Pamenu, kaip prieš 20 metų, Karo Muziejaus sodelyje, į minią išėjo
Algirdas Mykolas su Vytautu Astrausku. Brazausko veidas buvo raudonas
raudonas: jis dar pats nežinojo, kuo baigsis ši avantiūra, bet likti
politinio proceso nuošaly tiesiog negalėjo. Tada dar jam nešvietė
Crowne Plaza, jis gerai nesuvokė kapitalizmo privalumų. Astrausko
veidas buvo tokios pat spalvos, kaip ir jo nomenklatūrinio palto nutrijų apykaklė:
nepaisant išgerto nemažo kiekio alkoholio, jį kankino paniška baimė: ar minia dabar
užmuš, ar rytoj rusai sušaudys?.
O mes žiūrejome į tą trispalvę
kariljono bokštelyje ir ašaros nejučiomis tvenkėsi akyse: nejaugi???…
…Neliko to jausmo dabar ir net nežinau, kas turėtų įvykti, kad tauta
vėl būtų tokia vieninga, kad žmonės didžiuotųsi esą lietuviai, kad
tikėtų rytojumi ir šlovinga ateitimi…
Net jei Brazauskas viešbutį atgal į Turto Fondą atiduotų…
Vėl tapome sąjungine respublika – geresnėje, pažangesnėje ir
demokratiškesnėje Briuselio Sąjungoje, tačiau balselio mūsų laibo nieks
negirdi…
Vienintelė išeitis – ženkliai padidinti lietuvių skaičių
gimtinėje, kad iki 2050 m. aplenktume lenkus skaitlingumu ir daugiau
europarlamentarų Briusely turėtume. Tokia užduotis jums keliama, mieli
tautiečiai…