Kęstutį visi vadino Pyzdučiu.
Kai ateidavo pietų metas, jo impozantiška motina pasirodydavo lange. Tiksliau – pirmiau pasirodydavo jos papai ir tik po to – ji pati.
- Kęęęstuuuti ! – šaukdavo ji.
- Pyyyzduuti ! – aidu atsiliepdavo kiemo vaikai, išsislapstę pakampiais.
1969 metų rugpjūčio 22 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkas Juozas Maniušis pasirašė nutarimą Nr. 353, kuris, be kita ko, skelbė: „ Nustatyti, kad Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių ir Trakų senamiesčiai yra saugoma miestų zona… Sukoreguoti gen. planus, paruošti perspektyvinius architektūrinių ir istorinių paminklų panaudojimo planus “.
Šis nutarimas lėmė, kad Kauno senamiestyje prasidėjo intensyvios statybos: pastatai buvo griaunami, statomi, rekonstruojami. Sukriošęs Kęstučio namas paveldinės reikšmės neturėjo, todėl jį nugriovė, o gyventojus iškėlė gyventi kitur.
To meto vaikai tapo vyrais, sukūrė šeimas, patys tapo tėvais.
Nesikeitė tik vienas dalykas: įprotis leisti ilgus vasaros vakarus kieme, erdvioje pavėsinėje, kurią vyrai sukalė iš gretimose statybose pavogtų lentų. Iš ten pat vogtais dažais ji buvo nudažyta ir netgi turėjo apšvietimą, nemokamą, beje – elektrikas Petka nepatingėjo prijungti laidus nuo šalia stovinčio elektros stulpo.
Viduryje pavėsinės iš lentų sukalė ir į žemę įkasė didelį stalą, kurio paviršių aptraukė cerata, taip vadinama „klijonke“, kad geriau slystų kortos ir domino kauliukai.
Po sunkios darbo dienos toje poilsio zonoje pradėdavo rinktis vyrai. Iki tol pavėsinę, kurią vadindavome altana, būdavome užėmę mes, paaugliai, ateinančioji karta.
Susirinkę vyrai atsikimšdavo pirmąjį degtinės buteliuką, ant stalo atsirasdavo arba kortos, arba domino kauliukai ir vakaras prasidėdavo.
Kas atsinešdavo džiovintą žuvį, taip vadinamą voblą, kas papjaustydavo Krokuvos dešros, o kartais ant stalo atsirasdavo netgi barščių puodas – visi buvo draugiški ir geri kaimynai.
Aišku, tik kol būdavo išgertas vienas-kitas buteliukas – po didesnio alkoholio kiekio kiekvieno velniai pradėdavo lįsti išorėn ir būdavo visko: nuo malonaus siuntimo „na chu…dožnika učitsia“, iki normalaus snukių apsidaužymo.
Tačiau žmonės nebuvo pikti ir kitą vakarą vėl apsikabinę traukdavo čigoniškas dainas, pritariant gitarai, kurią barškindavo žydas Jurka. Jo mėgstamiausia daina buvo Demis Roussos „Goodbye, my love, goodbye“, tačiau žodžių, deja, jis nežinojo, todėl iškart užtraukdavo priedainį – „ mai lavi mai gudbaj“, tuo sukeldamas mūsų, paauglių, isterišką juoką. Tada Jurka mesdavo gitarą į šoną ir puldavo mus vaikytis po kiemą – irgi nepiktai, tiesiog norėdamas prasimankštinti ir pasilinksminti.
Jis buvo vadinamas Montuotoju, nes kažkada treniravosi sambo, girdavosi pažįstąs Ponomariovą, Jazerską – to meto Europos sambo šviesulius. Jo mėgstamas posakis buvo „ tik pyst babkę – ir išmontuoju“.
Išgėręs Jurka visiems siūlydavo lenkti ranką, arba eiti imtynių – draugiškai išmėginti jėgas . Pats jis buvo nedidukas, tačiau labai plačių pečių, ilgų, tvirtų rankų – šiek tiek primenantis gorilą. Tačiau rankos jam nulenkti nepajėgdavo niekas – netgi galingi, virš 100 kg sveriantys vyrai.
Jo brolis Lionka dėl tamsaus gymio buvo vadinamas Čchavela, atseit – čigonas, kaip jis pats deklaravo. Ir po šiai dienai nežinau, ką tas žodis reiškia – gal išvis nieko, o gal „putka“? – tačiau Lionka savo pravarde didžiavosi ir atsiliepdavo tik ja šaukiamas.
Buvo šilta liepos naktis. Po stalu jau stovėjo 4-5 tušti degtinės buteliai, vyrai apspangę tyliai šnekučiavosi, čia pat kamputy buvom susimetę ir mes, kiemo „bachūriukai“: Romka, aš ir Cvekas. Vasaros atostogų metų turėjome beveik nevaržomą laisvę, tėvai nevarydavo namo ligi pat ryto. Todėl sėdėdavome altanoje iki tol, kol čia vykdavo „gyvenimas“.
Apie pirmą valandą nakties visi jau buvo aptingę ir ruošėsi po truputį skirstytis, kai staiga iš Daukšos gatvės pusės prie pavėsinės priėjo aukštas vyras. Visi sužiūro į nelauktą svečią, kai iš tamsos atskriejo:
- Kęęęstuuuti !
- Pyyyzduuuti ! – nudžiugęs atsiliepė Lionka.
Į apšviestą altaną įžengė legendinis Kęstutis-Pyzdutis, tapęs visu Kęstu, tvirtu, aukštu, maloniu vaikinu. Mes, paaugliai, tik girdėjome pasakojimus apie jį, tačiau niekada nebuvome matę. Vyrai pradėjo džiaugsmingai glėbesčiuotis, plekšnoti vienas kitam per petį, klausinėti „nu, kaip tu“, „iš kur tu čia“, „kokio bybio naktimis šliaužioji ne savo rajone“ ir panašiai.
Tačiau visi akivaizdžiai apsidžiaugė Kęstučio pasirodymu, kurio nematė jau daugelį metų. Tuo labiau, kad Kęstutis atėjo ne tuščiomis rankomis – iš švarko kišenių išsitraukė du butelius degtinės, vieną – pusiau nugertą. Pasirodo, jis kažkur Senamiestyje šventė gimtadienį, paskui apsipyko su kitais svečiais, įsižeidęs pasigriebė nuo stalo savo atsineštus „degalus“ ir patraukė į gimtąjį kiemą. Dideliam savo džiaugsmui rado čia mus vakarojančius.
Kęstas Taksistas, Pyzdučio bendravardis, bendraklasis ir suolo draugas, iš namų atsinešė dešros, Jurka Montuotojas pagamino originalių „odesietiškų“ pomidorų salotų su grietine (teisingumo dėlei reikia paminėti, kad mano motina gamindavo lygiai tokias pačias, nors Odesoje nei karto nebuvo).
Vakaras iškart įgavo antrąjį kvėpavimą, pasipylė prisiminimai, linksmos istorijos iš šlovingos praeities. Mes prisislinkome arčiau ir godžiai klausėmės tų pasakojimų – atrodė, kad šiais laikais jau nieko įdomaus nutikti negali, kad visos įdomios istorijos vykdavo tada, kai jie dar buvo paaugliai, mūsų metų…
… Apie Čiunčią-Barabanščiką, kuris turėjo keistą įprotį: susierzinęs, ar susijaudinęs jis liežuviu pervesdavo per visą kairįjį delną – nuo apačios ligi pat pirštų, nevarbu, net jei tuo metu šiukšlių konteineryje rinkdavo dzikūnus (musių lervas) žvejybai.
Čiunčia buvo labai nedidelio ūgio – gal kokių 162cm – ir dėl to baisiai kompleksavo. Požėlos (dabartinė Šv. Gertrūdos) gatvėje, pas čigonus, jis užsisakė pagaminti batus, turinčius 15 cm aukščio pakulnę. Užsakymas buvo atliktas pagal visus čigoniško supratimo apie grožį kanonus: kulnas, suklijuotas pakaitomis iš šviesios ir tamsios odos gabalėlių, Kęsto teigimu atrodė kaip zebro pimpalas, viršus išsiuvinėtas rožėmis, o pačių batų spalva priminė šviežios trydos spavą.
Deja, tie batai nesuteikė Čiunčei norimo solidumo, jam esant šalia, kas nors būtinai užvesdavo kalbą apie neva apvogtus laidojimo rūsius po Kauno Arkikatedra Bazilika ir iš grabo dingusius vyskupo batus – „gal ką nors apie tai žinai, Čiunčia?“.
O Taksistas Kęstas, nutaisęs nekaltą veidą, klausdavo:
- Čiunyte, ko snukis toks raudonas ir marškinių apykaklė atsegta – gal tryda sergi?
Tas sutrikęs apsigraibydavo apykaklę ir mykdavo:
- Nnne, iš kur čia ištraukei?
Tada Kęstas suvaidindavo nustebusį ir sakydavo:
- O, ble, atleisk, čia tavo batų tokia natūrali spalva – galvojau, kad aptriedei juos…
Ir visi myždavo iš juoko į kelnes…
…Dabar Kęstutis Pyzdutis pasakojo, kaip kartą, dar būdami paaugliais, jie žaidė „karą“ statybose.
Pyzdutis trečiame aukšte netikėtai susitiko Čiunčę ir nusivijo jį su pagaliu rankoje. Čiunčė netikėtai prasmego skylėje grindyse ir nubildėjo į antrą aukštą. Nukrito jis prie suvirinimo acetilenu aparato, į gesintų kalkių balą. Vargšelis iš susijaudinimo lyžtelėjo liežuviu delną. Matyt, skonis nelabai patiko, nes jis pašoko, pradėjo blaškytis, suktis ratu, spjaudytis ir per skylę grindyse nubildėjo i pirmą aukštą…
Kęstutis jį ten ir rado, gulintį ant lentų krūvos: prisitrenkusį, tačiau be rimtesnių sužeidimų…
Atrodė, kad prisiminimams nebus galo, kai pavėsinės kampe snaudžiantis elektrikas Petka, dėl plonų itališkų ūsiukų panašus į aferistą ir vadinamas Petručijo, pramerkė vieną akį ir reikšmingai suburbuliavo:
- Aš nemiegu !…
Ir staiga visi suprato, kad yra dar kažkoks, papildomas, triukšmas, pažadinęs Petručijo iš saldaus miegelio.
Mūsų kiemą nuo gretimo skyrė tamsus, aukštas pastatas – anksčiau buvęs „Dubysos“ siuvimo fabriko cecho korpusas, dabar reorganizuotas į gyvenamąjį namą.
Į mus žvelgė aklina siena – tik pačiame kampe kiekviename aukšte buvo po kelis langus. Pirmo aukšto langai buvo grotuoti – ten buvo įsikūrusi siuvimo atelje. Tuo tarpu antram aukšte plieskė šviesos, pro pravirus langus sklido muzika ir linksmas šurmulys – linksmybės pačiame įkarštyje, nepaisant vėlyvo meto. Kęstutis niūriai pažvelgė į šviečiančius langus ir sumurmėjo:
- O juk tas pydaras apgavo motiną, pasiėmė visus pinigus…
- Kas pydaras, koks pydaras? – tuoj visi susirūpino.
Iš nerišlaus pasakojimo paaiškėjo, kad tame bute po šiai dienai gyvena tikras Kęstučio dėdė, motinos brolis, kuris kažkokiu mistiniu būdu pasisavino jam ir Pyzdučio motinai skirtus palikimo pinigus, mirus tetai Amerikoje.
- O dabar, ble, karnavalus kelia už mano mamkos šaibas, – dar labiau pyko Kęstutis, – toks bezpriedielas toliau tęstis negali!
Jis staiga atsistojo, susipylė gerklėn degtinės likučius iš stiklinės ir ryžtingai patraukė aplink namą.
- Kur jis nuėjo? – droviai paklausė Petručijo, manydamas, kad kažką svarbaus pramiegojo.
- Pydarų nuėjo dubasint, Petrukas, – logiškai paaiškino Jurka Montuotojas ir atsiduso, – o mes čia sėdim, lyg celkos-gimnazistės…
Petručijo užsigrūdino kasdieninėse kovose su savo pačia. Smulkutis, tamsaus gymio, kažkada dailaus veido, itališko tipo gražuolis, Petras vedė kaulėtą, bjauraus būdo bobą. Visi jos dantys buvo aštrūs (todėl buvo vadinama Koškin Zub), balsas šaižus, ir visi iš netikėtumo krūptelėdavo, kai ji atverdavo langą (jie gyveno pirmame aukšte) ir pradėdavo spiegti:
- Petka, lachūdra tu, alkoholike, varyk tuoj pat namo, užteks su tais kiemo chandžiulninkais dusint !
„Kiemo chandžiulninkai“ kaip mat įsižeisdavo ir kuris nors mestelėdavo:
- Užsičiaupk, kurva !
Bet Katės Dantis neužsičiaupdavo ir kas nors liepdavo Petkai eiti ir sutvarkyti savo bobą – kad nelotų ant padorių kaimynų.
Piotras keikdamasis nerdavo pro duris ir bute tuoj pat užvirdavo grumtynės.
Kadangi jis su žmona buvo panašaus svorio, kovos baigtis dažnai priklausydavo nuo to, kiek Petručijo tą dieną būdavo išgėręs. Tačiau mūšis visada vykdavo apylygiai, abudu kaudavosi boksininko stovėsenoje, naudodavo apgaulingus smūgius iš šono ir apačios. Būdavo, kad lupti gaudavo ir Petras – tada atgal į kiemą jis jau negrįždavo.
O kartais jis išdidžiai, neskubėdamas, išeidavo, laiptinės tarpdury užsirūkydavo, atsisukęs ilgai ir paniekinamai žiūrėdavo atgal, į savo buto duris, paskui nerūpestingai pasitaisydavo pusiau nuplėštą švarko rankovę ir nugalėtojo žingsniu grįždavo į pavėsinę.
Veidas apdraskytas, kaktoje – gumbas, jis sunkiai alsuodavo, tačiau į jį žvelgiant buvo galima įsivaizduoti, kaip atrodė Gajus Julijus Cezaris, ką tik įsiveržęs į Angliją.
Taksistas Kęstas, sunkiai tramdydamas juoką, rūpestingai klausdavo:
- Ką, Petrukas, vėl boba tave supyzdino?
Petia tik paniekinamai suprunkšdavo ir numodavo ranką, atseit – “ką čia tau, durniui, aiškint”…
Taigi, Petras, nuolatinis realių kovų dalyvis, sunerimo:
- O tai kodėl mes jį ten vieną paleidom?
Visi susižvalgėm ir patraukėm pečiais: “tikrai, kodėl mes jį vieną paleidom į priešų gūžtą”?
Tuo tarpu įvykiai pradėjo rutuliotis žaibo greitumu: staiga nutilo muzika, pasigirdo dūžtančių indų garsas, moterų riksmai, grumtynių triukšmas.
- Kęstuti muša ! – susijaudinęs pašoko Petras. Dabar jis buvo nepaprastai panašus į šachmatininką-mėgėją iš „Dvylikos Kėdžių“.
Visi išgarmėjo iš altanos, susibūrė po langais.
- Kęstuti, Kęstuti ! – pradėjom šaukti.
Viduje triukšmas stiprėjo – ten, matyt, įsiplieskė rimtas konfliktas. Čchavela nusimetė minkštas šlepetes ir pirmo aukšto lango grotomis pradėjo kopti aukštyn.Mes jį laiku sučiupom už kojų:
- Lionka, ka tu darai?!
- Karoče, užlipu, pro langą įlendu į vidų, duodu vienam babkę, antram, sukeliu kipišą , iššoku atgal, tie – iš paskos, mes juos visus čia ir supyzdinam !
- Jo, ble, iššoki iš antro aukšto ant galvos ir iki pusės sulendi į asfaltą – koks durnius šoks tau iš paskos? – sumenkino jo planą Kęstas Taksistas, - juos reikia užpulti pro duris, gal bus neužrakintos…
Tamsiais užkiemiais apėjom aplink namą ir būriu sustojom prie priešų laiptinės durų.
Čchavelos galvoje beregint gimė kitas starteginis planas: jis pačiupo duris ir stenėdamas pabandė nukelti jas nuo vyrių.
- Ką tu, ble, darai ? – tyliai paklausė Kęstas.
- Karoče, taip: nuimu duris nuo zaviesų, einu pas juos į vidų. Pyst, babkę vienam, pyst – kitam, tada išbėgu atgal į kiemą, o jūs pasislėpę laukiat. Kai į lauką išbėga jie – Montuotojas meta į juos duris, jūs šokat ant jų ir supyzdinat – po išsamaus plano pristatymo Lionka vėl pradėjo nuiminėti duris.
Išgirdau, kaip kažkur viršuje atsidarė langas. Pažvelgiau ir pamačiau tamsoje boluojančius naktinius marškinius:
- Juozai, - išgirdau šnabždesį, - kelkis, Juozai, laiptinės duris vagia…
Lange pasirodė dar vienas siluetas:
- Palikit, kurvos, duris, tuoj su kirviu išeisiu ir jus išmušiu !
Jurka Montuotojas išėjo į kiemo vidurį ir mandagiai pradėjo diplomatines derybas:
- Kaimynėliai, labas vakaras, viskas tvarkoj, mes čia pianiną nešam iš antro aukšto – durys trukdo, tai mes jas trumpam nukeliam, o paskui vėl atgal užkabinsim !
- Pianiną – antrą valandą nakties ? – nepatikėjo Juozas, – vsio, pyzdiec, skambinu mentams!
- Ar telefoną namuose bent turi? – ironiškai paklausė Kęstas (mat tuo metu dar retai kuriam bute buvo įvestas telefono ryšys), supratęs, kad diplomatinės priemonės čia jau nebepadės, – sėdėk, geriau, ramiai bobą apsikabinęs – ir galvos tau niekas nenuraus….
Duris pagaliau nukėlėme nuo vyrių, jas į savo platų imtyninko glėbį paėmė Montuotojas. Mes puslankiu apjuosėm varčią, Lionka užbėgo laiptais viršun, pravėrė buto, kuriame vyko balius, duris ir išnyko už jų.
Praėjo minutė, antra, trečia – Čchavela negrįžo. Visi sužiūrom į Kęstą, kaip į gaujos vedlį : „ ką darom dabar?“
Kęstas apsisprendė akimirksniu:
- Veržiamės į vidų, duodam visiems iš eilės į nosį, išlaisvinam Liončiką ir Pyzdutį ir tepam slides: jeigu Juozas turi namuose telefoną – mentai čia bus už 5 minučių !
Visi sugarmėjom į laiptinę, pasiruošėm įsiveržimui, tik staiga atsivėrė buto durys ir išėjo patenkintas Lionka:
- Chebra, ložnaja trevoga – čia mano pažįstamas iš Troleibusų Parko vardadienį švenčia, savas bachūras ! Jie čia tarpusavy biškį apsipyko ir snukius apsidaužė, bet dabar jau viskas – zajabys!
- O tai kur tada Pyzdutis? – vėl labai logiškai paklausė Petručijo.
- Nichuja nežinau, bet čia jo tikrai nėra, – svariai paaiškino Lionka.
- „Buvo kaimas – ir nėra kaimo“ – mąsliai pacitavo Justiną Marcinkevičių Kęstas, - negerai, draugą pametėm…
Tuo tarpu atsidarė gretimo buto durys ir jose pasirodė Kęstutis-Pyzdutis, jį lydėjo pagyvenęs vyriškis. Matėsi, kad jis netikėtai pakeltas iš lovos: susivėlęs, suglamžytu veidu, o pro „tėviškų trumpikių“ klešnę bolavo nutįsę kiaušai.
- Chebra, susipažinkit – čia mano dziadas, motinos brolis, gimtas kraujas! Achujebytelnas dziadas!
Vyriškis susigėdęs kostelėjo kumštin, pasitaisė kiaušinius ir neaiškiai numykė:
- Na, ką jau čia, Kęstuti, nereikia…
- Kaip – nereikia, kodėl – nereikia ? – tiek metų nebendravom, dėl kažkokių supistų popierių iš Amerikos, aš motinai viską paaiškinsiu, ji supras, viskas vėl bus zajabys! – Kęstutis jį meiliai apkabino ir pataršė retus plaukus.
Supratom, kad giminystės ryšiai nugalėjo, kad jie taikiai išsiaiškino visus nesusipratimus ir mūsų gelbėtojiška misija jau užsibaigė…
Pasirodo, Kęstutis sumaišė butus – įsiveržė pas kitus žmones į balių. Baliauninkai mandagiai paaiškino jam, kad suklydo ir nukreipė teisingu adresu, kur gyveno giminaitis. Kadangi Kęstutis buvo išvaizdus vyras, buto šeimininkė labai jau meiliai su juo kalbėjo – bent jau taip pasirodė jos sutuoktiniui. Netikėtam svečiui išėjus ir kilo skandalas, kuris peraugo į lengvas muštynes.
Na, o kadangi Juozas telefono tikrai neturėjo ir milicijos neiškvietė, mūsų „Mirties batalionas“ sėkmingai grįžo į pradines pozicijas…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010