Mano draugas Romas turėjo kažkelintos eilės giminaičius (tiesą sakant, jų giminystės ryšys man taip ir liko neaiškus), kurie gyveno nuostabioje vietoje Birštono apylinkėse, Nemuno ir Verknės santakoje. Keletą vasarų iš eilės mes su juo ten svečiavomės. Tai buvo lyg ir savotiška darbo ir poilsio stovykla: dieną mes šeimininkams padėdavome nudirbti ūkio darbus, ravėdavome daržus, o naktį į Nemuną leisdavome tinklus, kuriuos paryčiais patys ir ištraukdavome.
Atvažiavus autobusu į Birštoną, reikėdavo keltu persikelti per Nemuną, tada miško takeliu nueiti keletą kilometrų, kol vėl atsidurdavai prie vandens: čia upė darė didžiulę kilpą. Kitoj pusėj ir buvo tų giminaičių vienkiemis. Pakrantėje visada stovėdavo neprirakinta medinė valtis – reikėdavo patiems persiirti per nepaprastai išplatėjusį ir beveik stovintį Lietuvos upių tėvą. Persiyrus iškart atsidurdavai šeimininkų kieme.
Viduramžiais ši vieta galėjo turėti nepaprastą strateginę reikšmę: iš kairės pusės sklypą ribojo Verknė, įtekanti į Nemuną, pati sodyba stovėjo kokių 30-40 arų aikštelėje, o už jos kilo aukštas šlaitas, apaugęs mišku. Ten, kur Verknė įtekėjo į Nemuną, rudavo aukštas molinis skardis, kuris tęsėsi ir po vandeniu: įsibėgėję šokdavome žemyn į Verknę, tačiau niekada kojomis neatsimušdavome į dugną. Prie namų tebuvo vietos keletui daržų ir kelioms bulvių lysvėms – visa ariama žemė ir pievos plytėjo aukštai ant šlaito, prie jų vedė siauras, gilių lietaus vandens vagų išraižytas, keliukas.
Jau sekančią dieną po atvykimo netikėtai užčiuopėme kažkokios, pokario laikais įvykusios, tragedijos pėdsakus.
Pagrindinė sodybos troba stovėjo netoli Nemuno, galu atsukta į upę. Senoviškas, tašytų rąstų pastatas, matyt, kažkada buvo tradicinė dviejų galų troba. Vėliau iš upės pusės pristatė šiuolaikinę lentinę verandą, kurią nudažė ryškiai geltonais dažais. Šis prielipas visiškai netiko prie senovinių rąstų. Tuose gonkeliuose stovėjo plati senovinė lova, ten tempė visokiausius nereikalingus rakandus, knygas, senus žurnalus. Toje vasaros buveinėje mus ir apgyvendino. Mums tai labai patiko: turėdami savo atskirą įėjimą, galėjome nekliudomi maklinėti po apylinkes iki pirmų gaidžių ir niekas mūsų nekontroliuodavo. Kadangi į mūsų pareigas įėjo tinklų užmetimas sutemus ir ištraukimas brėkštant – pro įstiklintas duris mes iškart išeidavome į upės pakrantę, nepažadindami namiškių, o rytais galėdavome ilgiau pamiegoti, netrukdomi kitų.
Įsikuriant reikėjo visą tą ant lovos suverstą šlamštą perdėti į pasienius, sukišti po lova, kad turėtume nors šiek tiek laisvos vietos apsisukti.
Mums padėjo šeimininkų dukra Vanda, kokių 15-16 metų jau prisirpusi mergiotė. Vandutė po perkeliniu, susagstomu chalatuku, paprastai vilkėdavo tik kelnaites ir liemenėlę. Stangri krūtinė tiesiog plėšė sagas, jaunas kūnas pro visus plyšelius verždavosi laukan ir mes su Romka dažnai rausdavome, kai ji sugaudavo mūsų žvilgsnius, godžiai įsmeigtus į menkai tepridengtas grožybes. Tačiau atrodė, kad jai mūsų negrabiai slepiamas dėmesys netgi patiko ir ji dažnai specialiai pasilenkdavo, atidengdama gilią iškirptę, arba pritūpdavo tiesiai prieš mus, švystelėdama prieš akis tvirtomis šlaunis, tarp kurių boluodavo baltų kelnaičių rėžis.
Perdedant senas knygas, tarp jų radau seną, apdulkėjusį šeimyninį albumą. Atverčiau jį. Į mane žvelgė dar smetoninės epochos žmonės. Protingi veidai, gražūs, tvarkingi rūbai, santūrios laikysenos.
Štai kokį gražų lietuvių aprangos aprašymą radau A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorijoje 1009-1795“: „ Lietuvių drabužiai, atrodo, iš senovės nedaug tepasikeitę; paprasta ori jų apranga visuomet dvelkia tam tikru grožiu“[1]. Tarybiniais laikais žmonės prarado tą orumą, išdidumą, savo vertės pajautimą. Tų dienų tarybiniuose savo nuotraukų albumuose mes atrodėme visai kitaip…
Vienoje nuotraukoje netikėtai atpažinau ir Juozą-Konradą, mūsų šeimininką. Reikia pripažinti, kad jaunystėje jo būta labai iškilaus vyro: atletiško, tvirto kūno sudėjimo, taurių veido bruožų. Dėl tankių, šviesių, garbanotų plaukų ir aštraus žvilgsnio jis buvo panašus į jauną, pasiruošusį šuoliui liūtą.
Greta Juozo-Konrado atvaizdo buvo prisegta moters fotografija. Kažkas joje kėlė nerimą. Nerimastingas, išbalęs, netgi šiek tiek paklaikęs veidas, didelės akys išsigandusios, žvelgiančios ne į objektyvą, o kažkur į šalį. Palaidi, rusvi plaukai, balta suknelė, su puslankiu karoliukais išsiuvinėta apykakle…
- Kas ji tokia? – paklausiau Vandos, rodydamas fotografiją.
Mergina žviltelėjo ir krūptelėjo.
- Štai kur ta dingusi nuotrauka, – sumurmėjo ji. – Kaipgi ji atsidūrė šalia tėvelio?!
Ji tiesiog plėšte išplėšė man iš rankų albumą ir greitai jį užvertė.
- Oba na, – ištarė Romka, pajutęs kilusį šurmulį.
Jis buvo įsikniaubęs į seną „Nemuno“ numerį. Per visą puslapį puikavosi R. Dichavičiaus moters aktas.
– Kas nutiko? Negi tas niekšas davė rankoms valią ir prie tavęs kibo?! Kur mūsų rajono milicininkas? Nėra?! Ateik pas mane, Vandute, aš tave apginsiu! – Romas atsistojo ir teatrališkai išskėtė rankas.
Vanda pasikišo albumą po pažastim ir išeidama pro duris lakoniškai mestelėjo:
- Tau stovi…
Romka susigėdo ir sukryžiavo rankas ant klyno.
- V čiom delo? – nustebęs paklausė manęs. – Bėgioja, lyg dilgėlių klynan gavusi! Negi bandei už putkos pagriebt?
- Būčiau bandęs – nebūtų bėgusi! – atsakiau savim pasitikinčiu tonu. – Radau albume kažkokios vaiduoklės nuotrauką, prikabintą šalia Džozefo-Konrado. Tai ji baisiausiai susirūpino ir išdūmė!
Romka trumpam susidomėjo, tačiau tuoj vėl pažvelgė žemyn, pasičiupinėjo sau už kiaušų ir mįslingai nutęsė:
- Betgi reikia mergai bybio! Nebūtų tokia nervinga!
Atitraukęs treninginių kelnių juosmenį, apžiūrėjo savo fabriką ir svajingai pridūrė:
- O bybelė juk – ne avelė, šieno jai nepaduosi…
- Aha, trenk keletą kartų savo avelę į durų staktą – gal palengvės! – paguodžiau jį. – Čia kažkokia baisi paslaptis slypi, reikia išsiaiškinti!
Vakare Vandusė bandė mus pamokyti kaip melžti karvę, bet mes daugiau žiūrėjom ne į tarp jos pražergtų kojų stovintį kibirą, o į tarpkojį, todėl pabandę patampyti tešmenį, kaipmat prisišaudėm pilnas rankoves pieno. Tai mūsų mokytoją labai pralinksmino ir aš, nutaikęs tinkamą progą, vėl užvedžiau kalbą apie paslaptingos moters atvaizdą.
Ir tada sužinojom, kad prieš karą kaime ant kalnelio gyveno keista mergina-poetė. Palaidus plaukus ji dabino lauko gėlėm, pati vašeliu sau nusinerdavo linines sukneles, iki vėlyvo rudens klaidžiodavo basa po apylinkes ir rimuodavo baltąsias eiles. Aplinkiniai nesuprasdavo jos netgi paprastų minčių tėkmės, o juo labiau – kūrybinių. Žmonės jos vengė ir prisibijojo, mat manė, kad ji naktimis raganauja ir gali užkerėti. Senos bobos kuždėdavosi, kad užtekdavo poetei įdėmiau nužvelgti karvę ir šiai kaip mat tešmenyje sutraukdavo pieną.
Tragedija įvyko, kai keistuolė įsimylėjo gražuolį vietos ūkininką, o tasai atstūmė josios meilę… Tada nelaimingoji menininkė nuo stataus Verknės kriaušio puolė į juodas Nemuno bangas ir nusiskandino. Iškilo beveik toje pačioje vietoje, po trijų dienų. Palaidota jau seniai apleistose miško kapinaitėse. Tai buvo paskutinis kartas po 1918 metų, kai ką nors jose laidojo, todėl poetės kapas dabar – pats naujausias…
Vieną tvankų vakarą šeimininkas pažvelgė į besiniaukstantį dangų ir pasakė:
- Negerai, naktį smarkiai lis, sušlaps šienas. Čiupkite, bernai, šakes ir lakiam in laukų šieno grėbot!
„Džozefas“, arba „Džiuzepė“ – kaip už akių jį vadindavome – buvo griežtas, bet teisingas vyras. Mes jo prisibijodavome, tačiau kartu ir gerbėme. Nors ir būdamas paprastu valstiečiu, jis turėjo kažką aristokratiško: didelė galva aukšta kakta, stambi, romėniška nosis, valingas smakras. Ir nepaprastai šviesios, žydros akys. Netgi jo vardas skambėjo nemužikiškai: Juozas-Konradas. Taigi, tas bajoriškos išvaizdos žemdirbys įkinkė į vežimą kumelaitę, mes paėmėme šakes ir grėblius ir stačiu keliuku per miškelį pakilome ant aukšto Nemuno šlaito, prie nušienautos pievos.
Na, o tame miškelyje vidury kalniuko abipus kelio pastebėjau apleistas kaimo kapinaites. Be jokios tvarkos tarp medžių išsimėtę kapeliai užžėlė aukšta žole, tarp jų žaliavo vešlūs aviečių krūmai, išsikerojusios medžių šakos dengė senoviškus, apsamanojusius paminklus ir pažaliavusius, susiklaipiusius kryžius. Vieta net ir dienos metu šiltų ir džiaugsmingų jausmų nekėlė, o vakarėjant, vis stipresniems vėjo gūsiams šiaušiant medžių viršūnes, tamsiame miško keliuke vidury apleistų kapinių mūsų kaunietiškas-senamiestietiškas įžūlumas visai išgaravo.
Vienas paminklas, stūksantis beveik prie pat keliuko, išsiskyrė iš bendro fono: jis atrodė kažkaip labiau šiuolaikiškai, su šviesaus granito plokšte. Nors kapo kauburėlį taip pat dengė nuvytusi žolė ir storas pušų spyglių sluoksnis, tačiau matėsi sudžiūvusių lauko gėlių puokštė ir pusiau nudegusi vaškinė žvakė. Šeimininkas, eidamas šalia vežimo, perėmė vadžias į kairę ranką, nusilenkė kapui ir persižegnojo. Mes su Romka susižvalgėme.
Atvykome į lauką ir pradėjome grėbti jau gerokai pradžiūvusį šieną. Tolumoje žaibavo, tačiau nesigirdėjo griausmo.
- Amalą meta, pagadins avižas, – sumurmėjo Juozas-Konradas.
Vėjas dar labiau sustiprėjo, dangumi slinko žemi, tamsūs debesys. Skubėdami kabinom šieną šakėmis ir padavinėjome vežime stovinčiam šeimininkui, kuris jį krovė į aukštą kaugę. Pagaliau krūva tapo tokia aukšta, kad jau Juozas negalėjo pasiekti mūsų paduodamo šieno. Pririšome kanapinę virvę vežimo priekyje, permetėme ją per stirtos viršų ir apsukome aplink vežimo gale pritvirtintą išsikišusį baslį. Laikydamasis virvės, ūkio savininkas nusliuogė žemyn ir mes visi trys kibome veržti tą virvėgalį, kiek įmanydami stipriau suspausdami šieno kūgį.
Pagaliau krovinį patikimai pritvirtinome ir pasukome link namų. Galutinai sutemo, kažkur žolėje nerimastingai klykė išsigandęs paukštis, vėjas šoko medžių viršūnėse, tačiau pažemėje buvo visiškai ramu ir taip tvanku jog atrodė, kad orą galima pakabinti ranka. Prakaitas žliaugė kūnu ir graužė akis.
- Nieko, tuoj įgriūsime į Nemuną ir atsigaivinsime, – raminamai sukuždėjo mano draugas.
Pradėjome leistis stačiu keliuku žemyn. Šeimininkas įsispyręs tempė vadžias, prilaikydamas arklį, o mes su Romka iš galo įsikibome į virvę ir stengėmės šiek tiek palengvinti gyvuliui krūvį. Kupetos viršūnė kliuvo už medžių šakų, susiglaudusių virš miško tako, kumelė stenėjo ir prunkštė, o Juozas tyliai velniavosi.
Įvažiavome į kapinaites. Čia kelias truputėlį išsilygino, pasidarė nebe toks status ir mums visiems tapo lengviau. Tačiau nusiraminome per anksti: abipus kelio lietus buvo išgraužęs nelygias vagas. Nuožulnesnėje vietoje viena srauto dalis peršoko kelią, palikdama gana gilų skersinį griovį. Į jį ir papuolė kairys priekinis ratas, kuris baisingai pokštelėjo ir lūžo (kalbu apie tokį medinį, apkaustytą geležiniu lanku ratą, su mediniais stipinais. Kiekvienas esate tokį matę kaimo turizmo sodybose. Na, o jei nematėte – atvykite į mano draugo Vytauto, Aukštaitijos krašto meno puoselėtojo ir mecenato sodybą, įrengtą buvusioje kolūkio kontoroje. Joje Vytautas įsirengęs nedidelį etnografinį muziejų: greta nušiurusios lapės iškamšos puikuojasi bent 10 tokių pat – kaip aukščiau aprašytas – vežimo ratų, tuščia kokių dviejų šimtų litrų talpos medinė bačka, pustuzinis verpimo ratelių, krūva senų žibalinių lempų ir senas linų sėmenų spaudimo presas, kurį Vytautas atitempė net iš zanavykų krašto).
Vežimas susiūbavo ir pavojingai pakrypo.
- Tprūūūū, nelaboji! – užriko šeimininkas, nors kumelė ir pati įsitempė, atstatė užpakalį ir bandė nulaikyti krypstantį šienvežį.
Pro debesis žvilgtelėjo mėnulis ir mes pamatėme, kad lūžo bent penki stipinai – skridinys įgavo ovalo formą.
- Greičiau kiškite akmenis po tekiniais! – sukomandavo ūkininkas.
Laimė, mėnulis šiek tiek nušvietė aplinkui ir mes išplautoje vagoje greitai suradome nedidelių lauko riedulių. Pagaliau kumelei nereikėjo laikyti riedančio vežimo svorio, tačiau kairys priekinis kampas sviro žemyn, todėl gyvuliui reikėjo atlaikyti vertikalią apkrovą. Įsitikinęs, kad kumelė gana lengvai susidoroja su krūviu, šeiminkas ją švelniai paglostė, kažką pašnibždėjo į ausį ir jau ramesniu balsu tarė mums:
- Pabūkit čia su ja, palaikykit už vadžių, o aš einu parnešt naują ratą! Onute, pasaugok vaikius, kol sugrįšiu! – nueidamas dar šūktelėjo šviesaus akmens antkapiui.
Tik dabar suvokėme, kad avarija įvyko kaip tik prie naujausiai atrodančio paminklo. Tada dar nežinojome, kad „Onutė“ buvo kumelės vardas, o žuvusią poetę vadino įmantriau – Terese-Apolionija.
- Eeee, pyzdiec, ponial! – staiga nenatūraliu balsu baimingai sumekeno Romka, – Onutė – tai ta paskendusi ragana-poetė, o Džozefas – jos nelaiminga meilė! Jis paprašė josios vėlės mus pasaugoti! Matyt, jie iki šiol bendrauja!
Reikia pasakyti, kad Romeo kasdieniniame gyvenime buvo gana prietaringas: pamatęs juodą katę, tris kartus spjaudavo per kairį petį, išgirdęs blogą žinią, tris kart belsdavo į medį, niekada nelaikydavo raktų ant stalo. O jei ką nors pamiršdavo namuose ir tekdavo grįžti – visada pažiūrėdavo į veidrodį ir panašiai. Bet dabar jau jis pranoko patį save!
- Nenusišnekėk, durniau! – piktai sušnypščiau aš. – Pagal tave Džiuzepė dieną turėtų miegoti karste, o naktį pasiversti šikšnosparniu!
Kažkur visai šalimais gūdžiai nusikvatojo pelėda. Netikėtai per miškus ir Nemuno kilpas atsklido tolimas Birštono Šventojo Antano Paduviečio bažnyčios varpo gausmas. Jis nuaidėjo tik vieną kartą.
- Vo, ble, Juozas skrido su tekiniu ant nugaros ir atsitrenkė į bažnyčios varpą! Grįš su fanaru po akim! – dar bandžiau pajuokauti, tačiau, prisipažinsiu, prietaringa baimė ir man pradėjo gniaužti širdį.
Mes su Romu be žodžių iš abiejų pusių prisiglaudėm prie arklio. Didelis ir šiltas gyvulio kūnas veikė raminamai. Staiga miške, tiesiai už mano nugaros, trakštelėjo šaka – lyg ją kas būtų užmynęs. Neturėjau jokio noro atsisukti ir pažiūrėti, kokia ten meškutė riešutauja. Pro greitai skriejančių debesų draiskalus vėl prasimušė mėnulio pilnatis – dar viena priežastis bijoti vampyrų, vilkolakių ir kitų nelabųjų. Nuo vėjo linguojantys medžiai staiga sužėrėjo- sužaižaravo vaiduokliška sidabrine šviesa.
Kumelė nulenkė galvą ir tiesiai prieš save pamačiau poetės kapą. Tačiau taip pat pamačiau ir perkreiptą Romkos veidą. Jo išraiška buvo tokia, lyg spaustų iš visų jėgų, tačiau niekaip negalėtų prašikti. Jis lyg užhipnotizuotas žvelgė truputėlį aukščiau mano dešiniojo peties. „Gal ten broma ing viečnastį atsivėrė[2]“, – šmėstelėjo mintis. Nereikėjo būti dideliu psichologu, kad suvoktum, jog mano draugas – mirtinai persigandęs. Tuo metu ir kumelė, iki tol stovėjusi ramiai, staiga visa įsitempė, jos kūnu perbėgo nervinis drebulys.
Tikrai nenorėjau pamatyti, į ką taip įdėmiai žiūri mano prasižiojęs kompanionas, tačiau nevalingai pasukau galvą ir pasekiau jo žvilgsnį: jidritvajkopūstu! – visai netoliese, kelkraštyje, įsibridusi į aviečių krūmus, užlieta sidabrinės, nuo medžių lapų mirgančios šviesos, stovėjo baltai apsirengusi moteris! Išskleidusi į šonus abi rankas, lyg norėtų mus abu apkabinti, ji stovėjo grėsmingai tylėdama. Netikėtai myžtelėjau į kelnes, šiltos srovelės nuvinguriavo šlaunimis. Norėjau bėgti, ar bent jau pereiti į Romkos pusę, tačiau man pakirto kojas, negalėjau net pajudėti. Pažvelgiau į savo nelaimės draugą. Vaikinas niekaip negalėjo atitraukti akių nuo įstabaus reginio.
- Ji tik šypsosi, bet nichuja nejuda, jau kokią minutę stovi iškėlusi rankas! – Karštligiškai sukuždėjo tas, – gal reikia sukalbėti „Tėve mūsų“?
Buvau pasiruošęs giedoti „Kyrie Eleison[3]“, šokti krakoviaką ir per katalikų šventes eiti procesijoje su bažnytine vėliava – kad tik šis košmaras pasibaigtų. Apatinę kūno dalį suparalyžiavo lyg košmariškame sapne – kai reikia bėgti, o kojos neklauso. Romka jau pamaldžiai sudėjo rankas, aš kostelėjau, norėdamas pravalyti maldai balsą, kai staiga iš tamsos pasigirdo ramus Juozo-Konrado balsas:
- Na, kaip te jumi sekasi, ar neprailgo laukti?!
Kelio vingyje suraibuliavo šilta švieselė – mūsų gelbėtojas nešėsi žibalinę lempą. Žvelgiau į artėjantį šviesos rutulį lyg į išganymą, tačiau akies kampeliu nerimastingai stebėjau nejudančią baltą moters figūrą. Romeo ir toliau lyg užkerėtas žvelgė šmėklą. Atėjęs iki mūsų, Juozas nustebęs sustojo.
- Gal jau paleiskit Onutės kaklą – taip spaudžiat, kad uždusinsit, – su pašaipa ištarė. Priėjęs prie moters, įdavė jai į ištiestą ranką žibintą ir nusiėmė nuo peties skridinį. – Nagi, vikriau, suraskit kokią dalbą – reikės kilstelėti vežimą…
Žibintas malonia, šilta šviesa nutvieskė besišypsančio gipsinio angelo veidą – tai buvo nuo laiko pakrypusio antkapio skulptūra: gražuolis angelas, iškėlęs palaiminimui abi rankas…
© Dainius Švenčionis, Kaunas, 2011
[1] (Friedrichas Samuelis Bockas. „Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkio istorija“. 1782 – 1785).
[2] Broma ing viečnastį – 1753 metų LDK rašytojo Mykolo Olševskio literatūrinis kūrinys. Jame vartojama maždaug perpus lietuviškų ir perpus lenkiškų žodžių. Šis leidinys tapo to meto lietuvių kalbos nuosmukio simboliu.
[3] Kyrie eleison ( gr. κύριε ἐλέησον „Viešpatie, pasigailėk“) senovėje buvo kreipinys į valdovus ir karalius, prašant malonės. Kyrie taip pat yra Šv. Mišių dalis, kurioje balsu yra prašoma atleisti nuodėmes (Kyrie eleison).