Lai gimtadienis gražus kviečia mus visus į šventę (kodėl visi
idiotiški sveikinimai prasideda žodeliu “lai”?)
Ir kartu palieka mus su jaunyste gražia…
Tiksliau – kartu palieka burnoje, o jaunystė graži kažkur nueina.
Neatsisukdama. O tau lieka ankštas Manto Petruškevičiaus stiliaus
švarkelis su kandžių išėsta apykakle – jį pirkai Varšuvos Legionowo
turgelyje, kai pirmą kartą ištrūkai į Laukinius Vakarus…
Žinau, žinau kad šiandien ir Milanas , ir Metzingenas – po tavo kojomis, tačiau
anas švarkelis – pats brangiausias. Nes jis tave nors prisiminimuose priartina prie tos
jaunystės, kuri su kiekvienu gimtadieniu tolsta…
O dabar jau pragyventi metai
tartum lapai krinta ir reikia ant savęs išpurkšti pusę buteliuko
kvepalų, kad užmuštum sunkų pelėsių kvapą. Ir nuvažiavus tik iki Lazdijų
ir atgal jau skauda subinę – lyg su tuo pačiu Petruškevičium
dalyvautum baidarių žygyje ir miegotum vienoj palapinej…
Belieka pasidžiaugti, kad esi sąlyginai gražus, gerai įmitęs vyras pačiame jėgų
žydėjime. Kol kas… Na, o jeigu pasijausi blogiau – labai neišsigąsk: žinau, kas nebrangiai parduoda vieną inkstą… Tad nebijok tų
begančių metų, kai aplink tiek gerų draugų!!!:)