Vaivoras arba Girtuoklė –erikinių šeimos augalas. Ir lapai jo su melsvu atspalviu, ir pačios uogos – mėlynos. O pilnai neprinokusios – netgi žydros… Tokios pailgai rutuliškos, mėlynai žydros…
Seksologijos „tėvas“ Alfred Kinsey savo garsioje seksualinės orientacijos skalėje nurodo, kad „11,6% 20-35 metų amžiaus baltųjų vyrų laiko save vienodai heteroseksualiais ir homoseksualiais, t.y. – biseksualiais“. Kitoje statistikoje skelbiama, kad beveik 20% vyrų yra nors kartą bandę, arba bent jau fantazavę apie seksą su tos pačios lyties asmenimis. Neapsisprendę, taip sakant… Savąjį heteroseksualumą teko išbandyti praktikoje net du kartus ir nors tai buvo – ojojoi, kaip baisu, tačiau bent jau visiškai tiksliai žinau, kad tvirtos vyriškos rankos ant mano kūno ir plaukuoti vyrų užpakaliai manęs netraukia…
Pirmasis išbandymas manęs laukė 1996 metais. Prisiskaitęs spaudoje bauginančių straipsnių apie antrosios vyrų širdies – prostatos, – problemas, sunerimau ir nusprendžiau nelaukti, kol klastinga liga mane užklups. Su draugų pagalba susiradau Kauno Klinikose geriausią iš geriausių – urologą Edmundą. Paskambinau jam duotu numeriu ir susitariau dėl vizito. Nežinojau, nei kur einu, nei kas manęs laukia: galvojau, kad reikės prisysioti į buteliuką, o specialistas pažiūrės į šlapimo spalvą ir pasakys, kad viskas tvarkoje.
Mane pasitiko aukštas, jaunatviškas vyriškis, su apvaliais Kudirkos akinukais ir smaila Dzeržinskio barzdele. Greitas, energingas, daug netuščiažodžiaujantis. Nusivedė į procedūrinį, pasodino ant kušetės ir įsmeigė į mane skvarbų žvilgsnį:
- Na, kuo skundžiatės?
- Nesiskundžiu niekuo, tačiau statistika labai gąsdinanti, nusprendžiau, kad atėjo metas profilaktiškai pasitikrinti prostatą, užkirsti kelią, taip sakant…
- Supratau. Nuleiskite kelnes iki kelių!
Dar nejausdamas pavojaus, pradėjau atsainiai sagstytis, dairydamasis, kur čia tie buteliukai, į kuriuos reikės primyžti. Buteliukų niekur nesimatė. Pritūpęs netgi pažvelgiau po stalu – nebuvo ir ten. Ir tada išgirdau gumos pliaukštelėjimą: gydytojas profesionaliu judesiu užsimovė lateksines pirštines! Pajutau lengvą šaltuką skrandžio srityje: triukams su pirštinėmis buvau visiškai nepasiruošęs! Per vietinį radijo tašką Troškūnų jaunimo ansamblis „Oželis“ užtraukė sutartinę „Gieda gaideliai“… Ji užgožė nerūpestingą paukštelių čiulbėjimą už lango. Graži vasaros diena staiga apniuko. Urologo rankose pamačiau skystojo parafino (medicininio vazelino) butelį su plastikiniu dozatoriumi viršuje. Jis išspaudė nemenką dozę skaidraus tepalo ir juo rūpestingai sutepė dešiniosios rankos rodomąjį ir didįjį pirštą… „Nekaltybės amžius baigėsi“, – šmėkštelėjo mintis.
- Gulkite ant šono ir parieskite kojas – kad keliai remtųsi į krūtinę!
„Eik dabar, pasiskųsk kam nors“, – ironiškai pats iš savęs nusišaipiau ir įsitaisiau ant kanapos gemalo pozoje.
- Atliksime tiesioginę prostatos apžiūrą – apčiuopsime ją per išeinamąją angą, – ramiu balsu pranešė Edmundas, – šlapinatės lengvai, neskausmingai, naktį dažnai keliatės į tualetą?…
Jis nerūpestingai šliūkštelėjo iš dozatoriaus šalto vazelino – tiesiai į mano „trečiąją akį“. Jausmas toks, lyg šiktum nuo liepto ir tuo metu netikėtai iššokusi lydeka pliaukštelėtų tau per užpakalį. Nervingai truktelėjau kelius į viršų ir stuktelėjau jais sau į barzdą. Būčiau išsimušęs dantis, bet, ačiū Dievui, tarp jų pasipainiojo liežuvis. Prikandau jį iki kraujo ir iš skausmo kriuktelėjau.
- Ehehei, per anksti krūpčiojate – pirštas dar čia! – žvaliai pajuokavo gydytojas, netikėtai pakišdamas man po nosim gerai suteptą, blizgantį „lateksinį“ pirštą.
Liežuvį taip skaudėjo, kad negalėjau žodžio ištarti, todėl pritardamas kažką numykiau ir pagalvojau: „Ką gi, raz – ne pederast. Tikras vyras turi pereiti per ugnį, vandenį ir lateksines pirštines. Tai vis vien geriau, negu varinės triūbos šiknoje“… Gydytojas atsainiai patapšnojo man per užpakalį, ištrynė tepalą ir staiga pasijutau lyg nuotaka Indijoje, kuri jaunikį pamatė pirmą kartą per vestuves ir staiga suprato, kad jis jai – nepatrauklus. O jaunikis išsišiepęs jau grūda jai pimpalą. Ką gi, tai buvo išties nemalonu. Norėjau bėgti, tačiau bėgti nebuvo kur – gulėjau atsisukęs veidu į sieną. Netgi krūpčioti nelabai galėjau, nes keliai rėmėsi į barzdą, o smarkiai prikastas liežuvis degė lyg ugnyje. Pasaulis kažkur nutolo – jaučiau tik pirštą išeinamojoj. „Įdomu, ar jis tą žiedą su voru antspaude nusiėmė? O gal tas voras kryžiuotis savo degančiom, rubininėm akim dairosi dabar mano subinėj patogesnio kampelio – kur voratinklį pakabinti?“ – galvojau apie bet ką, kad tik užsimirščiau ir nuslopinčiau kylantį šleikštulį.
- Ką gi, prostata nepadidėjusi, viskas atrodo normaliai, – iš kažkur toli atskriejo gydytojo balsas, – galite atsistoti…
Kojos buvo lyg vatinės, krėtė nervinis drebulys. Bet tai buvo tik pradžia:
- Tačiau kad pilnai įsitikintume – reikės paimti prostatos sekreto…
Kabinetas susvyravo ir pritemo: „Vtoroj raz – tože ne pederast?!“
- Atsistokite prie stalo, atsiremkite į jį alkūnėmis ir pražerkite kojas. Aš jums duosiu indelį – laikykite jį prie varpos. Tada aš pirštu stimuliuosiu jūsų prostatą ir jūs, galima sakyti, „baigsite“. Tai ir bus prostatos sekretas, kurį reikės ištirti!
Bizantijos Romos Imperatorius Justinianas savo garsiajame Kodekse uždraudė analinį seksą manydamas, kad tai yra pagrindinė žemės drebėjimų priežastis. Šiuo metu mūsų su Justinianu požiūriai buvo labai artimi. Pasirėmiau viena alkūne į stalą, kitą ranką su menzūrėle pakišau po stalu. Iš baimės mano „žvakigalis“ buvo taip susitraukęs, kad menzūra jį uždengė pilnai – su visu kapšeliu. Negalėjau patikėti: uždedu – nuimu, uždedu – nuimu: telpa! Visai kaip asiliukas iš Mikės Pūkuotuko: įkiša balionėlį į puodynę – ištraukia, įkiša – ištraukia: telpa! Pagalvojau, kad reikėtų papildyti lietuvių liaudies patarlę „baimės didelės akys“. Ji turėtų skambėti taip: „baimės labai didelės akys ir labai maži kiaušai“… Ir pimpaliukas mažas… Gyvenime teko ir labai smarkiai išsigąsti, ir į eketę šokti vidury žiemos – niekada prieš tai ir niekada daugiau po to mano „ūkis“ nebuvo toks mažas: stačiai – mažažemis valstietis!
Ir tada prasidėjo… Fizinis teroras – niekis, palyginus su psichologiniu smurtu: barzdotas vyras kiša tau pirštą į subinę ir stimuliuoja prostatą, o tu su siaubu suvoki, kad tuoj baigsi! Ir iškart atsidursi tarp tų beveik 20 procentų, kurie nors kartą gyvenime apie tai fantazavo! O tau net nereikia fantazuoti – jau, jau – ateina!
Šaltas prakaitas išpylė visą kūną, alsavau taip sunkiai, lyg būčiau su bulvių maišu ant pečių užbėgęs į devintą aukštą. Mano vidinis aš priešinosi ir stojo piestu prieš šį aktą, o protas su siaubu suvokė, kad kažkur organizmo viduje – nepaisant gamtos man duotos seksualinės orientacijos – kyla banga, kurią atpažįsti ir kurios taip lauki, mylėdamasis su moterimi: orgazmas!
Tačiau šį kartą jį sukelia energingas, jaunatviškas vyriškis! Suprantate, tai yra nenatūralu: tavo organizmas groja visai kitomis stygomis, tave jaudina ir traukia priešinga lytis, tavo susijaudinimą ir erekciją sukelia smegenys – juk seksas gimsta ten. Paprastai semegenys siunčia susijaudinimo signalus žemyn, įvyksta erekcija, aktas, galų gale – orgazmas. Bet to neturėtų būti, kai Edmundas įkiša pirštą tau į išeinamąją angą ir tu iššauni į plastikinį indelį! Kai smegenys vaitoja ir rėkia iš siaubo!
Nelabai pamenu, kaip išėjau iš Klinikų. Atsisėdau į mašiną ir pastėrusiu žvilgsniu žvelgiau pro langą. Rankos drebėjo, buvo labai silpna. Anksčiau niekaip nesuvokdavau gėjiško analinio akto: kokią laimę patiria tas, kurį dulkina? Pasirodo, kad viskas įmanoma: jeigu smegenys siunčia palankų signalą ir partnerio varpa stimuliuojama prostata – pasyvusis triušelis irgi sulaukia dangiškos palaimos!
Antrasis, ne toks dramatiškas, išbandymas įvyko lygiai po 10 metų, 2006-ais.
Bežaisdamas krepšinį kovojau dėl kamuolio, aukštai pašokau ir tuo metu varžovas mane stumtelėjo iš užpakalio (iš tikrųjų, tai nėra jokio reikalo slėpti to varžovo vardo – tegul visa Lietuva žino: tai – medkirtys Kestonis, kad jį karvė subadytų, jam ne krepšinį žaisti, o kelmus plikomis rankomis rauti! O pabandyk jį patį pastumti – tuoj akis išpūtęs bliauna: „Baaaudaaaa“!). Baisiai suskaudo strėnas. Traumos sporte – įprastinis dalykas, todėl ypatingo dėmesio šiam įvykiui neskyriau. Tačiau skausmas nesiliovė visą savaitę. Pasidalinau savo rūpesčiais su tokiais pat kaip ir aš – vyresnio mokyklinio amžiaus – jaunuoliais. Pasirodo, beveik kiekvienas turi šiokių, ar kitokių stuburo problemų. Jie patarė man nejuokauti, o kreiptis į stuburo remontininkus – antraip problemos įsisenės ir gali tekti netgi gultis ant operacinio stalo! Sunerimęs pradėjau teirautis, kurioje gydymo įstaigoje yra geriausi neurologai ir galų gale mane nukreipė į privačią kliniką Autobusų stoties rajone.
Atvykęs nurodytu adresu pamačiau, kad klinika įsikūrusi dailiame smetoniškos statybos dviaukščiame pastate. Pravėręs duris patekau į tvarkingą priimamąjį, registratūroje pasitiko simpatiška seselė, kuri pasodino mane prie žurnalais nukrauto staliuko ir paprašė šiek tiek luktelėti – gydytojas tuoj priims.
Apsidairiau: solidūs ąžuoliniai baldai, santūri, kultūringa apdaila, kampe – senoviškas pastatomas laikrodis, beje – veikiantis. Iš vestibiulio į antrą aukštą vedė atviri laiptai, įrėminti stikline tvorele.
Paėmiau žurnalą „Men‘s Health“ ir išsiblaškęs verčiau lapus. Radau straipsnį apie varpos padidinimą ir susidomėjęs pradėjau skaityti. Nugarą visą laiką nemaloniai maudė, tačiau tema pasirodė tokia įdomi (skubu nuraminti: ne aktuali, o įdomi!), kad pilnai pasinėriau į straipsnį. Staiga nuo laiptų aikštelės pasigirdo beprotiškai seksualus, žemo tembro, moteriškas balsas:
- Mildute, ar šis sportiškas, simpatiškas, mielas jaunuolis – mano pacientas?
„Tavo, tavo!“ – be galo apsidžiaugęs sušukau mintyse ir pakėliau akis. Laiptų viršuje stovėjo seksualaus balso savininkas – žydrasis stuburo guru. „Žydruoju“ jį pavadinau dėl būtent tokios spalvos chalatuko: stilingo, įimto per liemenį, aklinai užsegioto prie kaklo ir nerūpestingai praskleisto ties klubais. Tamsūs plaukai nudažyti geltona spalva, matyt – senokai, nes ties sklastymu juodavo kelių centimetrų pločio ataugusių, natūralios juodos spalvos, plaukų ruožas. Akys įtartinai ryškios, lyg apvestos kosmetiniu pieštuku, laibą kakliuką puošė prašmatnus žabo[1] – kažką panašaus ryšėjo Prince[2] muzikiniame vaizdo klipe „Purple Rain“. Viena rankutė žaismingai ilsėjosi ant grakščiai išlenkto klubo, kita – klausiamai nukreipta į mane.
Mirtinoje tyloje žurnalas nuslydo man nuo kelių ir tėkštelėjo ant grindų. Į užpakalį trenkė baisus dieglys – lyg būčiau su Mantu Petruškevičiumi išsirengęs į turistinį žygį baidarėmis, vakare padauginęs alkoholio ir miegojęs su juo vienoje palapinėje. „Dar gali pabėgti“, – žaibiškai šovė mintis ir aš staigiai pašokau. Dieglys iš užpakalio šoko aukštyn, į juosmens sritį, aš susiriečiau iš skausmo.
- Vargšelis! – užjautė mane „žydrai suderintas“ gydytojas, – ateik, zuikeli, pas mane , mano rankose užmirši visas bėdas ir vėl būsi kaip naujas!
„Zuikeli!“, – puoliau į paniką, – „ o jeigu jis dar ir penį pasiilginęs pagal žurnalo rekomendacijas – nors jis ir menko sudėjimo – neapsiginsiu, juk susukta nugara“…
Mildutė pakėlė akis nuo kartotekos ir raminamai nusišypsojo:
- Ne, daktare, šis pacientas užrašytas pas jūsų kolegą, gydytoją …
Ji pasakė pavardę, kurios gerai nenugirdau, bet nuskambėjo kaip „Golubiatnikas“[3], ar kažkaip panašiai.
„Jomajo“, – dar labiau išsigandau, – „ar neužsinorės jis pavaikyti balandžių mano golubiatnėje[4]?!“
- Gaila, gaila, – dviprasmiškai numykė stilingasis specialistas ir aikštingai tarė:
- Kadangi niekam manęs nereikia – padaryk, Mildute, baltos kavos!
Tuo tarpu antrame aukšte atsivėrė gretimo kabineto durys ir pro jas šonu išspruko sutrikusi kaunietiško stiliaus poniutė: riebi šiknutė vos išsiteko siaurame sijone, galinga krūtinė draskė ankšta švarkelį, kojytės įspraustos į „kiaulės naginės“ tipo batelius. Gana dailus, apvalus veidelis net degė iš susijaudinimo, akutės bėgiojo, lyg dvi pelytės, užspeistos į kampą. Kažką burbtelėjusi į praviras duris, ji nubildėjo laiptais žemyn. Padvelkė sunkių, dusinančių kvepalų aromatas, maloniai sumišęs su šviežio prakaito kvapu.
„Negaili nei seno, nei jauno, nei vyro, nei moters“ – toliau gąsdinau pats save.
- Sekantis! – pro praviras kabineto duris pasigirdo valdingas balsas.
Mildutė žvilgtelėjo į mane ir padrąsinamai linktelėjo galva.
„Ave, vita, moriturus te salutat!”[5], – prisiminiau testamentinį poeto palikimą. Lyg į skerdyklą varomas veršis sunkiai užkopiau laiptais. Kabinete sėdėjo tvirtai suręstas, vidutinio amžiaus diedas skvarbiomis akimis. Viduryje kambario stovėjo masažinis stalas su iškrypėliškai atrodančia išpjauta skyle veidui.
- Sveikas, mielasis, kuo skundžiamės?
„Mielasis?! “ – visiškai sutrikau aš. „Skundžiamės tos pačios lyties asmens seksualiniu priekabiavimu ir homofilinės[6] atmosferos sukūrimu bei jos plėtojimu“…
- Eee, juosmenį surakino, – nedrąsiu balsu sulemenau, – bet jeigu jūs užsiėmęs – galiu ateiti kitą kartą…
Gydytojas nustebęs pažvelgė į mane:
- Kuria prasme – užsiėmęs? Jums gi paskirtas šis laikas!
„Žopa dorože“[7], – liūdnai pagalvojau. Stuburo specialistas liepė nusirengti iki trumpikių – tai dar labiau sustiprino mano įtarimus. Kai išsinėriau iš kelnių ir kukliai delnais pridengiau savo lytį, gydytojas žvilgtelėjo į mane ir švilptelėjo:
- Oho, kokios tvirtos kojos – matyt, daug sportuojate? Gulkitės veidu žemyn ant masažinio stalo!
Jaučiausi lyg pelė užsitrenkusiame šaldytuve. „Dorogoj tovarišč pogib na liniji ognia, no ne vzdrognul, ne povernul nazad“[8] – mintys kažkodėl persijungė į rusų kalbą. Kažkur skaičiau, kad ekstremaliose situacijose, kai pavojus pasiekia aukščiausią ribą, nervų sistema nepajėgia susidoroti su milžinišku krūviu ir tiesiog atsijungia – žmogus užmiega net mirtino pavojaus akivaizdoje.
„Jei užmigsiu – teks pasivadinti Daina, arba Daiva“… Labai nenoromis kniūpsčias atsiguliau ant stalo, galvą pasukau į šoną. Gydytojas priėjo prie kriauklės kampe, pradėjo plautis rankas. Iš plastmasinio flakono niekaip negalėjo išspausti skysto muilo:
- Matyt, pasibaigė, – atsiduso. – Ar žinote anekdotą apie muilą? Du vyrukai maudosi duše, vienas prašo paskolinti muilą. Antrasis paduoda gabaliuką, tačiau jis išslysta iš rankų. Abu bando jį sugriebti – nesėkmingai – muilas nukrenta ant grindų. Vyrai susimąstę žvelgia į jį, vienas mįslingai taria: „Taaaip, laikykim, kad nusiprausėm“…
- Che, che, che, – sukikeno stuburo tiesintojas, – abu bijo pasilenkti, che, che, che!…
„Daa, eto ja neudačno zašol segodnia“[9] – pajutau, kaip iš baimės šiaušiasi plaukai.
- Veiduką nukreipkite į skylę – bus patogiau gulėti ir kvėpuoti! – sukomandavo specialistas.
„Aha, iš viršaus prispaus galvytę, o iš apačios įgrūs į burnytę!“, – įtariai pašnairavau į jį – ar nesisegioja praskiepo.
- Atsipalaiduokite, ištieskite rankas prie šonų, delnais į viršų!
Gydytojas palinko virš manęs ir abiem rankom pradėjo maigyti stuburą:
- Penktas slankstelis užspaustas, septintojo diskas pasislinkęs, kaklo srityje pradeda formuotis ataugos, – pradėjo paslaptingai burbėti, čiupinėdamas mano nugarą, – truputėlį kilstelėsiu stalą, bus patogiau prieiti.
Jis koja spūstelėjo pedalą ir stalas su manim pradėjo kilti aukštyn. Po dar vieno paspaudimo stalas pakilo tiek, kad gydytojo kiaušai nelauktai įvažiavo tiesiai man į delną. Iš netikėtumo krūptelėjau ir bandžiau patraukti ranką, tačiau jis dar kartą numynė pedalą ir jo „aparatūra“ tiesiog prisilydė prie mano plaštakos.
- Nešokinėkite, užčiuopiau užspaustą nervą!
„Ir aš kažką užčiuopiau – ir tai gali būti didžiausias mano gyvenime radinys – todėl ir šokinėju“ – dar spėjau pagalvoti, kai jis stipriai sumygė slankstelį – net nutirpo dešinė koja.
Specialistas, atrodo, net nejautė, kad jo visa reprodukcijos sistema atsidūrė svetimose rankose ir toliau susikaupęs tyrinėjo stuburą, karts nuo karto pavoliodamas savo kiaušus mano valstietiškame delne. Pro akis nenoromis prasisuko Berlyno „Meilės Parado“ vaizdai: besilaižantys ir besigraibantys pederastai, pusnuogės lesbietės ir transvestitai.
„Vaje, smagu čia pas jus, tokia šilta, draugiška aplinka“, – pagalvojau. Kilo noras šelmiškai suspausti jo pomidoriukus, bet apsigalvojau – dar ne taip supras ir apdovanos šlapiu bučiniu.
Pagaliau neurologui atsibodo šildyti savo keptuvę ant mano viryklės ir jis atsitraukė. Žaibiškai pašokau ir puoliau prie savo rūbelių, bet jis sustabdė mane valdingu rankos mostu:
- Pabandysime atpalaiduoti tą užspaustą nervą! Atsistokite nugara į mane, nuleiskite iki pusės užpakalio kelnaites ir truputėlį pasilenkite priekin! Aš stovėsiu 30 centimetrų už jūsų. Tada jūs laisvai kriskite atgal – nebijokite, aš jus pagausiu, – kol jūsų užpakaliukas atsirems į mano pilvą. Tada aš jus suimsiu per pažastis, o jūs tiesiog suglebkite mano glėbyje, visiškai atsiplaiduokite!
Įsivaizdavau save su nuleistomis trumpikėmis, pasilenkusį į priekį. Užpakalyje stovi Daktaras Vaivorykštė, irgi su nuleistomis kelnėmis, su stovinčiu makavyku. Aš krentu atbulas ir pasimaunu – lyg mėsos gabaliukas ant šašlyko iešmo… Brrr, vaizdas buvo toks tikroviškas, kad nejučiomis pasipurčiau. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, „apšikai nykštį – apšik ir delną“… Truputėlį nusmaukiau kelnaites žemyn – vos vos, kad tik matytųsi pats brūkšnio viršus ir palinkau į priekį. Už savęs girdėjau sunkų, aistringą alsavimą, nekantrios rankos sugriebė ir timptelėjo mano kelnaites žemyn – iki pusės žandų. Neurologas kimiu balsu sukuždėjo:
- Dabar griūkite, aš labai laukiu!
Atsargiai pasvyrau atgal, tikėdamasis atsiremti į minkštą gydytojo pilvuką. Deja, atstumai buvo taip apskaičiuoti, kad atsirėmiau truputėlį žemiau.
„Ką jis ten – bažnyčios raktą į kišenę įsidėjęs?!“ Tačiau gilesniems apmąstymams nebuvo laiko, kadangi godžios rankos apsivijo mane per liemenį ir prisitraukė prie savęs.
„Būdavo, įsivedu kumelę ravan – taip ir užlipu ant jos“, – prisiminiau frazę iš kažkurio klasiko kūrinio. Išriečiau nugarą, bandydamas atitraukti užpakalį nuo jo įkaitusio ginklo, tačiau golubiatnikas mikliai vikstelėjo dubeniu pirmyn ir bakstelėjo savo yla man šiknon, lyg gandras, pasimesdamas varlę snapu. Supratau, kad jis ištobulinęs metodiką ir man geriau nespurdėti, kad dar labiau jo nesujaudinčiau.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų – tiesiog suglebkite mano rankose, nebijokite, aš jus laikau! Vienas! Du! Trys!
Kaip pakirstas smukau žemyn, laikydamasis ant jo tvirtai sunertų rankų. Jaučiau, kaip jis tvirtai prie manęs prisiglaudė. Dešinė ausis tiesiog užkaito nuo jo karšto alsavimo, pakvipo prarūkyta burna, kava, prakaitu, neplautomis kojinėmis ir dar „kažkuo“ neplautu, kuris galimai rėmėsi man į subinę. Mano kelnaitės už „to kažko“ užsikabino ir užčiuožė aukštyn – net guma pliaukštelėjo. Stuburas išsitempė ir trakštelėjo. Staigiai pašokau ir pusiau jėga išsivadavau iš specialisto glėbio:
- Oi, ačiū, skausmą kaip ranka nuėmė!
Jis su abejone akyse pažvelgė į mane:
- Negali būti, kad taip iš vieno karto – reikia kartoti bent tris sykius!
„Tris kartus reikia dainuoti priedainį „Golubaja luna – vsemu vinoj, vse v okruge govorili, etoj strannoj liubvi tak emu i ne prostili“, – pamaniau, bet garsiai to nepasakiau.
- Gydytojau, ačiū, jūsų prisilietimai daro stebuklus – aš kaip naujai gimęs, daugiau tikrai nereikia!
Tas sumišęs pažvelgė į mane:
- Na, šiandien gal ir nereikia, tačiau dar mažiausiai reikės atlikti septynis seansus, kad užspaustas nervas pilnai atsistatytų!
- Būtinai, būtinai, užrašykite mane kitai savaitei, jūs – stebukladarys!
Vapėdamas tokias ir panašias nesąmones, skubiai užsisagsčiau kelnes ir puoliau pro duris. Manau, kad atrodžiau taip pat keistai, kaip ir ta riebi kiaulytė, kuri spruko prieš man ateinant. Nubildėjau laiptais žemyn. Mildutė su slepiama pašaipa pažvelgė man į akis:
- Trisdešimt litų! Kada ateisite sekančiam seansui?
- Turiu atsigauti po patirtų įspūdžių, aš jums pats paskambinsiu ir susitarsime!
Kaip akis išdegęs nėriau pro duris. Keisčiausia, kad strėnų neskaudėjo nei truputėlio. Maniau, kad taip yra dėl patirto streso ir vyriško, tvirto – labai tvirto ir šilto – apkabinimo, tačiau neskaudėjo nei sekantį rytą, nei vėliau. Todėl dabar jau ne taip skeptiškai žiūriu į istorijas apie stebuklingus išgijimus – žmogaus pasąmonėje įkalintos milžiniškos jėgos, – tereikia mokėti jas tinkamai prakalbinti…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010
[1]Žabo (pranc. Jabot) – nėrinių arba muslino rauktinukai prie vyriškų marškinių apykaklės.
[2] Prince Rogers Nelson (1958) – amerikiečių daininkas, dainų autorius, atlikėjas, aktorius. Vienas iš talentingiausių ir didžiausios komercinės sėkmės sulaukusių pop atlikėjų.
[3] Golubiatnik (Rus.) – balandžių augintojas. Įdomu, kad rusiško žodžio „Goluboj“ (žydras) etimologiją kai kurie kalbininkai kildina iš žodžio „Golub“ (balandis).
[4] Golubiatnia (Rus.) – karvelidė, ankšta, nedidelė patalpa, kur laikomi karveliai, balandinė.
[5] Būk sveikas, gyvenime, pasiryžęs mirti tave sveikina! – (Lot.) Juliaus Janonio 1896-1917 (Vaidilos Ainio) priešmirtinis eilėraštis.
[6] Homofilija – ( Homos (Gr.) – vienodas, toks pats, Phileo (Gr.) – myliu) – meilė tos pačios lyties asmeniui.
[7] Šikna brangiau (rus.)
[8] Brangus draugas žuvo ties fronto linija, tačiau nesudrebėjo, nepasuko atgal (Rus.)
[9] Taaip, nesėkmingai šiandien pataikiau ateiti (Rus.)