„Kartą per dieną, ar kartą per mėnesį – nusikeikia kiekvienas“…
Durnos bobos paistalai
Epigrafui neatsitiktinai pasirinkau vienos kalbininkės senmergės mintį – ji vis dar dėvi vašeliu nertus lininius drabužėlius ir savo mintyse gyvena idealizuotoje smetoniškoje Lietuvoje, slapčia vildamasi, kad taip ir yra – kartą per mėnesį nusikeikia kiekvienas…
Tūlas mano skaitytojas, o ypač – skaitytoja, – piktinasi, kad savo literatūrinius bandymus „papuošiu“ keiksmažodžiais. Bandžiau apsiginti aiškindamas, kad tokia buvo realybė – Tarybų Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, rusiškas „matas“ buvo vartojamas pačiame aukščiausiame lygyje. Atėjus į valdžią bolševikams, daugiau negu pusę amžiaus tarybiniai lyderiai demonstruodavo savo „artumą liaudžiai“, kalbėdami netaisyklingai ir prasčiokiškai, keikdamiesi lyg vežikai. Kultūringa ir švari kalba būdavo laikoma buržuazine atgyvena ir į taip kalbančius žmones žvelgdavo su panieka ir nepasitikėjimu.
Net pats Chruščiovas pederastais išvadino moderniojo meno kūrėjus, apsilankęs kasmetinėje meno parodoje Maskvos Manieže 1962 metais. Jaunam dailininkui jis šaukė: „Tai šuns šūdas!… Asilas su savo uodega galėtų geriau nuteplioti…Ar tu esi pederastas, ar normalus vyras?“[1]
O juk nebuvo nei vienos šeimos Lietuvoje kurios vienaip, ar kitaip nebūtų palietusi stalininė represijų mašina: kone kiekvienos šeimos nariai, tolimesni ar artimesni giminaičiai buvo nuteisti, ištremti į Rusijos lagerius. Iš esmės, visa TSRS tapo dideliu lageriu, milžiniška šalis gyveno pagal kalėjimo taisykles: „po poniatijam“[2].
Ir šiandien galiu tvirtai pareikšti, kad bent jau Kaune poniatijos gyvos ir jų laikomasi mūsų dienomis.
O rusiški keiksmažodžiai dar ilgai bus neatskiriama mūsų kalbos dalimi ir naudojami gerokai dažniau, negu kartą per mėnesį…
Žodelis „ble“ tapo netgi ne keiksmažodžiu – tai tiesiog stipresnis jaustukas, nenukreiptas į konkretų asmenį ir tariamas, neturint tikslo įžeisti – tai lyg pasakytos minties užtvirtinimas, sustiprinimas, akcentas.
Rusų filologai netgi mano, kad „ble“ jau praradęs savo pirminę reikšmę ir yra vartojamas kaip „antrinis keiksmažodis“ – „dlia sviazki slov“[3]. Angliškai kalbančiose šalyse tokiu žodeliu tapo „fuck“: jis įteisintas vos ne oficialiame lygyje, laisvai tariamas iš televizijos ekranų, vartojamas dainų tekstuose ir tikrai neturi savyje informacijos, kad kažkas kažką tuoj išdulkins. Netgi santūrioji Helen Mirren, 2007 metais apdovanota Oskaru už nuostabų Anglijos Karalienės vaidmenį ir žiūrovų širdyse visiems laikams išlikusi Elizabeta Antrąja, filme „Tikroji padėtis“[4] leidžia sau šitaip padėkoti Russell Crowe, vaidinančiam žurnalistą: „fuck you very much“.
Mūsų gi birutos ir mildos, sėdinčios Kalbos Komisijoje ir vis dar puošiančios galvą pinavijomis, nenori pripažinti, kad pasaulis sparčiai modernėja, o kartu su juo kinta ir žmonės, ir kalba. Aš iki dabar negaliu atsitokėti, kaip žodelis „pyst“ išlindo į dienos šviesą ir netgi tapo vartotinas laikraščių puslapiuose, ar televizijų šou metu. Bet neapsigaukime: tai tikrai nėra pirma kregždutė, skelbianti pavasarį – greičiau tai yra išimtis, patvirtinanti niūrią taisyklę: labiau už norminę lietuvių kalbą yra sustabarėjusios tik FIFA[5] futbolo taisyklės.
Ašaros byra iš akių, kai tos sudžiūvusios inkvizitorės, padabinusios mūsų kalbą „vaizdajuosčių leistuvu“ , „skreitinuku“ (nešiojamas kompiuteris), rimtu veidu postringauja, kad patys pikčiausi lietuviški keiksmažodžiai yra prakeiksmai: „Kad tave devyni velniai pagriebtų!“, „Kad tave pirmas pavasario perkūnas užmuštų!“ ir pan.
Keikiesi juk ne todėl, kad tavo linkėjimai išsipildytų, o tam, kad išlietum susikaupusį pyktį, sustiprintum pasakytų žodžių prasmę, perduotum oponentui savo neigiamą požiūrį į jį patį, ar į jo veiklą. O tie siūlomi palinkėjimai yra tokie pat neišraiškingi ir apvytę, kaip ir jų skruostai – lyg pernykščiai obuoliai sniege.
Kaip atrodytų, jeigu aš su kuo nors susipykčiau ir pradėčiau plūstis:“ kad tu eitum ir eitum ir eitum keliu ir pasiklystum ir niekaip išeiti negalėtum ir valgyt labai norėtum, o nieko neturėtum ir dar kad tau beeinant akmenukas į batą įkristų ir tu jo niekaip neišsikrapštytum“ ?…Vietoj to, kad trumpai-drūtai pasakyčiau: „bybi tu, žalio medžio“ ? Kuris pasakymas būtų įtaigesnis ir greičiau pasiektų oponento širdį?
Tačiau pripažinkim, kad be „bybio“, daugiau mūsų kalboje nors kiek išraiškingesnių ir nuotaikingesnių keiksmų kaip ir nėra! Internete radau tokią mintį: „Lietuvių kalba turi milžinišką raiškos potencialą, ir savų lietuviškų žodžių stoka tik parodo mūsų (ar kalbininkų) nenorą ar tingėjimą ją puoselėti“.
Lietuvninkas esmi, myliu savo kalbą, istoriją, kraštą, tačiau turiu pripažinti, kad rusų keiksmažodžiai yra žymiai galingesni, stipresni ir geriau atlieka savo funkciją.
Be prakeiksmų, lietuvių kalboje dar vartojami pejoratyvai[6] – neigiamos reikšmės žodžiai ar frazeologiniai junginiai, dažniausiai taikomi žmogui, kaip antai: nevėkšla, liurbis, stuobrys, dvasios ubagas.
Eufemizmai – švelnesni, neutralesni šiurkštaus, ar nešvankaus žodžio pakaitalai: velnias=nelabasis, rupūžė=rupūs miltai, rūtelė žalioji. Vietoj to, kad keiksmai būtų stiprinami ir jų skambesiui suteikiama daugiau jėgos – jie dar yra švelninami ir lengvinami!
Dar vartojami plūstamojo pobūdžio keiksmai – juos tariant, netrokštama keršto, tik išsakoma neapykanta, pasipiktinimas: „rupūže rauplėta“, „žalčio išnara“, „gyvatės vaike“.
Ir pagaliau – nepikti linkėjimai: „kad tave zuikis subadytų“, „kad tave dryži paraliai“.
„Liūdna, mergaitės“, pasakytų Ostapas Benderis. Ir jis būtų teisus. Kaip keiktis lietuviškai, kai tie keiksmai yra naivūs, infantiliški ir impotentiški? Gal mūsų kalbininkai todėl ir kovoja su rusiškais keiksmažodžiais, kad patriotiškai nusiteikę lietuviai susigėstų, pradėtų keiktis lietuviškai – nuo to dar labiau susigėstų ir nesikeiktų išvis? Bet ar mes turime būti davatkų kraštu, ar mūsų kalba privalo būti nulaižyta ir pabrėžtinai korektiška?
Rusijos Mokslų Akademijos narys-korespondentas, Filologijos Mokslų daktaras, profesorius A.M.Šachnarovičius „Rusiškų keiksmažodžių“ antologijos įžanginiame straipsnyje sako: „Kalboje nieko negalima leisti, ar drausti, kalba gyvena ir vystosi pagal savo įstatymus“.
Bet ar ne dėl pernelyg akylos priežiūros lietuviški keiksmažodžiai taip nunyko (o gal ir neišsivystė)? Ar ne dėl tų ugningų kovotojų su pilkomis sermėgomis ir užsirietusiais skvernų kampučiais, mūsų šnekamojoje kalboje taip prigijo ir suvešėjo rusiški keiksmai? Ar nedavė ta kova atvirkštinio rezultato: neleido atsirasti normaliai lietuviškai plūstamajai leksikai ir ilgam įtvirtino mūsų kultūroje rusiškus analogus?
Kiekviename be išimties Lietuvos parke rasime žalioje vejoje išmintus „nelegalius“ takelius, nurėžiančius kampus, trumpesniu ir patogesniu būdu leidžiančius iš taško A patekti į tašką B. Ir jokie draudimai negali išgyvendinti šio reiškinio. Sumanus parko planuotojas pirmiau užsėja veją ir porą mėnesių leidžia žmonėms vaikščioti – kol nusistovės natūralūs tranzito koridoriai, susiformuos takeliai – ir tik tada juos išgrindžia. Taip yra Europos šalyse. Tačiau ar galite įsivaizduoti mūsiškius parkų planuotojus, taip išmintingai besielgiančius?
Tokie patys sustabarėję, netalentingi, atitrūkę nuo realybės, akli ir kurti yra mūsų kalbos priežiūros specialistai. Matyt, susuko jiems galvą Jono Jablonskio šlovė ( pastarasis praturtino gimtąją kalbą daugybe naujadarų, kurie surado savo vietą ir kaipmat prigijo: degtukas, deguonis, vandenilis, pirmadienis, antradienis, mokinys, ateitis, praeitis ir kt.) - bruka jie mums dabar šlykščius naujadarus, kurie yra sudėtingi, neskambūs ir sunkūs, sukurti pagal kažkokius principus, neturinčius nieko bendro su gyvąja dabartine kalba. O kai naujadarai tiesiog primetami – piktnaudžiaujant savo įgaliojimais norminti ir prižiūrėti kalbą – žmonės pradeda neigiamai vertinti ne tik naujuosius žodžius, tačiau ir pačias kalbos priežiūros institucijas.
Neleido, neleido jie mums vartoti, kurti ir kaupti tuos nešvankius gyvosios kalbos perliukus, o šventa vieta juk tuščia ilgai nebūna – štai ir įsitvirtino rusų keiksmai mūsų žodinėje kultūroje.
Gal todėl ir esame tokie agresyvūs, kad nesugebame atskirsti stipresniu žodžiu?
Įsivaizduokime teorinį ginčą su maskoliumi, kuris suprastų lietuviškai. Ruskelis net nesusimastydamas išvadintų jus „razjoba, pidar i govno“. Ir čia būtų tik lengvas apšilimas, jis dar net nepradėtų keiktis kaip reikiant. O jūs jam prėskai atsikirstumėt: „eik tu, varna su kepalaičiais“… Kacapo akyse – neviltis ir kančia: malonumas baigėsi, dar net neprasidėjęs – lyg norėtum pasiplūsti su Pažaislio Kamaldulių vienuolyno abate.
Beje, neatsitiktinai pavartojau žodžius „maskolius“ ir „kacapas“ – tai yra negatyvų atspalvį turintys ruso tautybės asmens apibūdinimai – neturėdamas stiprių tautinių žodžių, bent jau tokiais įžeidimais bandau atskristi tam teoriniam rusui-oponentui. Įdomi pati šių terminų reikšmė ir kilmė.
Iš pradžių terminas „maskolius“ apibūdino geografinę individo kilmės vietą: „maskvietis, maskvėnas, Maskvos Kunigaikštystės gyventojas“. Lenkų istorikai rašė: „ Rusija – ne Rusia, o Maskva ir jos liaudis yra maskoliai, o ne rusai“.
1794 metų Tadeušo Kosciuškos[7] sukilimo Lietuvoje vadas, generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis[8] parašė eilėraštį baltarusių kalba, kuriame yra tokios eilutės: „Poidzem žyva da Kasciuški, rubac budzem maskaliuški!“[9]
O vienas iš 1863 metų sukilimo vadų Konstantinas Kalinauskas[10], Vilniaus generalgubernatoriaus M.Muravjovo nuteistas pakarti, savo priešmirtiniame laiške rašė: „Jau stovėdamas po kartuvėmis sakau tau, mano liaudie: tik tada laimingai gyventi pradėsi, kai maskolius tavęs nevaldys“[11].
Tačiau ilgainiui apibrėžimas „maskolius“ tapo ruso pseudonimu, ypač Ukrainoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, o vėliau – ir Lietuvoje. Palaipsniui „maskolius“ susitapatino su rusų kareivio įvaizdžiu: „ su maskoliumi (kareiviu) draugauk, tačiau rankoje kuolą turėk“[12]. Atsirado ir daugiau neigiamų prasmių: „maskolit“ – sukčiauti, apgaudinėti prekiaujant.
Dar ir dabar pačioje Rusijoje tolimesnių regionų gyventojai maskviečius paniekinamai vadina maskoliais ir kaltina juos šalies plėšimu.
„Kacapo“ terminas atsirado dar tais laikais, kai Rusija ir Ukraina buvo viena valstybė. Didieji rusai mažuosius rusus vadino „chocholais“, o pastarieji didžiuosius – „kacapais“. „Chocholas“ – tai plaukų sruoga pakaušio srityje, kurią nešiodavo Zaporožės kazokai, šitaip pabrėždami žymią kilmę. Caro Ivano Rūsčiojo laikais Rusioje ir bajorai, ir mužikai nešiojo barzdeles – kaip ožiai. Įpratusiems skusti barzdas ukrainiečiams tai atrodė juokingai. Ukrainietiškai ožys – „cap“. Kacap – kak cap (kaip ožys).
Tačiau yra ir kitas šio žodžio kilmės aiškinimas – labiau griežtas ir grėsmingas. Kai Ivanas Rūstusis buvo apgulęs Kazanę, jis totoriams pažadėjo, kad jei šie sudės ginklus ir pasiduos – visiems dovanos gyvybes. Tačiau kai totoriai pasidavė, rusai išskerdė visus, nepasigailėjo nei moterų, nei vaikų. „Kasap“ (qasap) – iš tiurkų kalbos – mėsininkas, skerdikas.
Manau, kad gyvoje, šnekamojoje kalboje stipresnis žodis – kaip vėsaus vėjelio dvelksmas karštą vasaros dieną. Be abejo, viskam yra savas laikas ir vieta – nederėtų skaldyti anekdotų apie putkas pamaldžiame pokalbyje su Kauno Arkikatedros Bazilikos klebonu, tačiau taipogi nereikėtų neoficialaus pašnekesio metu su savo luomo ir padėties žmonėmis vengti vaizdingesnių posakių („Baidosi, kaip sena merga bybio“ – turime ir tokią liaudies patarlę). Beje, būtent patarlės ir priežodžiai šiek tiek gelbsti ir palengvina tą bendrai paėmus apverktiną lietuviško keiksmažodžio dalią gimtojoje kalboje.
Atsižvelgdamas į kritikų (daugiau kritikių) pastabas, šiame kūrinėlyje paeksperimentuosiu ir į savo personažų lūpas įdėsiu tik lietuviškus plūstamuosius žodžius ir posakius. Kaip jau minėjau, daugiausiai vaizdingų pasakymų radau tautosakoje, todėl nenustebkite, jei tik aštuonias klases baigę veikėjai staiga pragys patarlėmis. Taip pat prašau suvokti ir atminti, kad niekas to meto Kaune taip nešnekėjo, o ir dabar nešneka: nors naujoji karta rusų kalbos praktiškai nemoka, tačiau visus jų keiksmažodžius išmoko neverčiami ir nesikuklindami vartoja kiekviena tinkama ir netinkama proga.
Kažkada žadėjau išsamiau pristatyti Mindziuko Gaidžio tėvą. Niekšingas tipelis – dar dabar kraujas užverda, kai jį prisimenu. Dzūkelis, kilęs nuo Merkinės. Nedidukas, kresnas, truputėlį panašus į čekų dainininką Karelą Gotą: neproporcingai didelė galva, ilgi, banguoti plaukai, saldi iškrypėlio šypsena ir šaltas žvilgsnis. Jo akys niekada nesijuokdavo. Tiesą pasakius, beveik niekada nesijuokdavo ir Mindaugas Vyresnysis, tačiau kažkokios slaptos aistros ir emocijos draskė jį iš vidaus ir jis dažnai būdavo išsišiepęs – atrodydavo, kad šypsosi. Prieš tardamas frazę, rankomis įsiremdavo į šonus, iškišdavo liežuvį ir perbraukdavo juo per plonas lūpas – patikėkit, vaizdas labai nemalonus. Visada nusiskutęs, kruopščiai susišukavęs, į darbą eidavo vilkėdamas kostiumu. Bet kokiu kostiumu! Po šiai dienai savo garderobe vengiu ir įtariai žiūriu į šviesius kostiumus – taip man įstrigo atmintin siautulingi Vyresniojo Gaidžio spalvų deriniai. Kostiumų jis turėjo begalę. Ir jie buvo vienas už kitą gražesni: žalsvosios musmirės spalvos, vaikiškos trydos spalvos, švelniai dangiškos, kakavinės, su rožiniu atspalviu. Marškinių spalvos irgi neatsiliko nuo tos gėjiškos gamos, o kaklaraiščiai stebino fantazija ir išmone: beždžionė, kopianti į palmę, Senis Šaltis su raudonu dovanų maišu ryškiai geltoname fone – tai tik keletas kuklesnių egzempliorių jo rūbų spintos lobyne.
Ta nelemta tėvo meilė spalvoms ir prilipdė jo sūnui „Gaidžio“ pravardę. Tais laikais vyrai rengdavosi pilkai ir neišradingai – ką jau kalbėti apie vaikus. Visas Senamiestis buvo paverstas didele statybų aikštele: visur dirbo kompresoriai, laisvi plotai tuoj būdavo užverčiami žemių ir žvyro kalnais, į dangų stiebėsi kranai, aplinkui statybinėmis tvoromis buvo aptverti ištisi kvartalai. Vietoj sukrypusių medinių sandėliukų ir apšiurusių, nedidelių namukų, buvo statomi triaukščiai, modernios architektūros pastatai, renovuojami seni laužai. Ir, aišku, visur tvyrojo dulkės. Purvas, kalkės, dyzelinio kuro balos tapo neatskiriama mūsų kasdieninio gyvenimo dalimi. Ir mums, vaikams, viskas rūpėjo: reikėjo įlįsti į visus vamzdžius ir rūsius, užtvenkti visas balas ir iš antro aukšto lango nušokti į cemento dėžę (tada sausas cementas statybose buvo laikomas milžiniškose medinėse dėžėse, o ne sufasuotas maišeliuose). Savaime suprantama, rūbai žaibiškai susitepdavo ir juos reikėdavo nuolat skalbti – dėl šios priežasties jie buvo tamsių tonų ir neišraiškingi.
Ir štai tokiu nepalankiu istoriniu momentu Mindziukui tėvelis nuperka naujus treningus. Pats faktas malonus, be abejo, nes nauji treningai – puiki proga pasipuikuoti prieš apdriskusius ir sulopytus draugus. Tačiau iškrypėlis tėvelis nuperka sūnui ryškiai raudonus treningus! Negana to – aptemptus, lyg baleto šokėjo triko!
Mindaugėlis verkė tris dienas ir nėjo į lauką, kol tėvas jo per jėgą neišstūmė pro duris. Mūsų draugo abejonės dėl aprangos kodo tinkamumo buvo pagrįstos: pažvelgę į jį, mes žviegėm ir klykėm, raičiojomės ant žemės ir kretėjom iš juoko. Kęstas sutrikęs pasikasė pakaušį ir kukliai paklausė:
- Dievulėliau aukštielninkas, už ką tave taip nubaudė, šmiki tu? Gal Radijo Gamykloj bus karnavalas ir tu ten bybį vaidinsi?
Mindziukas stovėjo kamputyje, bejėgiškai nuleidęs galvą ir abiem delnais prisidengęs netikėtai išryškėjusius kiaušus.
- Klausyk, tu, Maris Liepa[13], gal pašoktum mums ką nors tokio vyriško, plastiško, artistiško – aprangą reikalingą jau turi, gal tik judesius reikėtų pašlifuoti, mes tave patreniruotume?! – toliau linksminosi Kęstas.
- Baik loti, bachūriukas jau ir taip vos neverkia, – įsikišo Jurka Montuotojas, – bet ir debilas jo tiatia: aprėdė sūnų – lyg kokį gaidį!
Taip Mindaugui Jaunesniajam ir prigijo „Gaidžio“ pravardė. Beje, tuo metu ji neturėjo to neigiamo homoseksualinio atspalvio, kokį turi šiandien – tiesiog dėl trumpučių, riebokomis šlaunimis kojyčių, aptemptų raudonais treningais, vaikinas vizualiai šiek tiek priminė tą paukštį. Likimo ironija: pavardė prilipo ir jo tėvui, Mindaugui Vyresniajam.
Man išvis keista: kaip gali žmogus, nebūdamas bent jau Aleksandru Makedoniečiu, ar Albertu Einšteinu, duoti sūnui savo vardą! Ir paskui šaukti, atidarius virtuvės langą: „Mindaugai Jaunesnysis, pietauti!“ Gal jis bijo susipainioti ir save patį pakviesti pietų, kad prilipdo „Jaunesnįjį“? Ar laiko save tiek svarbiu ir nusipelnusiu pasauliui surinkimo cecho meistru, kad pabrėžtinai atsiriboja nuo savo mažiau reikšmingos atžalos?
Pagal analogiją padarėme išvadą, kad, matyt, kamuojamas didybės manijos, madingasis tėvelis bent jau namiškius verčia į save kreiptis „Mindaugu Vyresniuoju“. Kaip vėliau paaiškėjo, ne taip labai ir klydome: gerokai prisisiurbęs, jis susidvejindavo su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Mindaugu ir eidavo kautis su kryžiuočių dvasiomis. O mums jis tapo „Gaidžiu Vyresniuoju“, sūnų gi familiariai vadindavome tiesiog „Gaidžiu“ – be regalijų ir titulų.
Kaip jau minėjau, dirbo Mindaugas Kauno Radijo Gamykloj meistru ir labai tuo didžiavosi. Matyt, ten ir išmoko stipresniems už save laižyti subines, o silpnesnius niekinti ir skriausti. Nors su kiemo vyrais negerdavo, tačiau iš darbo pavakariais grįždavo prisiliuobęs, jau tik autopiloto pagalba ir atrodydavo, kad nelabai suvokia, kur pateko. Prieidavo prie altanos ir tylėdamas sustodavo prie įėjimo. Pavėsinėje jau vykdavo šurmulys, vyrai žaisdavo kortomis, ar domino ir apsimesdavo, kad Mindaugo nemato.
Jo niekas nemėgo. Gaidys Vyresnysis pasikeldavo švarko skvernus ir susigrūsdavo rankas į kelnių kišenes, plačiai išsižergdavo ir keletą minučių pavojingai svyruodavo, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą. Po to staigiai apsisukdavo ant kulno ir pusiau bėgte pasileisdavo namų link. Visi susidomėję sužiurdavo, kur jis taip lekia – laiptinės prieigose nieko nesimatydavo. Mindaugą prarydavo juodas durų stačiakampis ir spektaklis netikėtai užsibaigdavo.
Bet tik kelioms minutėms: vėl trinktelėdavo durys ir į kiemą išsiverždavo lietuviškasis Karelas Gotas. Kaklaraištis mataruodavo permestas per petį, pusilgės garbanos netvarkingai draikydavosi ir nuo to jo galva atrodydavo dar didesnė. Jis vėl nelauktai sustodavo pusiaukelėje iki altanos, panarindavo galvą ir tylėdavo. Taip pastovėjęs keletą minučių, žaibiškai apsisukdavo ir per bromą šaudavo Vilniaus gatvėn. Grįždavo taip pat netikėtai, tačiau jau pro namo kampą iš Daukšos gatvės pusės.
Tokios gūžynės kartais užsitęsdavo iki vėlyvų išnaktų ir mes net pasidarydavome sau pramogą, bandydami atspėti, iš kurios pusės dabar jis pasirodys.
O gyventojai nejuokais išsigąsdavo, tamsiame koridoriuje netikėtai kaktomušomis susidūrę su kiauliškai prisilupusiu kaimynu. Jis neatsakydavo į pasisveikinimą, tik tyliai urgzdavo.
Mindaugo laiptinėje, antrame aukšte, gyveno Algis Chroniškas. Jau pati pravardė taikliai apibūdino, kad Algis buvo prasigėręs, socialiai degradavęs žmogelis. Oficialiai Chronišku pašauktas jis visai neįsižeisdavo – geriausiais įrodymas, kad savo statusą žinojo ir su juo susitaikė. Žili, tankūs plaukai pasistoję piestu, antakiai susivėlę, styrantys, veidas neskustas, visada paburkęs, akys paraudusios. Burnoje teturėjo tik kelis priekinius dantis.
Gyveno jis su tėvu, karingu senioku, kuris pradžioje dar išeidavo pažaisti ramsą – kol galutinai nesuvaikėjo. Vertėsi jie gana vargingai, pagrindinis pajamų šaltinis – tėvo pensija. Tačiau Algis buvo gero būdo, niekada nekonfliktuodavo, be to, garsėjo kaip puikus žvejys ir žinojo Nemune vietas, kur geriausiai kimba. Vyrai jo nuo stalo nevarydavo, visada įpildavo vieną-kitą stikliuką, palikdavo kelis gurkšnius alaus butelyje, pavaišindavo cigarete. Jam taip pat leisdavo po ilgos vakaronės susirinkti alaus ir degtinės butelius – taip jis užsidirbdavo kelias kapeikas pragyvenimui. Kai kompanija pritrūkdavo alkoholio, paprastai būtent jam įduodavo kelis rublius ir siųsdavo pas „bobulką“, atnešti svaigalų.
Vakarop Chroniškas jau būdavo prisiragavęs alaus ir degtinės, todėl taikiai snausdavo pavėsinės kamputyje. Tačiau pažadintas visada žinodavo, ko iš jo norima: jis pašokdavo, įsispirdavo į suplyšusias šlepetes (jas avėdavo iki vėlyvo rudens), išsitempdavo, kariškai atiduodavo pagarbą ir atkišdavo delną pinigams. Paraudusios akutės ašarodavo ir pagyvėdavo: jis žinojo, kad už darbą ir jam teks stikliukas.
Vieną vakarą Mindziukas Vyresnysis jau buvo kokius penkis kartus apibėgęs aplink namą ir dabar niūriai stovėjo prie laiptinės, vieną ranką užkišęs už švarko atlapo – tokia poza Napoleonas Bonapartas dažnai vaizduojamas dailės kūriniuose. Kaip tik tuo momentu, kai jis išsitraukė „Kastyčio“ pakelį užsirūkyti, tarpduryje pasirodė apsiblausęs Algis. Pamatęs prabangias cigaretes, jis suskubo prie Mindaugo:
- Labas vakaras, kaimynėli, gal galiu paprašyti cigaretės? – kiek galima malonesniu balsu ištarė Chroniškas, palankiai šiepdamas bedantę burną ir jau tiesdamas suglaustus nykštį su smilium prie Senamiesčio Napoleono rūkalų.
Mindaugas žaibiškai įsigrūdo pakelį vidinėn švarko kišenėn ir beprotišku žvilgsniu įsitėmijo į kaimyną. Algis dar nesusigaudė, kas čia vyksta, todėl pakartojo prašymą:
- Mindaugėli, duok užrūkyti!
Gaidys kažką kimiai sumaurojo ir pasileido bėgti per kiemą. Nulėkęs kokius dvidešimt metrų, staiga sustojo ir apsisukęs metėsi atgal. Chroniškas persigando ir bandė sprukti namo, tačiau pametė vieną šlepetę ir liko stovėti, nugara prisispaudęs prie sienos. Kostiumuotas monstras grėsmingai prisiartino, prikišo savo išbalusį veidą prie Algio marmūzės, kelis kartus apsilaižė ir falcetu suklykė:
- Algi, tu esi chroniškas!
- Gerai, Mindaugėli, esu… – suvebleno tas persigandęs.
- Tu, tu, tu….gyvuli tu, nešventinto tvarto, tu smirdi! – toliau plyšojo Gaidys, – Aš tave siunčiu…
- Kur, Mindaugai? – persigandęs gūžėsi Chroniškas, – buteliuko atnešti?
- Aš tave siunčiu na…mo! Dink man iš akių! Cigaretės užsimanė, nuopisa! Paglostyk ožio pautus – pieno gausi!
Pavėsinėje sėdėję vyrai padėjo kortas į šalį ir žvelgė į sutemų gaubiamą kiemą – iš kur sklinda toks triukšmas? Kęstas riktelėjo:
- Ei, kas ten vyksta?!
Mindaugas žaibo greitumu atsitraukė nuo savo aukos ir nėrė į koridorių – už kelių sekundžių trinktelėjo 23-čio buto durys. Algis susirado šlepetes ir nukėblino prie vyrų. Drebančiu balsu papasakojęs, kas nutiko, jis pridūrė:
- Bet labiausiai išsigandau, kai jis prisikišęs prie manęs, pradėjo laižytis – galvojau, kad tuoj mane pradės bučiuoti!
- Ar tik tu, Alguti, neapsišikai iš baimės? – įtartinai uosdamas orą, paklausė Jurka Montuotojas, – imk, greičiau užsirūkyk, nes kvapas nuo tavęs – kaip nuo apsibezdėjusio kumelio…
Visi nusikvatojo ir įtampa atslūgo…
O aš turėjau asmeniškų sąskaitų su tuo šlykščiu niekšeliu. Prieš keletą metų, dar būdami vaikais, žaidėm slėpynių. Bėgau slėptis į Romkos laiptinę ir koridoriuje tamsoje į kažką skaudžiai atsitrenkiau. Norėjau sprukti atgal, tačiau geležiniai gniaužtai nutvėrė mane už sprando ir stipriai suspaudė.
- Aaatsiprašau, – išsigandęs suveblenau, – aš netyčia…
- Netyčia, tu, gyvatės vaike! – tvoskė į veidą šlykštus alkoholio kvapas, – ramybės per jus nėra, sutraiškysiu kaip tarakoną! – neapykantos kupinu balsu sušvokštė Mindaugas Vyresnysis (nes tai buvo jis).
Nespėjus net atsitokėti, jis abiem rankom sugriebė mane už pažastų ir mestelėjo į viršų. Pakaušiu trenkiausi į kalkėmis baltintas neaukštas laiptinės lubas ir apsvaigęs tėškiausi ant betono. Tas svoločius, netaręs nei žodžio, apsisuko ir nuėjo namo. Buvau išsigandęs ir smarkiai susitrenkiau. Išgirdę neįprastą triukšmą, atbėgo draugai ir nustebę žvelgė į mane, pusiau gulintį ant grindų.
- Kas nutiko, paslydai? – paklausė Cvekas.
Ir tada aš pradėjau verkti. Baisiausiai skaudėjo galvą, negalėjau pasukti kaklo, tačiau verkiau ne iš skausmo, o iš pažeminimo ir akivaizdžios neteisybės: suaugęs vyras susidorojo su manim – lyg su sau lygiu. Ašaros riedėjo skruostais lyg pupos ir aš negalėjau ištarti nei žodžio. Draugai sutrikę ir nieko nesuprasdami žvelgė vienas į kitą…
Nepamiršiu šios istorijos visą gyvenimą. Mindziukui to nutikimo nepasakojau – jis juk nekaltas dėl tėvo-idioto, – apie tai žinojo tik Cvekas su Romka. Būdamas 15-os, per vasarą paaugau 11 centimetrų, tapau kresnu, tvirtu vyruku, su kuriuo net meškinui Kęstui nelengva būdavo eiti ristynių.
Ir kiekvieną kartą, pamačius iš darbo grįžtantį Mindaugą, širdį užliedavo pyktis ir neapykanta. Jei kieme tuo metu nebūdavo Mindaugėlio, aš jam specialiai painiodavausi po kojomis ir lįsdavau į akis, tikėdamasis, kad tas nuosmauka prikibs prie manęs, ar pasakys kokį įžeidžiantį žodį. Tą pat akimirką būčiau pylęs jam snukin – nepaisant pasekmių. Tačiau dzūkelis turėjo Dievo dovaną nujausti pavojų ir nei menkiausiu judesiu neparodydavo nepasitenkinimo. Maža to: jis netgi nedrįsdavo pažvelgti man akis, nors aš įžūliai į jį stebeilydavausi.
Vieną kartą Gaidys Vyresnysis pamiršo atsargumą, peržengė ribas ir atsidūrė per plauką nuo pylos, tačiau su mumis buvo Mindziukas ir tai jį išgelbėjo.
Tylų vasaros vakarą atsivilkome iš statybų lentų nuolaužų ir vidury kiemo užsikūrėme laužą. Atsinešėme iš rūsio senų Cveko tėvo bulvių ir ruošėmės jas išsikepti. Danguje pleveno žvaigždutės, kažkur cypsėjo paukštelis, Vilniaus gatve retkarčiais pravažiuodavo automobilis: taika, ramybė, sutemos ir šiltas vasaros oras palaimingai gaubė miestą. Sėdėjome aplink laužą, tyliai šnekučiavomės. Ir staiga iš tamsos atsklido klaikus baubimas:
- Kryžiuočiai! Merkinėje jau užgeso laužai! Tai, aš, Kunigaikštis Mindaugas jums sakau!
Nustebę susižvalgėme: ar čia į mus kas kreipiasi? Mindziukas susigūžė iš gėdos ir sušnabždėjo:
- Nekreipkit dėmesio, čia mano tėvas su angelais šnekasi…
Kurį laiką tamsoje girdėjosi neaiškus bruzdėjimas ir keisti garsai – lyg veršis laižytų tvorą.
Įsižiūrėję tamsoje pamatėme Gaidį Vyresnįjį, visu kūnu prisišliejusį prie namo sienos. Jis buvo toks girtas, kad net negalėjo savarankiškai pastovėti.
Mindziukas aiktelėjo ir puolė tėvui į pagalbą. Tas neaiškiai burbėjo:
- Išdavike, pardavei Lietuvą kryžininkams! Tu – Jogaila!
- Einam namo! – sutrikęs murmėjo Mindaugėlis, – aš tau padėsiu…
Jis atitraukė tėvą nuo sienos ir išsigandęs mums sušuko:
- Greičiau, į pagalbą! Jis sužeistas!
Neryžtingai susižvalgėm su Romka: nekentėm to diedo, tačiau Gaidžiukas buvo savas, mūsų komandos dalis… O vaikai juk neatsako už savo tėvus. Nenoromis priėjome. Per visą namo sieną driekėsi kraujo dryžis: įsukęs iš Daukšos gatvės, Mindaugas Vyresnysis neteko jėgų ir skruostu bei visu kūnu prisišliejo prie sienos. Taip prisispaudęs jis dar bandė eiti ir veidu trynėsi į šiurkščią sieną – tą keistą garsą mes ir girdėjome. Jo mėgstamiausio, supuvusios mėsos spalvos, kostiumo švarko petys buvo kiaurai pratrintas, kraujas iš nubrozdinto skruosto užliejo pusę veido, subjaurojo visą aprangą.
Pamatęs mane jis truputėlį atkuto:
- Žudikas artinasi! Kunigaikštis Treniota[14]! Šaltos žudiko rankos artinasi prie gerklės!
Tuo metu nesupratau nei vieno jo pasakyto žodžio, tačiau vėliau be galo stebėjausi šio niekingo tipo istorijos žiniomis: tas subinkišys
niekaip netilpo į rėmus, apibūdinančius intelektualą. Galiausiai nusprendžiau, kad jis liguistai domėjosi žymiais žmonėmis, turinčiais Mindaugo vardą. O kadangi jo akiratis platumu nepasižymėjo, tai tas neromytas kuilys sukoncentravo visas savo menko protelio jėgas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Mindaugo biografijos studijoms.
Nekreipdami dėmesio į jo paistalus, sugriebėme už parankių ir nuvilkome namo.
Pakilęs nuo laužo, rankoje laikiau didelę, ką tik iškepusią, apanglėjusia plutele, bulvę. Neturėdamas kur jos dėti, įkišau Gaidžiui Vyresniajam į atsiknojusią kelnių kišenę. Mindaugas Jaunesnysis skubiai atrakino buto duris ir mes beveik įnešėme vidun jo nugesusį tėvą.
Kažkaip nesinorėjo taip paprastai imti ir išeiti, todėl aš, kitiems nematant, įrėmiau savo kelį į kunigaikščio kišenėje pupsinčią bulvę ir ją suplojau. Matyt, ji dar nebuvo atvėsusi, nes Mindaugas netikėtai atgijo, klykdamas griuvo ant grindų ir kaip pašėlęs pradėjo raitytis. Išgirdusi triukšmą, iš miegamojo atlėkė jo žmona, stora, niurzgli boba…
Šeimyninės dramos atomazgos nelaukėme ir neatsisveikinę skubiai išėjome.
Į kiemą ateidavo dar vienas įdomus personažas – Šimas (taip vadinamas dėl savo pavardės – Šimonis). Jis priklausė Lionkos motorizuotam būriui ir kartu su juo bei Antuanu Dziobinyku sudarė Nenugalimąją Armadą[15]: kai jie trise apžergdavo savo Jawa motociklus (Dziobinykas sakydavo: „makakes“) ir išlėkdavo į gatves, manau, kad merginų širdys virpėdavo ir jos būdavo pasiruošusios besąlyginei kapituliacijai. Tačiau tik iki tol, kol motorizuoti monstrai nenusiimdavo šalmų. Čchavela buvo išvaizdus, juodbruvas, atletiškas vaikinas, tačiau kiti du vanagėliai atrodė nekaip: Dzioba – 165cm ūgio ir su peruku, o Šimas – apvalaus veido, raudonskruostis, lyg iš pieno plaukęs guvus jaunuolis, toks rusiško, žioploko veido bogatyrius, kuriam ant akių vis krisdavo neklusni juodų plaukų garbana.
Manau, kad ne vienas esate matę tokį vaizdelį, kai į atvirą lauko kavinę vasarą atvažiuoja šiuolaikiniai baikeriai: savo Harley-Davidson pasistato vos ne už staliuko, nepaiso draudžiančių kelio ženklų. Įeina išsižergę, išdidžiai dairydamiesi. Kurgi ne: odiniai drabužiai, kniedės, lenciūgai su kaukolėmis ir vorais, juodos skarelės. Ant nugaros – klubo emblema: kokie nors „Palikti Tamsoje“, arba „Pragaro Valdovai“.
Bet šalmų dar nenusiima. Paprastai prie gretimo staliuko pamato sėdintį pažįstamą ir iš visos gerklės bliauna: „Staska, kad man bybis ant delno išdygtų, ką tu čia darai?!“ Prasideda sudėtinga pasisveikinimo ceremonija – rankos paduodamos ne paprastai, o sukabinamos, lyg ruoštųsi rankos lenkimo rungčiai, susidaužiama pečiais, paskui – krumpliais, apsikabinama ir paplekšnojama per nugarą. Tačiau pažįstamas – ne iš komandos, jis nėra „born to be wild“, todėl ilgai su juo broliautis nedera. Ir baikeriai, vilkdami kojas, eina prie laisvo staliuko. Triuškinantis efektas jau padarytas: visos merginos paslapčiomis stebi tuos asfalto dievus, gėrisi jų vyriškumu, įmantria apranga ir papuošalais.
Ir tada ateina tas nelemtas momentas, kai tenka nusiimti šalmus… Pasirodo naivus reklamos vadybininko veidelis, riesta nosytė ir Lenino šukuosena. Nuimant ankštą šalmą, plaukų vainikėlis aplink plikę pasišiaušia ir nuo to vaizdas pasidaro dar graudesnis. Nuo merginų staliukų pasigirsta sutartinis atodūsis: akivaizdu, kad šitą pragaro viešpatį žmona muša, jei jis grįžta namo nors pusvalandžiu vėliau, negu liepta. Kiti du išgirsta nusivylimo atodūsį ir šalmų nenusiima, tik pakelia tonuotus apsauginius stiklus. Paskubomis per šiaudelį išsiurbia užsakytos kakavos stiklą ir jau nuleidę galvas droviai cimpina atgal prie savo nikeliu ir chromu spindinčių dviračių monstrų…
Šimonis – turtingų tėvų vaikas, mėgdavo madingai apsirėdyti: vienas pirmųjų įsigijo marškinius su kortų simboliais: čirvais, pikais, kryžiais ir būgnais. Vėliau nusipirko dar madingesnius: baltame marškinių fone buvo atspausti užsienietiško laikraščio puslapiai. Toks jis buvo – nerūpestingas veltėdis, visiškai nesirūpinantis rytojumi. Bet tas jo nerūpestingumas savotiškai žavėjo: Šimas visada būdavo giedros nuotaikos, mielai pastatydavo buteliuką ant stalo (nors pats išgerdavo tik taurelę), mėgdavo pasakoti nebūtas istorijas.
Labiausiai Lionka laukdavo jo pasakojimų apie tarnybą Tarybinėje Armijoje: Šimas visiems deklaravo, kad tarnavo povandeniniame atominiame laive ir per tris metus tik vieną kartą laivas tebuvo iškilęs į paviršių.
- Nu, nu, papasakok, kaip jus ten iškilote į paviršių, – merkdamas mums akį, prašydavo Šimonio Lionka.
Šimas perbraukdavo delnu neklusnias garbanas, užsirūkydavo ir paslaptingu balsu pradėdavo:
- Plaukėme, vadinasi, maždaug 20-ies kilometrų gylyje, kai aš pastebėjau, kad vairas sunkiai sukasi…
- Koks vairas, medinis? – tramdydamas juoką, klausdavo Čchavela.
- Žinai ką, birbink genį! – atsikirsdavo jūreivis-povandenininkas, – jei neįdomu, galiu išvis nepasakoti!
- Ne, ne, pasakok! Man tik įdomu, kaip tu, kambuze[16] skusdamas bulves, galėjai pastebėti, kad vairas sunkiai sukiojasi…Gal jis baisiai girgždėdavo ir trukdydavo tau miegoti?
- Eik tu, asile, kokiam kompase, aš buvau šturmanas! – išdidžiai pareikšdavo Šimas ir pasakodavo toliau, – kadangi kapitonas miegojo, aš vienasmeniškai nusprendžiau iškilti į paviršių ir pažiūrėti, kas tam vairui nutiko…
Kildamas į paviršių, atominis povandeninis laivas kartais susidurdavo su milžiniškais kalmarais, kartais – su banginių būriu, kurie neleisdavo jam iškilti – priklausomai nuo pasakotojo nuotaikos. Aš pats asmeniškai šį pasakojimą girdėjau tris kartus ir kiekvieną kartą jame atsirasdavo naujų detalių, įdomių smulkmenų ir žiaurių nesąmonių. Kartais Šimas gyvūnus išbaidydavo, įjungęs priekines ilgąsias šviesas, kartais – sireną, o kartais net šaudydavo torpedomis.
Kęstas klausdavo, ar garsinis signalas buvo įtaisytas ant vairo rato, ar šturmanas turėjo prie savęs 17-19 veržlių raktą vairo remontui ir t.t. Kuo durnesnis būdavo pasakojimas, tuo durnesnius klausimus gaudavo Šimas. Galų gale vargšelis visiškai suveldavo pasakojimą, nusispjaudavo, apžergdavo savo motociklą ir išvažiuodavo.
Šį kartą istorija užsibaigė ties povandeninio laivo pasirodymu vandenyno paviršiuje: jis išniro prie Čekoslovakijos krantų! Iš visų pusių nuaidėjo toks griausmingas juokas, kad Šimonis išdidžiai papūtė savo putlius skruostus, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atkakliai tylėjo, nors mes tiesiog maldavom tęsti istoriją.
Iš to savo nerūpestingumo ir smagumo bei energijos pertekliaus, Šimonis prisigalvodavo visokiausios veiklos, kuri mums labai tiko ir patiko, nes buvo vaikėziška ir pramuštgalviška.
Kaip jau minėjau, namo kiemas buvo atviras į Daukšos gatvės pusę: laukymėje tarp namų žaisdavome futbolą (vėliau į tą tarpą pastatė dar vieną namą, mūsų kiemas smarkiai sumažėjo ir tapo visiškai uždaras). Daukšos gatvę apšviesdavo ant laidų kabantys žibintai, tačiau mes juos periodiškai išdaužydavome su laidynėmis: per daug šviesos tyliais vakarais mums nereikėjo. Paprastai palikdavome degti vieną žibintą, kad matytume, kas vyksta gatvėje, o patys liktume nematomi kiemo gilumoje. Visiškai sutemus, iš viršaus ant gatvės grindinio krisdavo koncentruotas šviesos ratas – lyg cirko arenos apšvietimas.
Futbolą žaisdavome guminiais kamuoliais, kuriuos dažnai pradurdavome. Paskui prekyboje pasirodė pripučiami guminiai sviediniai, kainuojantys 40 kapeikų. Jie būdavo storesnės gumos, turėjo ventilį pripūtimui ir svarbiausia – šonai išmarginti juodais rombais – kaip tikrų futbolo kamuolių. Tačiau ir šitie buvo neamžini: tą vakarą kaip tik vieną pradūrėm ir žaidimą teko nutraukti. Nuliūdę susėdom pavėsinėj, nežinodami, ką čia veikti toliau. Altanoje buvo keli vyrai, kurie irgi nuobodžiavo.
Palaipsniui temo. Staiga, „tud otkuda ne vozmis“[17] pasirodė Šimas: pilnas energijos, nenustygstantis vietoje – visiška priešingybė mūsų tinguliui:
- Ką čia turit – futbolo kamuolį? Aš Lietuvos jaunimo rinktinėje laikiau vartus, kas nori įmušti man įvartį? Geriausiam Tarybų Sąjungos jaunių vartininkui?
Lionka net išsižiojo iš nuostabos:
- Pala, pala, kada jau tu čia futbolą už rinktinę žaidei? Aštuonias klases kartu baigėm, paskui tu 4-oj profkėj svarščiko specialybės mokeisi, o paskui tris metus podvodkėj tupėjai?
Šimonis nesutriko:
- Apsišik nugarą! Aš 13-os Namų Valdybos futbolo komandoj pas Aurorą[18] žaidžiau, mes buvom kiečiausi savo amžiaus grupėj visam Pabaltijy! Ką ten Pabaltijy – visoj Sąjungoj! Kas bandys?!
Jis pasiraitojo savo prabangių marškinių rankoves ir atsistojo prie skalbiniams džiauti skirtos konstrukcijos – į žemę įkasto iš storų vamzdžių suvirinto stačiakampio, kuris savo forma priminė futbolo vartus.
Pirmas mušė Kęstas, bet nepataikė į kamuolį. Šimas kaip Muhammad Ali pamankštino sprando raumenis, pakraipė galvą į šonus, padarė keletą profesionalaus boksininko judesių:
- Kęstuti, ko čia stovi, kaip bybis per vestuves – leisk ir kitiems pabandyti, tavo kvalifikaciją jau įvertinom!
Atsistojo Čchavela:
- Paskutinį kartą futbolą žaidžiau prieš 10 metų, bet tave, kūtvėla pasipūtęs, pramušiu vienu smūgiu!
Jis pasistatė suminkštėjusį kamuolį ir atsitraukė atgal kokius 5 metrus įsibėgėjimui.
- Nepavargsi, kol iki kamuolio pribėgsi? – dar spėjo ironiškai paklausti iškalbingasis vartininkas, kai Lionka spyrė. Spyrė iš visų jėgų. Kadangi taikė kiek per aukštai, o kamuolys buvo subliūškęs, koja puslankiu išlėkė aukštyn. Kamuolys pariedėjo pusmetrį ir sustojo, Čchavela tėškėsi aukštielninkas ant nugaros, o geriausiam jaunimo rinktinės vartininkui tiesiai į veidą nulėkė „Raudonojo Spalio“ gamybos numinta basutė – tokias galėjai nusipirkti už 8 rublius. Stengdamasis išvengti smūgio, Šimas staigiai loštelėjo atgal ir pakaušiu trenkėsi į storą skersinį vamzdį. Tada kaip pakirstas griuvo veidu žemyn, sukeldamas dulkių kamuolį. „Basanožkė“ įsirėžė į baltus elektriko Petkos žmonos skalbinius. Šimas atsistojo keturpėsčias, apkvaitęs papurtė galvą ir užgiedojo:
- O įvarčio tai nėra! Paskutinę sekundę Levas Jašinas[19] atremia triuškinantį smūgį ir išgelbėja Tarybų Sąjungos rinktinę nuo pralaimėjimo! Priešininkų puolėjas bejėgiškai voliojasi ant žemės ir iš sielvarto graužia veją! Žinos, ant ko batoną trupinti!
Neprarasdamas pakilios nuotaikos, bebaimis vartininkas tuoj suorganizavo degtinės buteliuką, iš kažkur atsirado lašinių bryzelis ir raugintas agurkas.
Sparčiai temo, Daukšos gatvėje užsidegė šviesos. Vienintelė likusi lempa jaukiai apšvietė grindinio ratą ir Šimui kaipmat gimė idėja:
- Duokit šen kamuolį!
Paėmęs peiliuką, jis šiek tiek įpjovė gumą, liepė mums pririnkti nedidelių akmenų ir jais prikimšo sviedinį. Pakilnojęs jį, pagarbiai tarė:
- Bus kokie 5 kilogramai, su šituo galės žaisti tik profesionalai!
Jis greitai nubėgo ligi gatvės ir padėjo kamuolį į apšviesto rato vidurį. Grįžo, švytėdamas iš džiaugsmo ir iš nekantrumo trindamas rankas: spąstai paspęsti, tereikia sulaukti, kas įklius! Lyg tyčia tą vėlų vakarą nebuvo nei vieno praeivio ir po gero pusvalandžio mes visai užmiršom Šimonio išdaigą.
Jau antras buteliukas ėjo į pabaigą, kai Daukšos gatvėje pasigirdo vyriški balsai. Vyrai kalbėjo garsiai, juokavo – jautėsi, kad yra įkaušę. Šimo akutės džiugiai nušvito, jis staigiai pašoko ir išjungė pavėsinėje šviesą. Buvome lyg teatro žiūrovai, sėdintys tamsioje salėje ir žiūrintys į sceną. Ir štai joje pasirodė keturi veikėjai: du uniformuoti milicininkai ir du šviesius, vasarinius kostiumus vilkintys stambūs vyrai.
- Kad tau razinką susuktų! – patyliukais nusikeikė Kęstas, – čia gi Juročka!
Jurijus tuo metu buvo visagalis Požėlos rajono kriminalistas, labiausiai pasikėlęs, bjauraus būdo mentas – Kęstas buvo turėjęs su juo reikalų ir jam liko patys blogiausi prisiminimai. Platus, atšertas kriminalisto veidas buvo įraudęs – matėsi, kad jau neblogai prisivaišinęs. Pamatęs vidury gatvės taikiai gulintį kamuolį, pareigūnas džiugiai subliuvo:
- Juozukas, stok! Vycka su Staska bus štangos, o tu – vartininkas!
Sustabdęs tarnybos draugus už kokių 7 metrų ir padaręs iš jų improvizuotus vartus, kostiumuotas mentas apėjo kamuolį ir atsitraukė keletą žingsnių įsibėgėjimui.
Mes nesusitarę tyliai nusliuogėm ant pavėsinės grindų ir priklaupę ištempėm kaklus: visiems knietėjo nepražiopsoti to nepamirštamo sporto momento, kai bus mušamas baudinys!
Požėlos rajono Kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius įsibėgėjo ir kiek turi sveikatos spyrė į kamuolį. Ką aš galiu pasakyti: tai buvo nepakartojamas reginys! Pasigirdo sausas pokštelėjimas – lyg pistoleto šūvis. Sviedinys beveik nepajudėjo iš vietos, Juročka negarsiai kriuktelėjo ir nuvirto ant šono. Po trumpos pauzės jis pradėjo žviegti: pratisai, laibu balsu – lyg skerdžiama kiaulė.
- Snukis platus – šeši kacapai neapšiktų, o klykia, lyg mergaitė, – nusistebėjo Kęstas.
Mes jau ir taip springome juokais, užspaudę burnas delnais, kad neišsprūstų prunkštimas, tačiau gatvėje pakilo toks triukšmas ir erzelis, kad galėjome kvatoti pilnais plaučiais – niekas nebūtų išgirdęs.
Išsigandę pavaldiniai tūpčiojo apie savo viršininką, o tas raičiojosi ant grindinio, abiem rankom suspaudęs iškeltą pėdą ir be perstojo aimanavo:
- Mano koja, kojytė, mano kojelė nulūžo!…
Milicijos poskyris buvo čia pat – už sankryžos su Vilniaus gatve. Vienas milicininkas per raciją iškvietė voronoką, pareigūnai atsargiai įkėlė savo sužeistą šefą ir nurūko į ligoninę. Mes vėl susėdome už stalo.
Kęsto veidas net švytėjo iš džiaugsmo: prieš gerą pusmetį jis Vilniaus gatvėje susistumdė su Juročka (kažkuris kažkurio nepagarbiai paprašė užrūkyti) ir netyčia nuplėšė jam švarko rankovę. Incidento užglaistymas Kęstučiui kainavo 2000 rublių ir tai labai skaudžiai atsiliepė šeimos biudžetui.
- Apsigavo lyg merga, bybio paragavusi, – plačiai šypsodamasis ištarė Kęstas, – koks, vis dėlto, maloniai gražus ir nuotaikingas šiandien vakaras!
Jis nuoširdžiai spaudė Šimui ranką ir iškilmingai prisižadėjo tapti jo globėju.
- Pasakei – kaip tvoron nusiperdei, – patenkintas išsišiepė Šimonis, – gal dar įsivaikinsi mane?…
Na, o operatyvininkas Jurijus dar gerą mėnesį vaikščiojo su sugipsuota koja ir kiekvieną kartą jį susitikus, mūsų veidus nušviesdavo šiltos šypsenos…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2010
[1] William Taubman „Chruščiovas. Žmogus ir jo laikas“ – Mūsų knyga, 2007, – 705 psl.
[2] Neverčiamas posakis, iš rus. – tai nerašytos kalinių taisyklės, pagal kurias jie gyvena laisvės atėmimo vietose, kurių prisilaiko ir laisvėje.
[3] Kad žodžiai tarpusavyje rištųsi (Rus.)
[4] State of Play – (2009) Universal Pictures, režisierius Kevin Macdonald
[5] Tarptautinė Futbolo Asociacijų Federacija (FIFA; pranc. Fédération Internationale de Football Association) – tarptautinė futbolo (paprastai vadinamo tiesiog futbolu arba europietišku futbolu atskiriant nuo amerikietiškojo) asociacijoms vadovaujanti organizacija.
[6] pejoratỹvas [lot. pejorativus < pejor — blogesnis], menkinamasis žodis, menkinamoji žodžio forma.
[7] Andrzej Tadeusz Bonawentura Kosciuszko (1746 – 1817) Abiejų Tautų (Rzeczpospolitos) Respublikos didikas, nacionalinis didvyris, generolas, 1794 metų sukilimo prieš Rusiją ir Prūsiją vadovas.
[8] Jakub Jasinski (1761 – 1794) Lietuvos inžinierius, poetas, politinis veikėjas, 1794 metų sukilimo Lietuvoje vadas, siekė plėsti Lietuvos valstybinį savarankiškumą.
[9] „Greitai eisim pas Kosciušką ir kaposim maskoliukus!“ (Baltarus.)
[10] Konstantinas Kalinauskas (1838 – 1864) mažažemis bajoras, vienas pirmųjų prabilęs apie Baltarusijos ir Lietuvos tautų apsisprendimo teisę.
[11] „Bo ja tebe znad šybenicy kažu, narodze, što tady tolki zašyveš ščastliva, kali nad taboj maskalia užo nia budze“ (Baltarus.)
[12] S maskoliom (soldatom) družis, a za kol deržis (Rus.)
[13] Maris Rudolfas Liepa (latv. Maris Rūdolfs Liepa, 1936 – 1989 ) – latvių kilmės baleto artistas, baletmeisteris, pedagogas.
[14] Treniota (~1210 – 1264) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1263 – 1264 m.). Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Treniota buvo paskelbtas 1263 m. rudenį, tada, greičiausiai jo paties vadovaujami, sąmokslininkai nužudė Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Mindaugą ir du jo sūnus.
[15] Armada [isp. iki XVIII a. pr. – ginkluotosios pajėgos, vėliau – karinis jūrų laivynas, pirmučiausia Ispanijos Karaliaus Pilypo II 1588 metais prieš Angliją nusiųstas laivynas (Nenugalimoji armada)]: 1. didelis laivų junginys: 2. didelis lėktuvų, tankų junginys (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2001, p. 66).
[16] Kámbuzas [ol. kombuis] – laivo virtuvė.
[17] Kur buvęs nebuvęs (Rus.)
[18] Legendinio futbolo trenerio Aleksandro Oniščiuko pavardė (pirmasis Valdo Ivanausko treneris, dabar – Kauno futbolo mokyklos direktorius).
[19] Levas Ivanovičius Jašinas (rus. Лев Ива́нович Я́шин; 1929 – 1990) – rusų futbolininkas, Tarybų Sąjungos rinktinės ir Maskvos „Dinamo“ vartininkas, išgarsėjęs atletiškumu ir išskirtiniais vartų saugojimo sugebėjimais, laikomas šiuolaikinio vartininkų žaidimo įkvėpėju.