Mindaugas Karalius

Nelauktai netikėtai tenka atidaryti naują rubriką – „Skaitytojams pageidaujant“.

Sveikinime su Valstybės diena neatsargiai užsiminiau, kad per naktį gimė pirma herojinės poemos „ Mindaugas Karalius. Treniotos kerštas“ dalis. Deja, turėjau pripažinti ne tik tą faktą, jog „eiles rašyti – tai ne šašlyką kepti“, tačiau ir tai, kad reikia nuoširdžiai tikėti, jog Dievas tau davė talentą jas rašyti ir pasodino šalia bent dvi iš devynių Dzeuso ir Mnemosinės¹ dukterų: Kaliopę² ir Polymniją³. Taip jau išėjo, kad prie manęs dažniausiai prisėsdavo Faunas⁴ su satyrais⁵, o neretai prisijungdavo ir Jambė⁶. Nepaisant nuoširdaus prisipažinimo, kad eiliukės – menkos ir niekingos, dalis skaitytojų visgi pageidavo jas pamatyti ir įvertinti (lyg manytų, kad aš galiu sirgti perdėto kuklumo liga ir dėl to neparodyti genialaus kūrinio). Tačiau manęs – kaip ir Augustino Rakausko – kuklumas nekamuoja. Augustinas, beje, neatmeta galimybės, kad jo odė „Lietuvos 1000-mečiui“ bus pasiūlyta kaip alternatyva dabartiniam Lietuvos himnui: „V.Kudirkos skelbta programa nebeteko prasmės, saulė Lietuvos tamsumų neprašalino“. Aš gi tikrai nesitikiu, kad mano poema bus iškalta granite prie įėjimo į Valdovų Rūmus.

Mano draugas Vytautas, tikras Aukštaitijos krašto atskirai – ir visos Lietuvos kartu paėmus – patriotas, lyg magnetas prie savęs traukia tuos visus „nučiuožusius nuo proto“ menininkus-kūrėjus. Iš jo sužinojau, kad Kavarske, gražiame Šventosios slėnyje, per kiekvienas Jonines prie Šv.Petro šaltinio,vyksta kasmetinis vietos literatų suvažiavimas, į kurį sulekia visi pripažinti (ir nelabai) plunksnos broliai. Susėda puslankiu, pagarbina pagoniškus dievus, uždega fakelus, pagieda harmonizuotas liaudies dainas ir sutartines, užmezga tiesioginį ryšį su kosmosu ir pradeda… Kas eiles skaito, kas – prozą, dar kiti tiesiog pasakoja savo sapnus, arba balsu perteikia laisvai besiliejantį minčių srautą.

Vytautas, kaip pagrindinis renginio mecenatas, sėdi ant ąžuolinio kelmo vidury kūrėjų ir atidžiai klauso: kartais pritariamai nusišypsodamas, kartais – smerkiamai nusikrenkšdamas ir susiraukdamas. Pasidėjęs ant kelių, abiem rankom tvirtai suspaudęs, laiko pagrindinį prizą – didelį, maždaug 10 kg proginį baltą sūrį su kmynais (mat Vytautas yra ne tik meno gerbėjas bei puoselėtojas, tačiau dar ir pieninės direktorius). Išbadėję menininkai bailiai žvilgčioja į suvažiavimo garbės pirmininką ir iš jo mimikos bando suvokti, ar papuls tarp laureatų – mat ne tik pirmos dvi, taciau dar ir trečioji vieta apdovanojama nurašytais, tačiau dar tinkamais vartoti pieno produktais!

Dievulėliau, kokių ten individų suvažiuoja! Tarp Vytauto favoritų – Karalienė Liūnė, poetė, vaidilutė, žiniuonė ir kerėtoja, taip pasivadinusi pagal vieno iš didžiausių Lietuvos gėlavandenių šaltinių, trykštančio netoli Ažuožerių (jos gimtinės), vardą. Zaoziorai, vėliau sulietuvinti ir pavadinti Ažuožeriais, yra kito žinomo Lietuvos rašytojo Antano Žukausko Vienuolio gimtinė. Praėjusių metų skaitovų turnyro nugalėtoja Karalienė Liūnė Vertinimo Komisijos Pirmininkui ponui Vytautui tada miglotai užsiminė, kad jeigu ji nelaimėtų konkurso, tai greičiausiai pasielgtų kaip Vienuolio herojė Veronika. Išsigandęs mecenatas ne tik kad išrinko ją „Kavarsko lakštingala“, tačiau netgi pasisodino ant kelių, kai buvo daroma bendra nuotrauka.

Kitas dalyvis, neabejotinai užmezgęs tiesioginį ryšį su Sirijaus žvaigžde Didžiojo Šuns žvaigždyne, labiausiai išsiskiria tarp kitų ne savo kūryba (rašo jis baltomis eilėmis – nei rimo, nei prasmės), o išvaizda ir stiliumi. Visada apsirėdęs šviesiai ruda eilute, kelnės – su daugkartiniu kantu⁷, kažkada balti, o dabar iki geltonumo užskalbti marškiniai, be šlipso⁸, tačiau kariškai tvarkingai užsisegęs viršutinę marškinių sagą, kalnieriukai⁹ ir švarko skvernai – užsirietę. Plaukai šviesus, ilgi, garbanoti – styrotų netvarkinga kupeta, jeigu jų neapgaubtų baltos trumpikių gumos lankelis, kuris tuo pačiu prilaiko ir akinius raginiais rėmais, kurių viena kojelė nulaužta – todėl guma ir parišta.

Matyt, jo tėvas kažkada buvo „Ažuožerių sodininkystės kolūkio“ paštininkas. Sūnui jis paliko odinę korespondencijos išnešiojimo veršenikę ir trofėjinį vokišką dviratį, beje – moterišką. Sūnus į lakštingalų sąskrydį visada atvažiuoja tuo dviračiu, per petį persimetęs tėvo krepšį su savo baltosiomis eilėmis. Ant rėmo puikuojasi baltais aliejiniais dažais negrabiai užrašytas „Inv. Nr. 305“. Rudos kelnių klešnės visada tvarkingai suimtos senoviškais, dideliais, mediniais skalbinių segtukais – neduok Dieve, kalaškė žvaigždėn įsivels! Anksčiau poetas sueigoje mėgdavo pasirodyti labai efektingai: išskleisdavo abi kojas į šalis ir pasileisdavo fakelais nužymėtu stačiu taku žemyn, prieš tai laibu balsu imituodamas fabriko sireną. Tačiau per praeitas Jonines nutrūko jo sandalų dirželis, koja nuslydo nuo pedalo ir vargšelis nespėjo laiku sustabdyti savo perfekte Kriegsmaschine – ausgezeichnet Fahhrad ¹⁰ ir tėškėsi su visu kostiumu į išmūrytą baseiną, kuriame susibėga Švento Petro šaltinio vandenys, labai išgąsdindamas jame besiturškiančias antis. Todėl šįmet literatas tvarkingai nusileido nuo kalnelio pėstute, vesdamas šalia dviratį. Šį kartą skaitė rimtą tiriamosios žurnalistikos pranešimą apie tai, kad neva sapne pasirodžiusi Mikalda jam pakuždėjo, jog Peru Nazca¹¹ lygumoje tarp milžiniškos beždžionės ir šuns figūros, išrėžtos dykumoje, yra ir Gedimino stulpai. Iš to jis darąs išvadą, kad ten gali būti ir LD Kunigaikščio Gedimino kapas.

Poetas iš poezijos šventės dalyvių bandė surinkti 200 lt, kurių neva trūksta lėktuvo bilietui Vilnius-Lima, tačiau tik iš Vytauto pavyko išpešti 7 litus smulkiomis monetomis ir prakąstą sumuštinį su šaltu kotletu.

Beje, perskaitęs mano prozos bandymus, Vytautas juos įvertino palankiai ir primygtinai siūlė dalyvauti kitų metų skaitymuose, užsimindamas, kad „jaunųjų talentų“ kategorijoje galėčiau pretenduoti į paguodos prizą – kartoninę dėželę „Rokiškio“ glazūruotų sūrelių, kuriuos su apgadintomis pakuotėmis grąžino parduotuvės.

Kaip dabar pats suvokiu, greičiausiai paskatintas tokio teigiamo atsiliepimo, nusprendžiau labiau „atitikti konkurso formatą“ ir prozą trumpam iškeičiau į poeziją.

Pats gi Vytautas, dvasiškai išsekęs po literatūrinių batalijų, ramybės ieškodavo savo sodyboje Pajuostinio kaime, ant ežero kranto.

Tačiau ir ten jį susirasdavo tie Aukštaitijos raineriai marija rilkės ir maironiai.

Ankstyvą rytą išėjęs iš trobos pamyžt ant rasotos žolės, Vytautas pamatė prie vartų rymantį garbaus amžiaus žmogelį. Rankoje jis laikė kažkokią brošiūrą. „Ble, ir čia tie reklamos agentai ramybės neduoda“, – piktai pamanė poezijos globėjas. Jis susikaupęs žvelgė į auksinio lietaus lašus, kurie iš jo vamzduko dailiu puslankiu skriejo ant patvoryje pasodintų kaimynės tujų. Baigęs sodriai nusiperdė, tikėdamasis, kad išgasdins įkyrų dieduką. Šnairomis žvilgtelėjo į vartus: senolis vis dar stovėjo, pagarbiai nusiėmęs kepurę. Sunkiai atsidusęs mecenatas paslėpė savo aparatūrą apsmukusiose trumpikėse ir, kasydamas pilvą, krypuojančia antino eisena neskubėdamas patraukė link interesanto.

• Po kiek, tėvuk, šiemet grikius parduodat? – linksmai paklausė.

Bočius linksmai, kažkaip moteriškai sukrizeno ir žvaliai atsakė:

• Poezijos reikalui, kuriam aš čia atstovauju, grikių kainos jokios įtakos nedaro!
• O tai ką, tėvai, Maironio „Pavasario Balsų“ pirmąjį leidimą atnešei parduot? – vėl linksmai sudundeno sodybos šeimininkas.
• Tai kad ne, tijūne! – dar linksmiau pragydo senukas, – aš pats – kaip Maironis, dovanų savo poezijos knygelę atnešiau!
• Eik tu peklan, senoli! – nustebo Vytautas, – ar pats parašei, ar nuo Augustino Rakausko nužiūrėjai?!
• Pats, pats! – išdidžiai patvirtino diedulis, svariai pliaukštelėdamas delnu per viršelį, – viskas čia išguldyta – juodu ant balto!

Literatų globėjas truktelėjo viršun nusmukusias trumpikes, delnu sutraiškė ant sprando tupintį uodą ir susidomėjęs paėmė leidinį.

• Ale gerą kūlę atsiauginęs – kaip veršio! – pagarbiai tarstelėjo senolis.

Vytautas dirstelėjo žemyn: kai užplėšė tėviškus gaciukus aukštyn, pro klešnę išlindo maždaug sprindis drūtgalio.

• Nu, dieduli, labai nesigirsiu, bet da i daba kas antrą rytą abiem rankom nenulaikau! – patenkintas išdrožė, – tai sakai „Metų laikai – keturi“?! Pats ir būsi tas Jonas Urbonas?
• Ašen, ašen, – patvirtino lankytojas, – kaimynas esu, iš kitos kelio pusės!

Ranka parodė pro krūmus neaiškiai boluojančią, suzmekusią žemėn, rąstinę pirkelę.

• O pats, vaite, kuo būsi? – paklausė. – Dedikaciją užrašyčiau mūsų krašto literatūros ir poezijos globėjui!
• Rašyk: Vytautui! Ne Didžiajam Kunigaikščiui, bet kad ne menkesniam – tai jau tikrai!

Diedulis atsivertė pirmą puslapį ir drebančia ranka išvedžiojo:“ Vytautui kaimynui mielam – nuo dėkingo autoriaus“. Į akis iškart krito savitas žodžių dėstymas sakinyje. „Odnako, interesno“, -pamanė mecenatas, tačiau garsiai to nepasakė. Mandagumo dėlei dar pakvietė autorių vidun išgerti čiobrelių arbatos, tačiau kaimynėlis, atlikęs misiją, susinepatogino, greitai atsisveikino ir pritūpdamas nuskuodė dulkėtu vieškeliu. „Žvalus diedukas“, – susimąstęs nužvelgė įkandin Vytautas, – „kaži, kiek jam metų galėtų būti“? Numojęs ranka įėjo vidun ir numetė knygelę pakampėn.

Ir tik po gerų metų, ieškodamas savo puskojinių, ponas Vytautas netikėtai užtiko apdulkėjusį tomelį. Įtempęs proto galias, lyg per miglą atsiminė, kad gavo tą knygelę dovanų iš paties autoriaus rankų „s darstvennoj nadpisju“. Tuo metu sodyboje svečiavausi ir aš, tad susidomėjęs pasičiupau leidinį: mane visuomet traukė dar nearti literatūriniai dirvonai. Atsiverčiau pirmoje pasitaikusioje vietoje ir žagtelėjau:

….

„Ir jis nors trumpam pamiršęs

Savo automobilį, garažą,

Su džiaugsmu stebės aplinkos mūsų

Vaizdą žaliuojantį taip gražų“.

….

Atverčiau kitoje vietoje:

….

„Šone po dešinei, sodybą tu pastebėsi

Mano draugo Jono seną,

Dabar jo brolis Juozas vienas, berods

Joje tebegyvena“.

….

Iškart prisiminiau mūsų Seimo narės, irgi poetės, egzaltuotos asmenybės Dalios Teišerskytės žodžius:“ Aš neniekinu mėgėjiškos poezijos kūrėjų. Geriau jau rašyti eilėraščius, negu plėšti parduotuves“(čia ji taip atsiliepė apie A.Rakausko opus magnum ¹²„Lietuvos 1000-mečiui“). Tąkart man pasirodė, kad geriau jau Jonas Urbonas eitų plėšti parduotuvių. Taip ir įsivaizdavau laibą, smulkutį senuką, pusę veido slepiantį po raudona skarele, su išdrožtu mediniu pistoletu rankoje įsiveržiantį į Troškūnų kaimo parduotuvę ir plonu balsu rėkiantį: „Atiduokit, kurvos, babkes, nes tuoj pradėsiu pyškinti stambaus kalibro kulipkomis!“

Pavarčiau knygelę nuodugniau ir kiekviename puslapyje radau tokių „perliukų“, kad nuo juoko man paskaudo pilvą ir turėjau trumpam prisėsti:

….

„Veikiai atsigaus čia visas sutvėrimas

Su varlėmis, driežais, krūmų pumpurais.

Žirginus išdžiaustę beržai tyliai rymo,

Kaip smagu, malonu kaime vakarais“.

….

Pradžia – kaip K.Donelaičio „Metų“. Antroje eilutėje autorius demonstruoja neblogas faunos ir floros žinias, o trečiąja tiesiog pribloškia:“Žirginus išdžiaustę beržai tyliai rymo“…Sutikite, metafora – verta Maironio, Širvio plunksnos (teisingumo dėlei turiu pripažinti, kad ši eilutė ir yra vienintelė nebanali ir išties meniška, neprimityvi ir nenaivi visoje rinktinėje). Toliau autorius lyg suvokia, kad netyčia iššoko aukščiau bambos ir vėl grįžta į gimtojo kaimo prieglobstį, kuriame jaučiasi saugiai.

Bet pabandykite sukurti ką nors panašaus patys! Iš kokių visatos gelmių, nežinomų materijos klodų, žvaigždėtų bemiegių naktų ateina tie iš pažiūros keistai sudėlioti žodžiai, tas šventas naivumas ir primityvumas, tos čystos mintys! Juk tai yra tikra autentika, dvasingumas, kurio nesuvaidinsi, kurio dirbtinai neišmoksi – tas tikėjimas savo kūrėjiška misija, savo TIKROJO KELIO žinojimas ir nuoseklus jo laikymasis! Tai turi būti arba įgimta, arba kūrėjas po kiek laiko pradeda girdėti balsus, kurie jam tiesiog ir padiktuoja tuos originalius tekstus.

Štai kad ir mums visiems praeityje gerai žinomas lenktyninkas Kęstutis (kaip aš jį vadinu „Žmogus, pakeitęs upės vagą“): poeto pašaukimą savyje pajuto nuo pat ankstyvos vaikystės. Tačiau pats prisipažįsta, kad sklandžiai ir originaliai eilės lietis pradėjo tik tada, kai patyrė rimtą avariją, susitrenkė galvą ir savaitę gulėjo komoje. Matyt tada Dievulis jo galvelėje su atsuktuvu nureguliavo kūrybinį imtuvą: atsigavęs Kęstutis tiesiog nutverdavo ore plevenančius surimuotus stulpelius ir greitai suguldydavo juos ant popieriaus.

Tačiau grįžkime prie Jono Urbono kūrybos. Vieną jo eilėraštį noriu jums pacituoti ištisai, jis nuo pradžios iki galo yra fucking incredible:

SENATVĖS ARTĖJIMAS

Ką tu sakysi! Ir jinai jau senti ima!

Matai, raukšles ryškėjant ties lūpomis, antakiais!

Po metų kelerių jos veidas visas senatvės linkme nueis,

Nei ženklo nebeliks žavaus jaunystės palikimo.

Jai nieko nesakyk, kad kartais neišsigąstų

Dėl senatvės pasireiškusios pas ją pradžios,

Likimu nusivylus iš nevilties, kančios,

Kad į rankas negriebtų peilio aštriai išgaląsto…

Dabar jinai lig gamta rugpjūčio pabaigos,

Oras malonus, šiltas, bet vėsą rudeninę vakarais jau jauti.

Dabar tau gaila paviršium ežero nuriedančios bangos,

Kad jinai, sidabru švytinti pas tave nebeatplauks, nebeateis.-

Kaip ir merginos grožio, jos žvilgsnio mėlynų akių,-

Kad grožis pas ją išliks ilgam, aš kažkodėl tikiu!

Pajuostinys 1986m. rugpjūtis

Jaučiat jėgą? Nepaisant pirmame stulpelyje išreikšto spėjimo, kad „jos veidas visas senatvės linkme nueis“, gale eilėraščio nugali sveikas optimizmas ir amerikietiškas tikėjimas, kad „grožis pas ją išliks ilgam“… Gražu. Skoninga, saikinga, nuoširdu ir gražu.

Kas priverčia žmogų šitaip atverti savo kūrybines „juškas“, kad štai tokios dvasingos eilės išsiveržtų iš sielos gelmių ir lyg meteoritas nors trumpam nušvietų mūsų literatūrinę padangę?

Nežinau.

Manajai poemai gimti padėjo du veiksniai: artėjanti Valstybės Diena, Karaliaus Mindaugo Karūnavimo šventė ir Augustino Rakausko masterpiece „Lietuvos 1000-mečiui“. Užtenka per „Žinių radiją“ paklausyti „Verslumo dvasios“, kur šios radijo stoties savininkas Augustinas dalinasi savo dvasingumu ir skaito briedovus pamokslus. Ir nesuprasi, kuriai konfesijai¹³ jis atstovauja: šiaip lyg ir nujaučiama, kad jis palaiko krikščioniškąjį tikėjimą, tačiau jūs nuvykite į jam priklausantį prekybos centrą „Mega“, esantį Kauno pakraštyje!

Sakoma, kad pats Rakauskas sukurė inerjero dizainą ir stropiai sekė, kad jo nurodymai būtų vykdomi iki mažiausių smulkmenų. Dabar nuo sienų į tave žvelgia trys milžiniški veidai, primenantys pomirtines kaukes, turkiškas pusmėnulis, seniausių Kauno mūrinių pastatų fragmentai ir tekstai, parašyti nežinoma kalba. Ir pusiau satanistinis simbolis „888 XXX SSS“. Jeigu verslininkas Augustinas ir savo eiliukes būtų parašęs ta mįslinga ir nežinoma kalba – ma jį šunes! Bet jis gi lietuviškai parašė, „naiviojo romantizmo“ dvasia! Ir per tą pačią „Verslumo dvasios“ laidą savo poemą pirmą kartą pristatė plačiajam klausytojų ratui! Kaip rašė „Laikinoji Sostinė“, „Liaudies dainų ir praėjusių amžių tautine romantika dvelkiančias eiles banguojančia, raiškia intonacija perskaitė pats autorius… Nuskambėjus iškilmingiems muzikos akordams, virpančiu iš susijaudinimo balsu laidos vedėja Ingrida Stankevičienė pranešė, kad A.Rakausko eilėraštis greitai taps daina“. Ir iš tiesų, greitai šis kūrinys jau muzikine forma buvo paleistas į eterį. Mecenatas Vytautas įtaria, kad ją pakiliu Muslimo Magomajevo stiliumi atlieka pats autorius.

Ar teko jums kada išgirsti, ar perskaityti šį idiotiškai-patriotinį, cukriuku nubarstytą saldžių, banalių ir nuvalkiotų frazių rinkinį. Ne? Prašau, susipažinkit:

LIETUVOS 1000-MEČIUI

Augustinas Rakauskas

Lietuvėli, kareivėli, už teisybę tu kovok.

Skleisk pasauliui tyrą meilę, savo jausmo neišduok.

Ženk į priekį, kareivėli, dėl Tėvynės mylimos.

Skleisk pasauliui vien tik gėrį, šlovink vardą Lietuvos.

Apie šviesą, tikrą tiesą tu galvok,

Savo krašto tikrą tiesą išsvajok.

Tu kilniais jausmais pasaulį užkariauk

Ir šaltos mirties klajūnės neprišauk.

Tu nuo balto Vyčio žirgo žemėn stok,

Kalaviją žalioj girioj pakavok.

Jeigu meilės jausmas sieloje yra,

Sklis visam pasauliui tavo šiluma.

Lietuvėli kareivėli, už teisybę tu kovok,

Skleisk pasauliui tyrą meilę, savo jausmo neišduok.

Ženk į priekį, kareivėli, dėl Tėvynės mylimos.

Kol su Lietuva gyvensim širdyje.

Tikrą laimę jaus darni tauta.

Su visais susikalbėsim paprastai,

Nes visų klausyt mokėsim pagarbiai.

Lietuvėli, kareivėli, už teisybę tu kovok.

Skleisk pasauliui tyrą meilę, savo jausmo neišduok.

Ženk į priekį, kareivėli, dėl Tėvynės mylimos.

Skleisk pasauliui vien tik gėrį, šlovink vardą Lietuvos.

Gal jam encefalitinė erkė įkando?

Supratau, kad taip ir aš galiu parašyt. Tuo labiau, kad Liepos 6-oji jau beldėsi į duris, o iš Rakausko kūrybinės virtuvės nesklido jokios naujai kepamos poemos kvapas.

Beje, anot VU profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, jis pats paskyrė Mindaugo Karūnavimo datą. Mat tuo metu karūnacijos ceremonijos vykdavo tik sekmadieniais. Visas skaičiavimas rėmėsi keliais žinomais faktais ir atstumais, kuriuos tuomet būdavo galima įveikti per tam tikrą laiką.

Taigi, buvo žinoma, kad vienuolis pranciškonas, dalyvavęs Mindaugo karūnavime, liepos antroje pusėje jau buvo Livonijos ordino žemėse. Tuo tarpu popiežius Inocentas IV Lietuvos žemių dovanojimo aktą kalavijuočiams Romoje įregistravo 1253 rugpjūčio 21 dieną. Žemes Mindaugas dovanojo už galimybę tapti karaliumi. Iki Romos tuo metu buvo galima nujoti maždaug per pusantro mėnesio.

Gudavičius atliko paprastus aritmetinius veiksmus, pažiūrėjo, kurios liepos dienos tais metais buvo sekmadieniai ir tiesiog pasirinko liepos 6-ąją. Pats neneigia, kad tai galėjo būti ir birželio 29-oji, ir liepos 13-oji. Anot profesoriaus, pastarąją datą jis atmetė tiesiog dėl netikusio lietuvių švenčių šventimo būdo.

Pasvarstykime patys: liepos 13-oji – Valstybės diena. Pakeliamos vėliavos, į darbą nereikia. Miestuose parduotuvių alkoholio skyriai nusiaubti, miesteliuose ir kaimeliuose samagono varytojai iš milžiniškų bačkų dugnų ilgakočiais samčiais graibsto paskutinius drumzlino skysčio likučius. Vidurdienio koncertas, šokiai, estrada, mordabojus ligi pat ryto.

Trumpa grožio miego pertraukėlė, liepos 14-oji. Įžymaus visuomenės veikėjo, istorijos tyrinėtojo-mėgėjo, literatūrologo (taipogi mėgėjo), išradėjo ir keliautojo D.Švenčionio gimtadienis – antra valstybinė šventė iš eilės! Vėliavų nuleisti nereikia, į darbą – nereikia! Poj, guliaj duša!

Tėviškės vieškeliuose girti mužikai, pasileidę į isteriškas alkoholio paieškas, pradeda kaktomušomis daužyti savo opelius-kadetus ir šimtines audi. Nepašertos kiaulės žviegia tvartuose, laukuose svyra nenupjautų rugių varpos.

Liepos 15-ą dieną tauta nerimastingai laukia dar vienų valstybinių išgertuvių – Žalgirio mūšio minėjimo metinių. Kaimynas ateina pasiskolinti degtukų, o išsineša dvi nukirstas pensininkų galvas. Šiaurėje dangų nutvieskia kraupi, raudona pašvaistė: prisimenant išdaviką Jogailą, Mažeikiuose patriotai padega lenkų naftos perdirbimo gamyklą. Siunčiamos sveikinimo telegramos Janui Žižkai, su savo šešiais čekų pulkais puolusiam kryžiuočius iš šono. Trys Smolensko pulkai, anot tarybinių istorijos vadovėlių, nulėmę jungtinių pajėgų pergalę Žalgirio mūšyje, išformuojami, jiems vadovavęs pulkininkas Sidorovas pažeminamas iki praporščiko. Svarstoma, ar nereikėtų vėl susprogdinti tilto per Bražuolės upelį, užkertant kariniam tranzitui kelią į Kionigsbergą. Visoj šaly kuriami ginkluoti pasipriešinimo būriai, nacionalizuojama Anykščių vyno gamykla.

Tačiau netikėtai prasidėjusios, netikėtai šventės ir baigiasi, spaudoje užverda diskusija, ar galima lietuviams švęsti tris dienas iš eilės. Išvada vienareikšmė: negalima sumesti į krūvą tiek daug įsimintinų ir brangių tautai datų! Kadangi D.Švenčionio gimimo ir Žalgirio mūšio datos yra užfiksuotos Kvedlinburgo ir kituose analuose – jos nekelia abejonių. Belieka nukelti Mindaugo Karūnavimo datą į liepos 6-ą dieną ir apokaliptinis scenarijus jau nebeatrodo taip grėsmingai.

Ir pabaigai – mano kuklus kūrinys, kuris nuo A.Rakausko veikalo skiriasi tik tuo, kad jame bent jau pateikiama istorinių faktų ir vardų, jis turi nors šiokią tokią pažintinę vertę.

MINDAUGAS KARALIUS. TRENIOTOS KERŠTAS.

Pirma dalis.

„Nebeužilgo ta diena, kai Lietuvai užtems dangus,

Ir bus savaitgalis drūčiai gūdus“ -

Dūmojo taip Mindaugas, karžygis išdidus,

Skubėdamas vieškeliu iš Kernavės į Trakus…

Sunku man savojoj Vorutoj sėdėti,

Sudėjus rankas į kryžiuočius žiūrėti.

Livonijos ordinas – lyg krislas aky!

Užpiso žemaičiai su Treniota prišaky.

Bet spėkos per menkos – net rankos nusvyra,

Tačiau nepridera dejuoti juk didvyriui!

„Ir kū daba daryt“? – artojas aukštaitis

Pragysta,

Lig kelių šūdan insibridęs.

„Esmi Didysis Kunigaikštis –

Daryk ką nors ant Lietuvos Tėvynės“!

Nu, pyliau jam kuoka dantysna -

Tenelenda smirdantys driskiai akysna!

Bet tyliai pats sau pagalvojau: „Teisybę bežemis juk sako –

Sustoję visi jie skersai mano tako“!

Ir Aukso Ordos Burundajus chanas

Dėl Kijevo Rusios baisiausiai pyksta,

Pasigalandęs lenktus jataganus

Su savo siauraakiais Lietuvon atvyksta…

Rytinį Tėvynės rubežių jau kirsti grasina,

Ir Jotvingių žemę bei Sėlą atplėšti kėsinas…

Ir Vykintas, glušas žemaitis, su mano bekiaušiais brolėnais -

Verkšlena dėl atimto dvaro.

Subėgęs krūvon su Volynės rusėnais,

„Sulauksi tu karo“, barzdon sau burbena…

Pažvelgęs į viską ramiai, be skubos,

Nusprendžiau į Rygą aš vykti pagalbos.

Su Štirijos Andrium, Magistru Didžiuoju,

Manau, be problemų sutarsim gražiuoju.

Juk reikia jam Naudruvos, Skalvos, dalies Žemaitijos,

Kad plėnim paleistų Treniotos tėvoniją!

O krikštą priėmęs aš Vilniuj – tam lenkų žvėryne,

Iškelsiu krikščioniškos katedros sienas mūrines.

Rygoj man nukaldins karūną auksinę

Ir vyskupas Kulmo pateps man krūtinę!

Ir tapsiu Karalium visos Lietuvos!

Pats popiežius Romoj manęs pribijos!

Įkursiu valstybę su sostine Vilniuj

Žinos, kurvos, lenkai, su kuo reikalą turi!

(Čia ne skladno, zato – smertelno)

Dūmojo taip Mindaugas, karžygis išdidus,

Sau vieškeliu jodamas iš Kernavės į Trakus…

Jei Augustinas Rakauskas pasižada nieko nerašyti 600-ųjų Žalgirio mūšio minėjimo metinių proga, pasižadu ir aš.

© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010