Taigi, žaidžia vyrai ramsą, tokį intelektualų kortų žaidimą. Žaidžia keturiese, banke guli 80 kapeikų. Kad suprastumėt, ką tai reiškia, galiu pasakyti, kad elitinio, spirituoto vyno „Gintaro Krantas“ butelis tada kainavo 1,07 rublio (dar dabar vyresnio amžiaus vyno ekspertų raukšlėtus veidus nutvieskia svajinga šypsena, vien išgirdus šį kultinį pavadinimą). Taigi, bankas gana solidus.
Kieme egzistuoja sena, nerašyta taisyklė: ŽIŪROVAI Į ŽAIDIMĄ NESIKIŠA, NEDALINA PATARIMŲ IR, GINK DIEVE, NEKOMENTUOJA TURIMŲ KORTŲ.
Antonis buvo liesas, tulžingas šešiasdešimtmetis diedas: smulkutis, pasišiaušęs, apšepęs. Tačiau turėjo charakterį: į snukį pildavo pirmas ir be perspėjimo.
Jurgis gi (vadinamas Džordžu) buvo neseniai už girtavimą išmestas iš darbo „Rambyno“ aludės durininkas – tais laikais šis postas buvo prilyginamas sėdėjimui „Dievo Tėvo Visagalio dešinėje“.
„Rambynas“ – tais laikais pati kiečiausia aludė Kaune ir, norint į ją patekti, reikėdavo eilėje laukti 2-3 valandas.
O Jurgis įleisdavo be eilės už rublį, „Kąstyčio“ cigarečių pakelį parduodavo irgi už rublį ( parduotuvėje – 50 kapeikų), taksi iškvietimas prisigėrusiems ir orientaciją praradusiems lankytojams – už rublį (tada pasigauti taksi vakare būdavo praktiškai neįmanoma).
Žodžiu, per „gerą“ vakarą Jurgis užsidirbdavo iki 200 rublių.
Palyginimui galiu pasakyti, kad mano tėvas, 5 kategorijos šlifuotojas, dirbdamas F. Dzeržinskio Staklių Gamykloje po 12-15 valandų per dieną, uždirbdavo iki 300 rublių per mėnesį.
Taigi, Džordžas buvo Dievo Vietininku žemėje ir „Rambyne“ turėjo praktiškai neribotas galias spręsti žmonių likimus – netgi išgrūsti lauk jam nepatikusius, arba neįtikusius asmenis – be jokio teismo ir tardymo.
Su juo – kaip lygūs su lygiu – bendravo Kauno „galingieji“, jo nuomonės būdavo paisoma, klausiama ir klausoma.
Įsivaizduojate durininką, turintį Brad Pitt’o ambicijas?
Tačiau Džordžas, būdamas tokiu atsakingu ir svarbiu viešuoju asmeniu, pavargdavo psichologiškai ir pats palaipsniui prijunko prie alkoholio, poste stovėdavo girtas ir keistai pasviręs. Vakarui įpusėjus, jo veidas ir plikė įgaudavo bordo atspalvį, jis siaubingai vartydavo akis ir galėdavo bet ką pasiųsti „na chu…tor baboček lovit“ – net ir Požėlos rajono Vykdomojo Komiteto Socialinio Aprūpinimo skyriaus vedėją.
Be abejo, toks „bezpriedielas“ amžinai tęstis negalėjo…
Veiksmas prie kortų stalo vyko tada, kai Jurgis jau buvo porą mėnesių išmestas is darbo, gerdavo iš santaupų, tačiau dar nebuvo atsikratęs „galinčio vaikščioti vandeniu“ sindromo.
Anksčiau jį mūsų kieme buvo toleruodavo, nes plikis mėgo plačius mostus ir, išgirdęs keletą komplimentų savo adresu, „pastatydavo“ 2-3 butelius degtinės per vakarą.
Užtai visi pakęsdavo jo kupinas patoso kalbas, savo kategoriškos nuomonės piršimą ir reiškimą, netgi - nerašytų kiemo taisyklių laužymą.
Tačiau dabar jo statusas jau buvo pasikeitęs ir to nežinojo tik jis vienas.
Taigi, žaidimas – pačiame įkarštyje, banke – vos ne cielas „Gintaro Kranto“ butelis, o Antonis per keletą valandų jau pralošęs pusantro rublio ir, aišku, ne pačios giedriausios nuotaikos.
Iš namų ateina patinęs, užsimiegojęs Jurgis: per pietus solidžiai išgėręs, o paskui nusnūdęs saldaus „grožio“ miegelio. Ant apvalaus pilvuko užsitempęs apšiurusius, dėmėtus treningus, su šlepetėmis. Ir kaip tik prie Antonio buvo vienintelė laisva vieta, kur Džordžas ir klestelėjo. Pamiegojes, pailsėjęs toks, gerai nusiteikęs.
Užsirūkė, dūmus papūtė virš stalo – jau vieną taisyklę iškart sulaužė. Tada pradėjo stebėti žaidimą, įkišo nosį į Antonio kortas.
– Ble, Antanai, kam tą diskę (dešimtakę) laikai, nachui ji tau reikalinga?!
Antonis tyli, tik muistosi truputėlį. Visi, kas gerai pažįsta senį, žino, kad jis tuoj tuoj „nutruks“. Džordžas tęsia „pasirodymą“:
– Pasilik bartuką (valetą) ir pirk, gal porą pripirksi!
Antonis net sudreba visu kūnu ir laibu gaidžio balsu sako:
– Klausyk tu, pyzdziukas, užčiaupk savo smirdančią burną – kokio bybio visiems garsiai raportuoji, kokias kortas aš turiu?!
Jurgis dėl “pyzdziuko” įsižeidžia, tačiau greitosiomis nesumoja, kaip atsikirsti, todėl giliai užsitraukia dūmą ir pūčia Antoniui į veidą. Tą pačią sekundę gauna atviru delnu per snukį ir atbulas krenta per suolą, įstrigdamas į tarpą tarp suolo ir atkaltės – tik viršuje kyšo jo plonos, baltos, plaukuotos kojos.
Staiga visi pamato, kad buvusio pogrindžio milijonieriaus šliurės yra nunešiotos ir kiaurais padais…
Antanas tebestovi nugalėtojo poza, sugniaužęs kumščius, išpūtęs liesą krūtinę, o Džordžas beviltiškai keberiojasi plyšyje:
– Nu, ble…, nu, ble… – lemena Jurgis, bandydamas išlįsti ir po truputį suvokdamas, kokioj apgailėtinoj padėty atsidūrė…
Plikis supranta, kad jo autoriteto likučiai bus sugriauti visiems laikams, jeigu jis tuoj pat nesiims ryžtingų ir efektingų veiksmų. Kadangi Jurgis uz Antaną jaunesnis kokiais 20 metų ir kokiais 20 kg sunkesnis – jo perspektyvos būsimoje gaidžių kovoje atrodo gana neblogos.
Bet yra vienas „bet“: už stalo sėdi ir taip pat žaidime dalyvauja Antonio sūnus Kęstas, taksistas, parūpinęs pavėsinės suolams minkštus atlošus iš nurašytų taksi automobilių sėdynių.
Antano garbei reikia pripažinti, kad jis piltų Jurgiui snukin net ir tada, jeigu Kęsto čia nebūtų. Bet dabar jis jaučiasi esąs visiškai saugus, todėl vėl atsisėda savo vieton ir paima kortas į rankas – lyg nieko nebūtų įvykę.
Džordžas pagaliau išsivaduoja iš spastų, užsitempia atgal nusmukusius treningus ir staiga persikūnija į „dziudo genijų“[1]: rankomis atlieka sklandžius ir paslaptingus kovinius judesius, klastingai linguoja į šonus:
– Pyzdiec tau, seni, ne ant to bachūro bulką trupini!
Antonis net nežiūri i jo pusę ir meta kryžių tūzą ant stalo. Jurgis truputėlį pasimeta, tačiau kelio atgal nėra – visas kiemas matė incidentą ir taip visko palikti jis tiesiog nebegali.
Tada Džordžas spyruokliuojančiu atleto žingsniu išeina iš pavėsinės ir grėsmingai meta:
– Tu, kurva, senas bezdaliau, ateik čia – tuoj grauši žemę!
Antanas vėl pradeda muistytis, žiūrovai pagarbiai atsitraukia, palikdami vietos gaidžio ir vištos svorio kovotojams.
Bet tada pasigirsta ramus Kęsto balsas. Neatitraukdamas akių nuo kortų, jis pradeda balsu samprotauti:
– Tėvukas, aišku, pasikarščiavo ir, panašu, tuoj gaus pyzdulej, reikia pripažinti – pagal nuopelnus. Bet Džordžas – irgi geras pydaras: juk žino, kad negalima kištis i žaidimą. Gal senis ir nusipelnė gauti snukin, bet jis juk – mano tėvas… Neišeis gi ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip tėvą muša… Reikės įsikišti, reikės…Chujova diena šiandien Jurgiui pasitaikė, labai chujova…
Džordžas suklūsta ir trumpam pamiršta vienišo, išdidaus kovotojo įvaizdį.
Šiaip, ar taip, Kęstas yra stambus, aukštas, jaunas bernas, sveriantis 100 kilogramų, kurių nemažą dalį sudaro raumenys ir kaulai. Be to, jis visam Senamiestyje garsėja kaip bebaimis kovotojas, nepraleidžiantis progos įsivelti į bet kokį konfliktą, kur tik galima kumščiais pamojuoti – net jeigu priešininkų yra keli.
Bet visi čia susirinkę matė jo žeminantį skrydį atbulomis per suolą: garbė nuplėšta ir gėdą galima nuplauti tik krauju iš suburbintos Antonio nosies.
Bet Kęstas, be jokios abejonės, sudaužys jį – kaip pernykštį obuolį.
Kaimynai, užgniaužę kvapą, laukia dramos atomazgos: dešimtys akių su viltimi žvelgia į pasmerktą gladiatorių – ar suteiks jis jiems reginį?
Jurgio galvoje sukasi M.Lermontovo eilės:
„ Ликует буйный Рим… торжественно гремит
Рукоплесканьями широкая арена:
А он — пронзенный в грудь — безмолвно он лежит,
Во прахе и крови скользят его колена…“ [2]
Perspektyva jam neatrodo džiuginanti, todėl jis nusispjauna, timpteli dar kartą kelnes aukštyn ir jau gana taikiu tonu burba:
– Gerai, Antanai, ką aš čia žmones juokinsiu ir mušiuosi su seniu – atsiprašyk ir paspaudžiam rankas…
Antonis plyksteli, lyg degtukas:
– Ach tu, plikas pyzdziuk, tuoj tas senis tau išraus paskutinius plaukus is šiknos!
Jurgis vėl pradeda rankomis sukti mįslingus ratus ore, mėgdžiodamas Bruce Lee finalinėje filmo „Drakonas įžengia“[3] kovos scenoje, Antanas šoka per suolą į mūšį, bet konfliktą netikėtai nutraukia Kęstas, pagriebęs tėvą glėbin ir nešte išnešdamas is kautynių lauko. Senis muistosi ir veržiasi lauk, bet Kęsto glėbys – plieninis.
Tėvukas nunešamas namo ir atiduodamas motinos globon, prigrasinant, kad bus užrakintas sandėliuke, jei pasirodys kieme per artimiausias dvi valandas.
Incidentas užgęsta pačioj įdomiausioj vietoj ir nusivylę žiūrovai vėl susiburia aplink kortų stalą…
Tačiau ne visi konfliktai mušeikų šeimynėlei baigdavosi laimingai.
Vilniaus gatvėje, visai greta Katedros, priešais Panevėžio gatvę, buvo įsikūrusi daržovių parduotuvė. Rugsėjo mėnesį iš Astrachanės atveždavo arbūzų. Didžiausia puspriekabė būdavo prikrauta labai didelių, kartais net virš dešimties kilogramų svorio, nuostabaus skonio sultingų arbūzų – dabar tokių Maximoje nenusipirksi. Du vairuotojai, pakaitomis vairavę 2500km pakrautą autotraukinį prastais keliais, su parduotuvės kroviko pagalba patys ir turėdavo tą krovinį iškrauti. Išgirdę, kad atvažiavo arbūzai, mes žaibo greitumu lėkdavome prie parduotuvės, kur mus mielai imdavo į pagalbą. Iš peties paplušėję 3-4 valandas, kaip atlygį gaudavome kelyje suskilusius arbūzus. Kiekvienas pasičiupdavome po kelis didžiulius vaisius ir persikreipę tįsdavome namo. Kelis arbūzus atnešdavome ir į pavėsinę – pavaišinti kiemo vyrus. Kaip tik tokią dieną ir įvyko garsiosios Kęsto kautynės su boksininku, į kurias sūnų eilinį kartą įvėlė II-ame Pasauliniame Kare kontūzytas veteranas, jo tėvas Antonis.
Ant stalo gulėjo pusiau suvalgytas arbūzas, vyrai tradiciškai žaidė ramsą. Prie kompanijos prisijungė Jurgio švogeris Jonelis. Jis kiemo bendrijoje turėjo autoritetą – skirtingai negu pasipūtęs žmonos brolis. Jonas kompanijoje pabrėžtinai atsiribodavo nuo Džordžo, sakydamas: „ Kaip iš jaknų nėr mėsos, taip iš švogriaus – familijos“. Šį kartą su juo atėjo neaukštas, atletiškas vyrukas. Anksti pradėjęs plikti, rudaplaukis, storo sprando ir nepaprastai baltos odos, ant kurios degte degė raudoni šlakai. Šiaip gana malonią išvaizdą gadino suplota „boksininko“ nosis. Atėjūnas mandagiai su visais pasisveikino, atsisėdo truputėlį nuošaliau ir pradėjo smalsiai dairytis. Jonelis jam įpylė stikliuką, atpjovė didelę riekę arbūzo. Ir čia vyrukas padarė nedovanotiną klaidą: neatsiklausęs paėmė Antano cigaretes, išsitraukė vieną ir neskubėdamas užsirūkė. Antonis susierzinęs trenkė kortas ant stalo:
- Tai kaip čia laimėsi, kai ateina ryžas paršas, šlamščia, kaip kiaulė arbūzą ir dar tavo cigaretes rūko?!
Jonelis raminamai pakėlė ranką ir autoritetingai tarė:
- Bolka savas bachūras, atėjo su manim, nieko tokio, kad cigaretę paėmė – buteliuką pastatys, visi išgersim, nusiraminsim…
Boleslovas nusišypsojo, išsitraukė iš burnos arbūzo kauliuką ir nusitaikė į vaidingąjį veteraną:
- Pastatysiu, pastatysiu… Tik pykštelėsiu iš sėklytės senukui kakton ir pastatysiu…
Antonis žaibiškai pašoko, tačiau Kęstas jį atstūmė ranka ir visiškai ramiu balsu tarė:
- Kažkur girdėjau, kad jeigu ryžą abiem rankom sugriebi už gerklės ir gerai papurtai, tai nuo jo nubyra strazdanos. Įdomu, ar tai – teisybė?
Atėjūnas kreivai šyptelėjo ir irgi ramiai atsakė:
- O aš girdėjau, kad jei vyras – kaip ąžuolas, tai pautai – kaip giliukai. Įdomu, ar tai – teisybė?
Kęsto ramybę kaip vėjas nupūtė: jis persilenkė per stalą ir tvojo Boleslovui. Visų mūsų didelei nuostabai – nepataikė: Bolka vikriai linktelėjo ir lengvai išsisuko nuo smūgio. Jonelis šaukdamas šoko prie Kęsto ir sugriebė jį už pečių. Antonis bandė prisibrauti prie įžeidėjo, kilo didelis sąmyšis ir triukšmas. Mane labiausiai nustebino Bolekas: jis ir toliau liko sėdėti, iš rankos nepaleido arbūzo riekės. Neatrodė nei sutrikęs, nei išsigandęs, nors už Kęstą buvo visa galva mažesnis.Kiek aprimus riksmams ir grasinimams paaiškėjo, kad sūnus žūt būt nori atkeršyti už tėvo įžeidimą, o svečias tam neprieštarauja. Jonas gestu parodė, kad nusiplauna rankas:
- Kęstuti, savo laiku Bolka buvo trečias savo svoryje. Visoje Sąjungoje…
- Bijoti reikia boksininko gražiu veidu, o šitas bolševikas į dūdą nemažai yra gavęs, – išmintingai replikavo Kęstas, – tuoj aš jam skiauterę nudraskysiu! Nu, ryži, strojinkis!
Boleslovas atsikando paskutinį kąsnį arbūzo, atgalia ranka nusišluostė burną ir ramiai išėjo iš pavėsinės. Kęstas suriaumojo ir puolė smogdamas plačius, galingus šoninius smūgius. Buvusio boksininko vangumas kaipmat pradingo: jis mikliai linktelėjo, liemeniu padarė sukamąjį judesį, taip vadinamą „saulę“ ir lengvai išsisuko nuo atakos. Savo ruožtu smogė du žaibiškus, trumpus smūgius priešininkui į korpusą. Gavęs į kepenis, Kęstas susvyravo ir atšlijo. Ištiesęs į priekį kairę ranką, vėl pradėjo artintis prie rudaplaukio, tačiau šį kartą smūgiais nesišvaistė, o rengė apgalvotą ataką. Pagąsdinęs kaire ranka, kirto tiesų smūgį iš dešinės. Tai buvo geras manevras, kuris būtų netikėtai užklupęs mažiau patyrusį priešininką, tačiau Bolekui Kęstas buvo gerokai per lėtas: staigiai loštelėjęs atgal, jis lengvai išvengė kirčio, o Kęsto ranka, nesutikusi jokio pasipriešinimo, nuskriejo į priekį. Mūsų draugas pavojingai pasviro pirmyn ir čia pat gavo į veidą staigų šoninį smūgį iš kairės. Jis kluptelėjo, bet vėl pašoko. Iš prakirsto antakio tekėjo kraujas, tie du trumpi smūgiai į šonus sutrikdė kvėpavimą: Kęstutis sunkiai gaudė orą. Antanas ristele pasileido namų link. Ir tada ringo šeimininkas puolė dar kartą. Per alkūnes sulenkęs rankas, dengdamas galvą. Bolka dešine ranka smogė aperkotą, taikydamasis iš apačios pasiekti užpuoliko barzdą, tačiau kumštis atsimušė į Kęsto dilbį ir tikslo nepasiekė. O boksininkas papuolė į galingą Kęstučio glėbį. Kęstas jį atplėšė nuo žemės ir trenkė į altanos kampą. Ryžas aiktelėjo ir susigriebė už nugaros, o mūsų draugas apipylė jį galingų ir plačių smūgių kruša. Tačiau ir vėl nei vienas nekliuvo į veidą: strazdanotasis kovotojas kumščiais pridengė galvą, alkūnėmis – pilvą ir vikriai lankstėsi, išsisukdamas nuo valstietiškų Kęsto mostų. Ir tada jis netikėtai perėjo atakon ir smogė į galvą keletą trumpų, staigių kablių mūsiškiui kovotojui. Kęstutis susvyravo ir trumpam prarado orientaciją. Įsiutęs „auksinis berniukas“ jau ruošėsi jį pribaigti, kai netikėtai nuskambėjo isteriškas Antano balsas:
- Svetimas! Paimk!
Senis iš namų atsivedė piktą Maskvos sargybinių veislės šunį, kuris nedvejodamas puolė šeimininko skriaudiką. Jonelis bandė atitraukti šunį, tačiau tada įsiutęs gyvulis puolė jį patį. Kęstas atsipeikėjo nuo patirtų smūgių ir ištraukė pavadį iš tėvo rankų. Viena ranka sugriebęs už antkaklio, jis atsegė storą odinį pavadžio diržą. Tada vėl užsiundė šunį ant Boleslovo. Tas išsigandęs sucypė ir sustingo vietoje. Šuo ardėsi ir stojo piestu, Kęstas vos jį nulaikė viena ranka. O kita ranka jis pradėjo diržu talžyti buvusį boksininką. Nuo kiekvieno smūgio ant šlakuotos Bolkos odos iššokdavo raudonas rumbas, jis tik dengėsi rankomis galvą. Konfliktą nutraukė Kęsto žmona, išpylusi ant kovotojų kibirą šalto vandens: labiausiai išsigando šuo, kuris sucypė, pabruko uodegą ir prigulė ant žemės.
Iki tol Kęstas mums buvo nenuginčijamas autoritetas ir pavyzdys, todėl jo negarbingas elgesys mus sukrėtė. Antra vertus, jis mums parodė, kad kovoti už save reikia visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis – net jei pats tą kovą išprovokavai.
O įdomiausia buvo tai, kad už penkių minučių visi kovos dalyviai apsikabino, pasibučiavo ir susitaikė. Kęstutis atsiprašė Jonelio ir Boleslovo ir pastatė degtinės butelį. Boleslovas atsiprašė Antano ir irgi pastatė butelį. Antonis neatsiprašė nei vieno, bet degtinę gėrė iš abiejų butelių ir netrukus užmigo prie stalo.
Sudužusio arbūzo gabalai mėtėsi po visą kiemą ir mums liepė juos surinkti. Negalėčiau užtikrintai teigti, kad teisingumas šį kartą triumfavo…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010
[1] Sanshiro Sugata (Judo saga) – 1943m. debiutinis Akira Kurosawa filmas apie vienišą dziudo kovotoją, kuris kaunasi su priešininku iki vieno iš jų mirties.
[2] Mirštantis gladiatorius – M.Lermontovo eilėraštis (1836m.)
[3] Enter the dragon – 1973m. režisieriaus Robert Clouse kovų meno filmas su legendiniu Bruce Lee.
Visai idomiai skaitosi. Tik stilius kazkur iki skausmo pazystamas. Panasu i Kosto Kauko Musei geriau