – paskui ryžtingai pačiupo portfelį, įsikišo užantin pistoletą ir su šlepetėmis patraukė į gatvę.
- Kuuur, ble?! – išsigandęs sušnabždėjo Antanas.
- Eikit visi namo, niekas nieko nematė! Arba bus visai chujovai, arba viską sutvarkysiu! – nieko daugiau neaiškindamas, Lionka pradingo bromoje.
Antrą kartą mūsų raginti nereikėjo ir mes kaip žvirblių būrys pabirome į visas puses: Bosas nėrė atgal į savo butą ir po sekundės spynoje barkštelėjo pasukamas raktas.
Antonis seniokiška ristele nuturseno namo, pakeliui pametė šlepetę, pasiėmė ją į rankas ir viena koja basas nubėgo toliau.
Mes pasitraukėm į kiemo gilumą, kur be jokios tvarkos ir sistemos buvo pristatyta medinių sandėliukų: pavojaus atveju akimirksniu galėjom pasislėpti tame labirinte. Iš ten atsargiai stebėjom aplinką.
Po kelių minučių girgždėdamos prasivėrė laiptinės durys ir laukan išslinko mūsų priešininkas.
Į jį buvo gaila žiūrėti: kelnės ir palto skvernai šlapi, be skrybėlės, su pamušta akim, prabangus paltas išvoliotas ir sulamdytas. Jis atsirėmė į sieną ir linguodamas susiėmė už galvos.
Tą pat akimirką į kiemą burgzdamas įlėkė geltona-mėlyna spalva nudažytas milicijos „voronokas“.
Iš jo iššoko keli uniformuoti milicininkai ir pripuolė prie mūsų aukos:
- Viršininke, viršininke, kaip jūs, ar viskas gerai? – girdėjosi rūpestingi balsai.
Jie atsargiai paėmė savo šefą už parankių ir įsodino į mašiną. Variklis užriaumojo ir „viliukas“ akimirksniu dingo iš kiemo.
O dar už pusvalandžio kieme pasirodė Lionka. Susimąstęs ir nekalbus – kaip žmogus, kuris ką tik per plauką išvengė pražūties.
Pasirodo, kad panašiai ir buvo: su portfeliu ir ginklu jis nupėdino tiesiog I-ąjį milicijos poskyrį Daukšos gatvėj. Pasiprašė pas poskyrio viršininką ir jam papasakojo tokią istoriją: grįždamas iš darbo, laiptinėje rado girtą, apsišlapinusį žmogų, kuris miegojo savo šlapimo baloje. Rankoje laikė suspaudęs „Makarovą“, šalia stovėjo prabangus portfelis.
Tada jis paėmė pistoletą, peržvelgė portfelio turinį ir pamatė bylas – tučtuojau viską sudėjo atgal ir nedelsdamas atnešė į poskyrį.
Viršininkas įdėmiai išklausė, pakvietė budintį ir liepė jam tučtuojau nusiųsti ekipažą įvykio vieton.
Paskui užsirūkė, neskubėdamas išpūtė dūmus, įdėmiai pažvelgė Liončikui į akis ir ramiu balsu pasakė:
- Man atrodo, kad jūs apsirikote ir neradote nei bylų, nei pistoleto – tiesiog pranešėte milicijai apie girtą žmogų, miegantį laiptinėje.
Lionka apsidairė ir irgi ramiu balsu atsakė:
- Na, kad jau pranešiau ir atlikau savo pilietinę pareigą – tai aš jau gal ir eisiu?
- Eikite ir atsiminkite: jeigu jūs nieko nematėte, tai ir mes nieko nematėme. Ir negirdėsime, ką mums tas girtuoklis pasakos. Beje, keistokai apsiavęs jūs į darbą vaikštote…
Tada jau Lionka daugiau nieko nesakė, tik gražiai atsisveikino ir išėjo.
Manau, kad pavojaus akivaizdoje jis instinktyviai rado vienintelį teisingą sprendimą ir išgelbėjo nuo didelių nemalonumų ir save, ir mus…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010
[1] Ką parduoda (Rus.)
[2] Dermatinas – minkšta dirbtinė oda iš nitroceliuliozine kompozicija padengto audinio
[3] SD (vok. Sicherheitsdienst) – tai 1931 m. sukurta Vokietijos žvalgybos organizacija, atskaitinga nacistinės Vokietijos Vidaus Reikalų Ministrui Heinrich Himmler.
[4] Dengtas praėjimas (perėjimas, pasažas, koridorius, perėja, kelias, įėjimas/išėjimas, įvažiavimas/išvažiavimas) (Angl.)
[5] (Atsinaujinimas, apšvietimas) – aštuonias dienas švenčiama žydų šventė, dar vadinama „šviesos, ugnies švente“, skirta judėjų pergalei prieš helenistinę valdžią. Tada kiekvieną dieną yra uždegamos žvakės specialioje 8 žvakių žvakidėje – chanukijoje.
[6] Mao Zedong (1893 – 1976) Kinijos Komunistų lyderis
[7] Žirnių baidyklė (Rus.)