Fruttis

Didžiojo Revoliucijos Vado sugyventinė (to meto tarybinėje spaudoje kukliai vadinama “žmona”) Nadiežda Krupskaja savo 
atsiminimų knygoje rašė: “Niekas Volodios taip neužvesdavo, kaip 
raudoni, nėriniuoti apatiniai su pjautuvu ir kūju ant putkos ir penkiakampe žvaigžde 
subinėje, kitokia revoliucine simbolika. Tada tas mažas žydukas tiesiog 
pasiusdavo…”  

Manau, kad šiandien kiekviena nevedusi lietuvė turi dėvėti 
raudonus apatinius. Be abejo, atsižvelgiant į šaltą orą, stringai 
neprivalomi.

Taip nors trumpam, nors neakivaizdžiai sugrįšime į broliškų respublikų šeimą.

Ir tada Lietuva ir vėl “skambės Tautų Draugijoj – TSRS  skambiausioji styga,

Lietuva grobikų jau nebijo – budriai saugo Milžino  jėga!”

Nu, Den Pobedy šiandien… Vot taip istorija klastojama…

O karą juk  mes laimėjom dar Gegužės 6-ąją.

O Hitlierius nusišovė 1945m. balandžio 30-ą 
dieną. Ale niekas to nežinojo,tupėjo sau griuvėsiuose aplink 
Reichstagą ir pyškino, kur papuola. Tai mes su draugu, estuku Simu Sanderiu Vene, jopeimat, ir 
iškėlėm tą vėliavą – “nešaudykit, kurvos, karas jau baigtas!”, - bo jau net nusimyžt normaliai nebuvo galima nueit 
per tas kulipkas…

Tai nufotografavo mus, padarė didvyriais! Vienas juokas…

A dabar  vot bronzinį karį estukai nuvertė… Negražu…

Papasakosiu Jums, mielieji, kaip atsirado šios dienos Šventė.

Dvi  žydaitės – Roza Liuksemburg ir Klara Cetkin – buvo protingos ir 
valdingos moterys. Savo išvaizda ir būdo bruožais jos labiau 
priminė vyrus.Todėl nei Leninas, nei Karlas Marksas su jomis 
romantiškų santykių užmegzti nenorėjo. Kas beliko vargšėms 
moteriškėms – tik SUVIENYTI VISŲ ŠALIŲ PROLETARUS ir jau toje 
suvienytoje masėje bandyti ieškoti gerbėjų…

 O gal ir ne taip buvo  – kas dabar pasakys?…

Sveikinu jus , proletarai, nesigėdykit nuospaudų  savo delnuose – nesvarbu, nuo ko jos atsirado.:-)…

Iš esmės Kalėdos – tai jau Antroji Švenčių diena.

Belieka formalumai -  PRIBAIGTI IR PRISIBAIGTI. Be abejo, ant stalo atsiranda nauji, mėsiški 
akcentai, tačiau vidinis dalyko pagrindas juk išlieka toks pats: PABENDRAUTI PRIE VAIŠIŲ 
STALO!

Ir nors Valančius buvo MOTIEJUS, taciau tikrai nebuvo kvailys, 
žemėj Lietuvos ĮKURDAMAS BLAIVYBĖS DRAUGIJĄ.

Nes jeigu šiandien į tave  iš veidrodžio dar žvelgia lyg ir pažįstamas žmogus, truputėlį primenantis antros eilės pusbrolį, su 
kuriuo tave sieja kraujo ryšys, tai rytoj jo jau gali ir nebepažinti.

 
Nes rytoj jau bus Antroji Kalėdų ir Trečioji (vaikino nuo Kryžiaus) gimtadienio diena…

O  jeigu pasiimti roges, išeiti į mišką pasivaikščioti, ar nusipjauti žolę 
sode – priklausomai nuo klimatinių sąlygų? Gerti TIK kisielių ir vandenį su citrina? …

Ne?…

Na, tai tada  sveikinu su LINKSMOM IR TURININGOM KALĖDOM!:)

Prieš 19 metų, apsisnarglėję, bet laimingi, pamėlynavusiais veidais -  
vieni - nuo šalčio, kiti – nuo prastų gėrimų, – kėlėme Trispalvę Karo 
Muziejaus sodelyje, tampėme uz palto skvernų Beriozovą ir AMB, o jie 
išsigandę kvailai šypsojosi…

Dabar jau ką kitą galime patampyti…

Tačiau  pamirškime trumpam negandas, susitelkime ir nudžiuginkime artimuosius 
- iškepkime šventinį, trispalvį Nepriklausomybės pyragą!

Tam reikės: 5  didelių, apvalių vaflių (tiks ir Maximos biskvitas), puodelio šalto 
vandens, rabarbarų stiebų, 2 vidutinio dydžio burokėlių, pakelio 
pusriebės, “Gardžiosios” varškės ir 5 kiaušinių trynių. Jei kiaušinių 
neturite – tiks ir pasenusios manų kruopos, sumaišytos su 
džiuvėsėliais.

Vaflius rūpestingai pertepame varške, gausiai 
šlakstydami vandeniu, kad pyragas nebūtų sausas. Gaminį rūpestingai 
apdengiame virtuviniu rankšluosčiu ir atsargiai ant jo atsisėdame: nuo 
šilumos ir slėgio vafliai persisunks varškės aromatu ir taps minkšti, 
maloniai velsis burnoje. Pasėdėkite taip, kol išgersite savo rytinę arbatą.

Tada belieka  šventinį pyragą papuošti tautine simbolika: dedame gaminį ant stalo, 
pirštu nubraukiame kraštuose istryškusį varškės-vandens kremo perteklių. Peilio smaigaliu pyrago 
paviršiuje atsargiai įbrėžiame lygiagrečias linijas, padalindami  šį kulinarinį stebuklą į 3 
lygias zonas.

Viršutinę zoną rūpestingai išmozojame kiaušinių tryniais, jeigu jų neturime – apšlakstome likusiu vandeniu ir 
apklijuojame manų kruopų-džiuvėsėlių mišiniu. Geltona – tai smėlio spalva prie Gimtosios Baltijos ties Palangos tiltu!

Vidurinę dalį uždengiame žaliais, juostelėmis supjaustytų rabarbarų, kotais. Žalia spalva reiškia, kad mes dar esame naujokai 
Europos Sąjungoje ir kad jie dar nežino, ką pas save priėmė…

Na, o trečią, apatinę dalį kruopščiai  perdengiame plonai suraikytomis burokėlių skiltelėmis – ši spalva simbolizuoja Mūsų Kraują, drąsą ir valią siekti galios!

Kraštus rūpestingai uždažome atitinkamų spalvų 
flomasteriais – kad neliktų tuščių zonų mūsų Trispalvėje!

Į stalą  patiekiame teisingai suorientuotą – geltona spalva – viršuje, kad nebūtų kaip 
kokios Bolivijos vėliava.

Valgom mažais gabaliukais ir nedejuodami -  bus geriau!!!

Velykos – tai tas nuostabus metas, kai atbunda gamta, kai saulutė 
maloniai šildo – ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius lydi iki pat vakaro. Tada kiekvienas 
ieško  savyje sąsajų su gražėjančia ir atsinaujinančia aplinka.

Tačiau  dar svarbiau, kad Velykos – tai ir SUSITAIKYMO METAS!

 Tad susitaikyk  su tuo faktu, kad esi senas, storas, kvailas ir fiziškai nepatrauklus 
diedas ir kad kitokiu jau niekada nebūsi. Todel drąsiai ėsk viską nuo 
švenčių stalo ir gausiai užgerk alkoholiu – blogiau tikrai nebus!:)

Iš ciklo “Nupūtus archyvų dulkes”
“KAIP GIMSTA LEGENDOS”

Raštelis, rastas prie Reichstago Berlyne, 1945-ųjų gegužės 08 dieną:

 ” Aš viršuje pas Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Šiandien jo gimimo 
diena – ta proga kelsim veliavą ir gersim “Jaegermeister”. Su manim dar 
gruzinas Gela ir ukrainietis Chriapa – jis turi zajebatelskų lašinukų 
zakusonui. Heil Hitler. Lietuvis Rimantas.”
Įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad tiek lietuvis Rimantas, tiek 
ukrainietis Chriapa tarnavo Wehrmachto daliniuose, o švedas Karlsonas išvis 
atsitiktinai skrido pro šalį.

Taip išeitų, kad vieną iškiliausių TSRS  Pergalės Didžiajame Tėvynės Kare simbolių – VĖLIAVOS IŠKĖLIMĄ VIRŠ 
REICHSTAGO – sukūrė du fašistai, neutralus švedas ir girtas gruzinas, 
iš kurio palikuonių dabar rusai atėmė Abchaziją ir Pietų Osetiją. 
Atsidėkojo…

Kaip čia neprisiminsi patarlės ” Neik su meška  riešutauti”?!…

Mielasis mūsų pone …… , šiais metais pačios populiariausios ligos 
yra dvi: taip vadinamas kiauliu gripas ir gimtadienis.

Kadangi “zaraza  k zaraze ne idiot” – kiaulių gripo tau pavyko išvengti, bet štai 
gimtadienis tave užklupo… Ka dabar daryt? Nu, gerai: pasenai, 
iškrito priekiniai dantys, pasidarei storas, riebus potsas ir gal net 
jau bybelė nestovi – sutinku, nemalonu. Bet sūnų/dukrą jau vargais negalais 
padarei, namą pastatei, o medžiai tau niekada nerūpėjo – nepasodinai. 

Naxui tie medžiai, ne Haitis – ir taip nemažai jų čia yra, ant gimtos 
žemelės Lietuvos! Bet vot, ble, Lietuvos armijoj netarnavai! Raudonarmietis 
buvai, rusui nugarą lenkei, o štai Nepriklausomos Lietuvos Armijoj 
Krajowoj nebuvai… Šio štricho trūksta tavo biografijoj.

Todėl, kol dar  galutinai nesuvaikejai – užsirašyk pusei metų į Taikos Palaikymo 
Pajėgas Afganistane. Pradžiuginsi ir šeimą, ir draugus. Ir pačiam bus 
smagu su šautuvėliu po dykumą palaigyti, riebalionką padeginti.

Štai tokie gražūs  palinkėjimai!:)

Nepaisant to, kad realiai nieko nenutiko, kas galėtų nušviesti paslaptingą KŪDIKĖLIO GIMIMO ISTORIJĄ – kyla nenumaldomas noras Jus visus su tuo įvykiu pasveikinti.

Tačiau pasvarstykime: kas verčia mus taip elgtis? Artėjantis senatvinis marazmas, atsivėrusios solidžios spragos biudžete po  maniakiško dovanų pirkimo, ar tiesiog noras įtikti KULTO TARNAMS?

Sunku dabar vienareikšmiškai atsakyti į tokius sudėtingus BŪTIES KLAUSIMUS, tačiau manau, kad ne, ne tai mus verčia varginti vieni kitus banaliais, nuvalkiotais pasveikinimais, kiekvienais metais ropštis ant tabaku ir silke prasmirdusio SENELIO ŠALČIO  kelių ir vapėti jam į barzdą idiotiškus eilėraštukus.

TRADICIJŲ LAIKYMASIS – štai tas raktas į duris, už kurių slypi atsakymas.

Tad PAKELKIME IR UŽBAUBKIME!

Kai lauki tu baltųjų rožių,

Kažkodėl jų gauni raudonų.

Tačiau gyvenimas juk pilnas grožio

Kai tiek matai aplink girtų veidų.

Lyg vėjas tu duris atverki –

Ant slenksčio jau laukia draugai.

Prie stalo greičiau juos pašauki –

Šviežiomis juk salotos išbūs neilgai.

Šampanas tavo taurėj užputos,

Kažkas išgers šio to stipriau.

Tada sušuks: „Triskart Valio“!

Ir uždainuos ką nors linksmiau.

Prie stalo draugų vis daugėja,

Kai kuriuos tik pirmą kartą matai,

Su metais draugai sukvailėja –

Kasdieną bendraudama tai supratai.

Pasveikint kasmet jie ateina,

Ką atveda, kas – dar pats,

Dainuokim Gimtadienio dainą

Juk reikia kažkaip jį atšvęst!