Dar niekada nebuvau taip žiauriai išdurtas mažų vaikų – šiuo konkrečiu atveju – mažų mergaičių.
Į dukros 7-ojo gimtadienio balių nuvažiavau paimti jos draugių iš mokyklėlės. Izabelė važiavo kartu, kad lengviau įvyktų vaikų perdavimas/priėmimas iš senelės.
Pagaliau ant galinės sėdynės įsitaisė dvi be perstojo čiauškančios šviesiaplaukės mielos mergytės labai rimtais ir solidžiais vardais – Federika ir Sofija.
Paklausiau, kiek joms metų.
- Šeši su puse, – iškart atsakė viena.
- O žinai, kiek man? – paklausė kita.
- Nežinau, – atsakiau.
- Irgi šeši su puse paaiškino mergytė. – Mano gimtadienis bus rugsėjo 26 dieną.
- O mano gimtadienis bus rugsėjo 27-ą, – lyg aidas atkartojo kita. – Bet mes – dvynukės! Mūsų abiejų akys mėlynos!
Jos ir apsirengusios buvo vienodos spalvos striukėmis, todėl pamaniau, kad gal viena gimė rugsėjo 26—osios 23 valandą 59 minutės, o kita – jau pirmosiomis minutėmis dvidešimt septintosios dienos, todėl labai nesigilinau į pateiktą informaciją.
Juo labiau, kad tarp draugių iškart užsimezgė labai įdomus pokalbis.
- Mane mama vadina Fede, – pareiškė Federika, – o Sofiją – Sofija! O Izabelę vadina Izia! O kaip vadina Kasparą – gal „Ka“?
- Nea, „ką“ yra toks žodis, o ne vardas! – rimtai atsikirto Sofija. – Aš irgi noriu turėti liečiamąjį telefoną!
Posūkiuose jos pradėjo griuvinėti viena ant kitos, spiegti, dainuoti, abi norėjo sėdėti prie Izios, pokalbio temos šokinėjo viena prie kitos, žodžiu, buvo linksma.
Namuose jau laukė dar septyni panašūs velniukai. Tikrai niekada neįsivaizdavau, kokį chaosą ir triukšmą gali sukelti keli ikimokyklinukai. Bailiai sprukau į savo kambarį ir įsijungiau televizorių. Bet ir ten didelės ramybės neturėjau: keletą kartų staugianti ir spiegianti vaikų govėda įsiveržė pro duris, keletas bandė slėptis po lova, dar keletas maldavo juos nuo kažko gelbėti, paskui taip pat netikėtai išbildėjo iš patalpos, palikdami atlapotas duris.
Vakare vėl teko vežti mergytes atgal – jų mama turėjo manęs laukti prie buvusių Pionierių Rūmų Vytauto parko prieigose. Dukra liko namuose su kitais svečiais, todėl mažylės įsitaisė gale vienos. Išsiblaškęs vairavau ir automatiškai sukinėjau rankenėlę, ieškodamas tinkamos radijo stoties.
Ir tada išgirdau mergaičių pokalbį.
- Žiūrėk, jis kyla į mano kalną! – tarė viena. – Aš tai gyvenu Vaižganto gatvėj!
- Aha, važiuojam ne pas mane – aš gyvenu Dobilo gatvėj! – tuoj pat atsiliepė kita.
„Mat moju“! – pagalvojau, – „tėvai išsiskyrė ir pasidalino vaikus! Bet išskirti dvynukes, kurios tarpusavy surištos ypač stipriu biologiniu ryšiu – žiaurus sprendimas“!
- O tai kuri su mama gyvenat? – gailėdamasis paklausiau mergaičių.
- Aš tai gyvenu su mama, broliu ir šunim! – greitakalbe išpyškino viena. – Tėtis dirba Norvegijoj ir net negali atvažiuoti Velykoms!
- O aš – su mama ir dviem sesėm, – atsiliepė kita. – Mano tėtis dirba net nežinau kokioj šaly, neatsimenu pavadinimo!
- Lietuvoj tavo tėtis dirba, Lietuvoj!
Iš netikėtumo net žagtelėjau:
- Betgi jus pasiims mama! Ji jūsų laukia ir mes dabar važiuojame pas ją!
- Aš nenoriu pas tavo mamą, Fede! – vėl greitakalbe prabilo Sofija, – aš geriau grįšiu atgal pas Izabelę!
- Cha, tau negalima pas Izią – tavęs ten nepriims!
- Priims, priims, užtikrinu, kad priims! Aš tik pasakysiu savo mamai, kad būsiu jos vaikas, tik…eeee…gyvensiu pas Izabelę…gal…nu, nežinaaau…
Pasimečiau galutinai.
- Bet jūs gi – sesės?! – dar kartą pasitikslinau.
- Taip, – patvirtino Federika, – bet aš gyvenu Vaižganto gatvėj!
- O aš – Drrrrabužinskio gatvėj! – kaip mat atsiliepė kita, ryžtingai tardama „r“ raidę.
Stabtelėjau šalikelėje:
- Sakei, kad gyveni Dobilo gatvėj?! – atsisukęs į mergaitę paklausiau.
Į mane spoksojo dvi didelės, apvalios, mėlynos akys. Ji išpūtė žandus, su triukšmu iš burnos išleido orą ir neryžtingai nutęsė:
- Gaaal…
Išsižiojęs be žado žvelgiau į tas dvi nerūpestingas būtybes.
- Tai kiek jūs mamų turit ir kas jus dabar pasiims?
- Aš tai turiu vieną mamą, – rimtai paaiškino Federika.
- Ir aš – vieną, – atsidususi tarė Sofija.
- Tai jūsų mama – ta pati? – su viltim paklausiau, – jinai dabar jūsų laukia?
- Tu nesupranti, – su priekaištu tarė Federika, – aš turiu savo mamą ir ji manęs laukia, o Sofiją paims sesės! Bet ji turi savo mamą!
- Bet jūs gi sesės dvynės! Jūs negalit turėt dviejų mamų!
Dabar pamačiau, kad mergaitės yra visai nepanašios ir viena puse galvos didesnė.
Mergaitės tylėdamos susižvalgė, patylėjo. Pagaliau viena sunkiai atsiduso ir tarė draugei:
- Nu, aš nežinau, kaip jam paaiškint…
Išsigandęs paskambinau žmonai ir paklausiau, kas tas mergaites paims, į kieno rankas atiduot – mat ji derino vaikų perdavimo procedūrą, aš buvau tik kurjeris.
- Sofiją paims seserys, o Federiką – mama, – paaiškino man žmona.
- Bet jos gi – dvynukės?!
- Iš kur tu čia ištraukei? – nesuprasdama paklausė žmona.
- Jos man pačios tai tvirtina!
- Kažką tu čia painioji…
Pagaliau nuvežiau vaikus į perdavimo vietą. Ten jų tikrai laukė: vienos – mama, kitos – seserys.
Pasirodė, kad jos – tik mokyklėlės draugės…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2011