Papasakosiu jums, kaip mano draugas Algis įsigijo išskirtinį įrenginį mėsai kepti. Dar gūdžiais tarybiniais laikais Algis garsėjo kaip didelis šašlykų kepimo gerbėjas ir connoiseur[1].
Tuo metu mes dirbome Kauno Radijo Matavimų Technikos Mokslinių Tyrimų Institute Raudonosios Armijos prospekte. Populiariai institutas buvo vadinas „Elektronika“. Įmonė dirbo TSRS karinei pramonei, todėl buvo uždara, taip vadinama „počtovij jaščik“.
Tačiau tas uždarumas turėjo ir savo privalumų: instituto teritorijoje veikė parduotuvė, kur galėdavo apsipirkti tik jo darbuotojai. Dukart per mėnesį gaudavome talonus, už kuriuos pirkdavome konservuotų žirnelių, vištų, „SONY“ kasečių, konservavimo dangtelių, ar riebios kiaulienos.
Kartais Algis suorganizuodavo (kaip jis vadino) fizinių asmenų grupę, kurios nariai išsikeisdavo su institute dirbančiomis moteriškėmis dangtelius ir žirnelius į rinkinyje esantį kiaulės gabalą. Mėsą atiduodavome renginio organizatoriui ir jis užraugdavo šašlykus. Tiesą pasakius, mėsos ten buvo panašiai tiek pat, kiek ir lašinių. Sekančią dieną nuvažiuodavome kur nors į Kleboniškio mišką ir ištaisydavome karnavalą su šokiais, muzika ir dainomis.
Nežinau, kokius metodus ir priemones kiaulienos ruošimui jis naudodavo, tačiau surydavome visą riebią mėsą iki paskutinio gabaliuko ir norėdavome dar. Gražūs laikai buvo, ką ir besakyti…
Taigi, paskui atkūrėme Nepriklausomybę, prasidėjo laukinio kapitalizmo periodas, visi išsibarstėme kas sau, vaikydamiesi ilgesnio rublio…
Algį likimas nubloškė į Jonavą, Rimkų miegamąjį kvartalą aukščiausioje miesto dalyje. Įsikūrė jis septintame aukšte devynaukščio namo, stovinčio prie pat stataus šlaito krašto, atgręžto į miestą. Visa Jonava plytėjo po jo kojomis…
Ir štai vieną šaltą, vėjuotą lapkričio vakarą, kai norisi būti šiltam kambary, gurkšnoti kavą su brendžiu ir žvelgti į žydrąjį televizoriaus ekraną, Algis buvo pakeliui į namus. Pasistatęs automobilį į parking strzeżony[2], esantį už gero kilometro nuo namų, košiamas šalto šiaurės vėjo, merkiamas įkyrios dulksnos, vaikinas skubėjo į išsvajotą šilumą. Pamatęs gėrimų parduotuvę, visomis juslėmis suvokė, kad raudono rūšinio vyno gurkšnis įlietų gyvenimo džiaugsmo į sugrubusį kūną.
Įėjęs vidun greit akimis permetė lentynas. Žvilgsnis užkliuvo už „Quinta do Vesuvio“ – kukliai atrodančio, tačiau žinovui daug reiškiančio portugališko portveino. Nesiginčydamas sumokėjo reikalaujamą sumą, svajingai užsimerkė ir meiliai prie savęs priglaudė apdulkėjusį butelį: vaizduotėje gomuris jau jautė ąžuolo medžio ir taninų paveikto gėrimo aiškesnę struktūrą, liežuvio kraštai ties krūminiais dantimis maloniai dilgčiojo nuo antocianų ir polifenolių, visa burnos ertmė užsipildė tokių malonių ir neblėstančių aromatų… Patyrusi degustatoriaus nosis godžiai uodė sodrius džiovintų uogų, susicukravusių vynuogių, vanilės, bergamotės, papajos ir mango kvapus…
Staiga į kvapų puokštę brutaliai įsipynė prakaito, neplautos šiknos, tabako ir svogūno tvaikas. Mūsiškis someljė[3] nenorom pramerkė akis ir grįžo į realybę: priešais jį stovėjo aiškiai pietietiškos išvaizdos, su keliomis dienomis neskusta fizionomija, tipas.
- Mielasis, – su stipriu kaukazietišku akcentu tarė nepažįstamasis, – turiu tau nuostabų pasiūlymą: čiudo-šašlykinė!
„A nachuja ona mne nužna“, – pagalvojo Algelis, bet garsiai neištarė, – „nekepsiu juk mėsos daugiabučio namo kieme“…
Tačiau vaizduotė kaip mat pateikė gražiai paskrudusius, dar čirškiančius, aromatingus šašlyko gabalėlius – vyrukas nevalingai sučepsėjo ir nugurkė seilę: paskutinį kartą buvo valgęs tik anksti ryte.
Matyt, kepsninės pardavėjas buvo neprastas psichologas, mat iškart tai pastebėjo ir pradėjo profesionalią produkto prezentaciją: lyg fokusininkas iškėlė abi rankas ir pasitraukė į šalį. Už jo stovėjo kažkoks objektas, aptrauktas juodu polietileniniu šiukšlių maišu. Grakščiu riešo judesiu nuėmė maišą ir prieš potencialaus pirkėjo akis pasirodė toks keistas metalinis rutulys ant trijų kojų – lyg marsiečių kovos aparatas iš Herberto Velso „Pasaulių karų“.
Nuėmus dangtį, viduje… nebuvo nieko. Algis suglumęs žvelgė į tą špokinyčią:
- O tai kur pontas? – paklausė.
- Vot, ponas, geras klausimas! – apsidžiaugė pardavėjas, – a pontas ten, kad užtenka įmesti į dugną kelis laikraščius, padegti juos, padėti iešmukus su barašek mėsyte, uždengti przykrywa[4] ir vsio – po penkių minučių šašlyk gatavas, palčiki oblyžeš!
Į prezentaciją jau buvo susirinkę ir daugiau gėrimų parduotuvės lankytojų, kurie pradėjo gyvai aptarinėti pateiktą informaciją: vieni buvo už, kiti – prieš, treti abejojo. Algirdas irgi abejodamas pakraipė galvą, tačiau aštrus alkio jausmas nedavė blaiviai mąstyti:
- Ir kiek tas malonumas kainuoja?
- Ai, kaip nuo širdies nuplėšiu: duok du šimtas litų ir neškis!
- Kieeek, ble?!
- Itališkas gaminys, nerūdyjantis plienas, 5 metai garantija – gyvensi 100 metų, sveiką maistą valgydamas! Dykai atiduodu, savo šeimą skriaudžiu!
Ir nors ant dangčio aiškiai matėsi aptrinta etiketė su užrašu „Кременчугский завод металлических изделий“ ir kaina „15 Руб.“, galimai itališka produkto kilmė padarė Algiui deramą įspūdį ir jis pradėjo įnirtingai derėtis, kol galiausiai sulygo 57 litus ir 18 centų – daugiau paprasčiausiai neturėjo.
Rūpestingai įsikišęs vyno butelį į vidinę striukės kišenę, laimingas vyrukas apkabino trikojį ir tamsiais pakiemiais parskuodė namo. Liftu pasikėlęs į septintą aukštą, viena ranka laikė gaminį, o kita kišenėje žvejojo buto raktus. Nerangiai kryptelėjus, przykrywka nulėkė nuo šašlykinės ir su baisiausiu griausmu nudardėjo laiptais pusaukštį žemyn.
Plačiai atsivėrė 48 buto durys ir pasirodė kaimynas Vladzka. Tokiu laiku jau tradiciškai įmetęs pusbonkę šnapso, todėl nepaprastai giedros nuotaikos. Ir šiaip Vladislovas buvo geras diedas: visada linkęs padėti, patarti, dalyvauti. Jį amžinai kamavo sutrikusi organizmo šilumos reguliavimo sistema: kaimynas net ir šaltuoju metu laiku neoficialioje aplinkoje vaikščiodavo tik su treninginėmis kelnėmis ir kažkada buvusia balta, ragatkės tipo, maike. Nors ant galvos kyšojo keli telikę plaukeliai, tačiau visas kūnas buvo apaugęs tankiais plaukų kuokštais – iš po maikės į visas puses styrojo ryžų gaurų miškas. Vladas visą gyvenimą dirbo Jonavos ATĮ[5], vairavo Kamaz‘ą ir buvo „prie technikos“: jam patiko visokie įrengimai, prietaisai, įrankiai.
Kaimynėlis rankoje laikė pusiau apgraužtą vištos kulšį:
- Čto za šum, gal karas prasidėjo, o aš čia vištą nerūpestingai doroju?!
Pajutus keptos vištos kvapą, Algio skrandis staiga suspazmavo, prasidėjo gausus seilėtakis. Pasidėjęs gaminį ant sulenktos kojos, jis atsirakino duris ir piktai suurzgė:
- Volodia, ne pyzdi, atnešk geriau dangtį!
Kaip ir reikėjo tikėtis, žmona buvo išėjusi į dailiojo adymo kursus ir ant viryklės jo nelaukė nei barščių puodas, nei kepti kotletai. Pilvas jau nesustodamas grojo maršus. Pravėręs šaldytuvo dureles, pamatė 5 litų monetos dydžio apgraužtą fermentinio sūrio gabalėlį, dvi žemėtas morkas ir puslitrį saulėgrąžų aliejaus.
- Drauge Koroliovai[6], nukritusio Sputniko dangtis rastas ir sėkmingai pristatytas į Baikonuro kosmodromą! – jam už nugaros kariškai atraportavo Vladislovas. – Kas čia per daiktas – prietaisas kurmiams baidyti?
- Ble, – sudejavo Algirdas, – turiu puikaus portveino butelį, nuostabią šašlykinę, o šaldytuve – mėsos nė gabalėlio!
Vladas spindinčiom akim apžiūrėjo prietaisą, nustatęs žinovo miną krumpliais pabarbeno į korpusą ir nustatė, kad „laikys mažiausiai 100 metų: užsienietiška kokybė“… O kai sužinojo stebuklingą veikimo principą, beveik nereikalaujantį energijos sąnaudų – visai pablūdo ir tuoj pat užsidegė noru nedelsiant išbandyti. Nutempė šašlykinę per saloną ir atlapojo balkono duris.
Visa Jonava kaip ant delno apačioje mirgėjo švieselėmis, gatvėmis slinko automobilių šviesų ugnelės. Buvo gražu. Gražu ir nepaprastai šalta. Tik ne Vladzkai su sutrikusia termoreguliacija.
Įžengęs į balkoną, praskyrė ant virvės kabančius skalbinius ir į tarpą patalpino kepimo įrangą. Žaibiškai nulėkęs namo, atsinešė dvi žalias lietuviškas dešreles, daktariškos dešros gabalą, du dulkėtus iešmus, kuriuos laikė spintelėje virš unitazo, ir didelį svogūną:
- Nešk greičiau laikraščius! – užbaubė Algiui, – tuoj kepsim graikiškus vėrinukus!
Šeimininkas kaipmat surado kelis „Jonavos balso“ numerius, suglamžė juos ir sugrūdo į rutulio dugną. Kaimynėlis mikliai nulupo ir suraikė svogūną, kvadratukais supjaustė daktarišką dešrą ir suvėrė visas gėrybes ant iešmelių. Išbadėjęs Algirdas bandė nukniauti šlapiankos šmotuką, bet gavo nuo Vladzkos per nagus:
- Jokios saviveiklos – valgysim civilizuotai, tinkamai paruoštus ir termiškai apdorotus produktus! Nu ne akmens amžius juk!
Vyrukai padegė laikraščius, virš ugnies padėjo iešmus ir užvožė dangtį. Algis užfiksavo laiką:
- Po penkių minučių tiekiam į stalą!
- Minėjai turįs gero portveino butelį? – nedrąsiai pasiteiravo Vladislovas, – gal, sakau, taupant laiką, reikėtų išpilstyti taurųjį gėrimą į specialiai tam skirtą tarą?
Kol šeimininkas ieškojo kamščiatraukio, įtarusis svečias išėjo į balkoną į pridėjo ausį prie kepimo įtaiso: nesigirdėjo čirškimo, ar kitokių garsų, liudijančių, kad procesas vyksta. Vladas nukėlė dangtį ir vėjas kaip mat ištaršė jau sudegusių laikraščių pelenus, apveldamas jais visiškai neapskrudusius ir šaltus graikiškus vėrinukus. Nevilties šūksnis nuaidėjo virš vakarėjančio miesto. Iš virtuvės atlėkė Algis, vienoj rankoj laikydamas dvi briaunuotas stiklines, o kitoje – jau atkimštą butelį.
- Kas?! Kas?! – sunerimęs paklausė jis.
Vladas tylėdamas parodė į blyškias dešreles, prie kurių buvo prilipusi sudegusi popieriaus skiautė. Skiautėje aiškiai matėsi užrašas „JONAV…“
- Jobkarababaj, viskas, aš daugiau nesikankinsiu! – desperatiškai sušuko šeimininkas. – Ėdam žalias dešreles!
Vladzka gauruota krūtine užstojo balkono duris – lyg Aleksandras Matrosovas[7] ambrazūrą:
- Tik per mano lavoną! Dar taip nebuvo, kad nepriversčiau kokio nors prietaiso dirbti pagal paskirtį! Aš turiu Lietuvos Nusipelnusio Mechanizatoriaus vardą! Duok man dar penkias minutes ir aš viską sureguliuosiu!
Algis iš nevilties truktelėjo gerą gurkšnį vyno tiesiai iš kakliuko ir nenorom nusileido.
Vladislovas ristele nulėkė namo, iš tos pačios spintelės virš unitazo išsitraukė butelį su užrašu „Уайт-спирит, нефрас-С4-155/200[8]“, ir nedidelį kirvuką. Kiek padvejojęs, nuo koridoriuje kabančios medinės lakuotos lentynėlės nukėlė žmonos gėlių vazonėlius ir nukabino pačią lentynėlę. Išsinešė ją į laiptinę ir kirvuku sukapojo.
Pamatęs tokį kaimyno entuziazmą, Algis persižegnojo, iš šaldytuvo išsitraukė sūrio luistelį, šliūkštelėjo į stiklinaitę vyno ir patogiai įsitaisė ant sofos. Per Lietuvos Televiziją rodė „Panoramą“. Vladas į pusrutulį sukrovė malkas, gausiai jas apšlakstė vaitspiritu ir uždengė dangčiu.
„Tegul malkos prisigeria degaus skysčio“, – paaiškino. Pastatė atvirą skiediklio butelį ant nelygių balkono grindų ir, aišku, nepastebėjo, kaip butelis parvirto. Tada privėrė duris ir klestelėjo šalia šeimininko ant sofos. „Nusikaltimų ir nelaimių“ rubrikoje kaip tik rodė supleškėjusią gaisre sodybą Šalčininkų rajone. Pabėdavoję, kad žmonės tokie neatsargūs ir gula į lovą su cigarete rankoje, kaimynai išgėrė po stiklinaitę kokybiško vyno ir Vladislovas pakilo nuo sofos.
Toliau gaisrininkų protokole, grafoje „Asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, parodymai“, atsirado toks Algirdo paaiškinimas: „Iš kambario gilumos stebėjau, kaip kaimynas atidarė balkono duris, pasilenkė ties šašlykine ir brūkštelėjo degtuką. Sprogimo banga jį nusviedė atgal į svetainę ir jis, krisdamas aukštelninkas, sulaužė mano žurnalinį staliuką, tokiu savo veiksmu padarydamas 72 litų nuostolį. Atvira liepsna degė mano žmonos nailoninis kombinukas, mano beveik naujos pižaminės kelnės, kaproninė skalbinių virvė ir mediniai balkono turėklai“.
Sprogimo būta stipraus: ugnies kamuolys pakilo beveik iki namo stogo, įtrūko lango stiklai, balkono durys nulėkė nuo vyrių. Volodiai stebuklingai pasisekė: nepaisant keleto lengvų įbrėžimų ir lengvo smegenų sutrenkimo, jis beveik nenukentėjo, tik nudegė visi maikės nepridengti kūno plaukai ir antakiai. Kadangi devynaukštis buvo matomas iš bet kurio Jonavos taško, fejerverką stebėjo daugelis ir dar kelias dienas po to gyvai aptarinėjo. Rytdienos „Jonavos Balso“ vedamasis straipsnis prasidėjo J.Biliūno žodžiais: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys“.
Algirdas pasodino apsvaigusį kaimyną ant grindų, atrėmė jį į sieną ir pats puolė į gaisro židinį. Iš kepsninės kilo maždaug pusantro metro aukščio liepsnos, vėjas jas plaikstė į visas puses. Pasičiupęs vonioje plastmasinį dubenį, prileido jį vandens ir užpylė ugnį. Liepsną pavyko prigesinti, tačiau į dangų pakilo dūmų ir garų stulpas.
Kažkur netoliese pasigirdo sirenų kauksmas. Vaikinas pastebėjo mėlynus švyturėlius, sparčiai kylančius į kalną pagrindine Rimkų gatve. Už minutės kieme jau stovėjo trys gaisrinės, girdėjosi trumpos ir tikslios komandos: „Šlangas išvyniot!“, „Kopėčias pakelt!“ Persisvėręs per apdegusius turėklus, vargšas padegėlis mojavo rankom ir šaukė:
- Viskas gerai, kopėčių nereikia, situacija valdoma!
Tuo metu į balkoną atsvyravo ir atsipeikėjęs Vladislovas. Jis buvo panašus į Bororo genties indėną.
- Chebra, viskas zajabys, ugnis užgesinta! Ačiū, kad atvažiavot, bet jūsų pagalbos jau nereikia, susitvarkysim patys! – sušuko ir jis.
Tuo tarpu į kiemą įsuko dvi greitosios pagalbos mašinos, policija apačioje atitvėrinėjo juostomis nelaimės teritoriją ir vaikė smalsius žiūrovus. Prie balkono sparčiai kilo kopėčios.
- Likite, kur esate, mes jus tuoj išgelbėsim! – sukomandavo kariškas balsas per megafoną.
- Nereikia mūsų gelbėti! – vos neverkdamas iš nevilties sušuko Algis. – Važiuokit atgal!
Staiga pasigirdo lūžtančio medžio garsas, laukujės buto durys su triukšmu išgriuvo ir į kambarį įsiveržė trys gaisrininkai su kirviais rankose. Vladas pasiduodamas pakėlė abi rankas. Ant palangės mėtėsi du nuo suodžių pajuodę iešmukai su taip ir neiškeptais graikiškais vėrinukais…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2011
[1] Connoisseur (Pranc. connaisseur, iš connaître reiškiantis “būti susipažinusiam su” ar “žinoti kažką”) - tai ekspertas meno, kulinarijos srityje, kurio nuomonė apie skonį (meninį ar maisto) vertinama kaip teisėjo.
[2] Saugoma automobilių aikštelė (Lenk.)
[3] Someljė (pranc. sommelier) – profesionalus restorano darbuotojas, atsakingas už vyno meniu sudarymą, tvarkantis visus reikalus, susijusius su vyno užsakymu, laikymu ir pateikimu.
[4] Przykrywa – dangtis (Lenk.)
[5] Autotransporto įmonė
[6] Sergejus Koroliovas (rus. Серге́й Па́влович Королёв, 1907 m. – 1966 m.) – rusų mokslininkas, raketinės ir kosminės technikos konstruktorius ir gamybos organizatorius, praktinės kosmonautikos pradininkas.
[7] Александр Матвеевич Матросов (1924 – 1943) – Tarybų Sąjungos Didvyris (po mirties), pėstininkas. Išgarsėjo savo žygdarbiu, kai krūtine uždengė vokiečių dzoto šaudymo angą.
[8] Váitspiritas [angl. white - baltas + spiritas], org. tirpiklis, gaunamas iš naftos; skystų angliavandenilių mišinys. Degus, jo garai su deguonimi sudaro sprogstamą mišinį.
Kuo toliau tuo lekstesni kurinukai